Praėjusią savaitę tai pripažino ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija ir Užimtumo tarnyba.
Darbdaviai susiduria ir su aukštos, vidutinės, ir žemos kvalifikacijos darbo jėgos stygiumi. Anot Užimtumo tarnybos pranešimo, praėjusiais metais kas antra šalies įmonė susidūrė su darbuotojų trūkumu.
Aukštą pridėtinę vertę kuriančiose srityse susiduriama su milžiniška darbo rinkai aktualių įgūdžių turinčių žmonių paklausa. Deja, pasiūla – nepakankama. Rezultatas – darbuotojų trūkumas jaučiamas informacinių technologijų, biotechnologijų ar inžinerinės pramonės srityse.
Aukštą pridėtinę vertę kuriančių įmonių atstovų teigimu, darbuotojų trūkumas toks didelis, kad vienintelis būdas įmonėms plėstis yra arba pervilioti konkurentų darbuotojus pas save, arba atsivežti iš užsienio.
Neatsitiktinai Pasaulio talentų konkurencingumo indekse, pagal galimybių rasti kvalifikuotus darbuotojus rodiklį, Lietuva iš 132 valstybių buvo 117 vietoje. 2020 metais Lietuvoje darbuotojų dalis pažangiųjų technologijų gamybos ir žinioms imliuose paslaugų sektoriuose sudarė tik 13,6 procentų. Tai antras pagal blogumą rezultatas Europos Sąjungoje (ES). Asociacijos „InfoBalt“ duomenimis, šiandien Lietuvoje trūksta apie 14 tūkst. informacinių technologijų sektoriaus darbuotojų.
Lietuva turi ambiciją šalies ekonomikos struktūroje per artimiausią dešimtmetį padidinti aukštos pridėtinės vertės veiklų dalį. Vienas iš būdų tai padaryti – investuoti daugiau į švietimą. Peržiūrėti ir sustiprinti darbuotojų perkvalifikavimo programas.
Kita vertus, tai labai ilgas kelias. Šiandien pradėjus veikti, aukštos kvalifikacijos darbuotojų pasiūlos padidinimas geriausiu atveju pasimatys po gero dešimtmečio ar dar vėliau. O darbuotojų reikia čia ir dabar.
Trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu Lietuvoje parengiamo talento kiekio nepakas. Poreikis bus didesnis nei Lietuvos aukštosios mokyklos gali pasiūlyti.
Vadinasi, norint toliau išlikti konkurencingais, trūkstamus aukštos kvalifikacijos darbuotojus teks įsivežti iš užsienio. Šalies darbo rinkoje informacinių technologijų sektoriuje dirba mažiau nei procentas darbuotojų iš užsienio, o tai yra labai nedaug.
Norit pritraukti daugiau darbuotojų iš ne iš ES šalių narių, pirmiausia būtina iš esmės peržiūrėti galiojančias migracijos procedūras. Jas supaprastinant, aptarnavimą vykdant ne tik lietuvių, bet ir užsienio kalbomis. Būtina didinti nuotolinį paslaugų teikimą. Turime suprasti, kad iš esmės Lietuva konkuruoja su likusiu išsivysčiusiu pasauliu.
Darbuotojų poreikis jaučiamas visur: Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Nyderlanduose ir kitur. Vien Japonijos darbo rinkai trūksta maždaug 7 mln. darbo rankų. Reikia daugiau darbuotojų, nei gyvena žmonių visose trijose Baltijos šalyse kartu sudėjus. Darbuotojų, o ypač aukštos kvalifikacijos, poreikis yra milžiniškas.
Dėl savo geografinės padėties ir siūlomo gyvenimo komforto, Jungtiniams Arabų Emyratams ar Singapūrui šiek tiek paprasčiau. Jie gali būti kaprizingi ir išrankūs bei atlikinėti precizišką užsieniečių atranką.
Lietuvai gerokai sudėtingiau. Klimatas čia nėra viliojantis. Darbo užmokestis, nors ir gerokai didesnis nei Baltarusijoje ar Ukrainoje, tačiau Vakarų Europos valstybėse jis dar didesnis. ES šalies narės statusas suteikia papildomo svorio, bet darbo ieškantis ukrainietis ar baltarusis tą patį gali gauti ir kitoje ES šalyje narėje.
Tad gyvenant tokioje konkurencingoje aplinkoje, vienintelis galimas Lietuvos pranašumas – tai migracijos taisyklių lankstumas, greitumas ir šalies atvirumas. Kitų išskirtinių „kozirių“ Lietuva paprasčiausiai neturi.
Šioje vietoje iškyla dar viena didžiulė problema, kurią neretai norima nutylėti. Valdžia ir verslas nurodo, kad trūksta darbuotojų. Norime augti, turime turėti daugiau aukštą pridėtinę vertę kuriančių žmonių. Jų patiems užsiauginti nepavyko, tad teks įsivežti iš užsienio.
Kita vertus, tokios kalbos tampa tam tikra dūmų uždanga. Iš tribūnų kalbama apie aukštos kvalifikacijos darbuotojus, o į Lietuvą vežami mažai kvalifikuoti. Daugumoje išsivysčiusių ES šalių migrantai sudaro apie 13 proc. darbo jėgos. Lietuvos darbo rinkoje yra apie 5 proc. užsieniečių. Dauguma jų yra žemos kvalifikacijos ar nekvalifikuoti darbininkai.
Statybų ar transporto sektoriuose garsiai kalba apie darbuotojų stygių. Tačiau šių sektorių verslas ypač suinteresuotas nukirpti darbo jėgos kaštus. Panašu, kad jų pelno dedamojoje ypač svarbi darbo užmokesčio eilutė. Kuo ji mažesnė, tuo bendrovė pelningesnė.
Iš esmės konkuruojama ne paslaugos ar darbų kokybe, gaminio novatoriškumu, bet kaina. Orientuojamasi į pigesnę darbo jėgą, tad pigesni baltarusiai, ukrainiečiai ar kazachai yra ypač paklausūs. Orios darbo sąlygos, padorus atlyginimas, darbo tarybos, profesinės sąjungos, kolektyvinės darbuotojų sutartys nėra statybų ar transporto sektoriuos kasdieninio leksikono dalis.
Blogesnėmis sąlygomis, už mažiau nesutinkantys dirbti Lietuvos piliečiai pakeičiami sukalbamesniais užsieniečiais. Tais, kuriuos galima išnaudoti, tais, kuriuos galima paspausti.
Į kolektyvinės darbuotojų sutartis žvelgiama, kaip į kažkokį verslo trukdį. Jų siekiama išvengti, darbuotojų interesai ignoruojami. Ne veltui praėjusią savaitę, kai nuskambėjo, kad trūksta darbuotojų, į viešumą iškilo ir verslo subjektų ginčai su darbuotojais.
Vilniaus viešojo transporto vadovybė nesutinka su darbuotojų reikalavimais dėl naujos kolektyvinės sutarties pasirašymo ir darbo apmokėjimo sistemos. Iš esmės transporto vadovybė darbo apmokėjimą norėtų reguliuoti savais įsakymais.
Vilniaus viešojo transporto profesinė sąjunga ir nuo 2018 metų galiojanti kolektyvinė sutartis yra sunkai teisiškai apeinama derybinė kliūtis. Pašalinus ją, derybinės galios centras neišvengiamai pasislinktų link įmonės vadovybės. Darbuotojai atsidurtų blogesnėje padėtyje, o vadovybė galėtų vienašališkai diktuoti sąlygas.
Klaipėdoje į piketą išėjo AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos „Klasco“ darbuotojai. Anot piketuotojų, dvejus metus darbuotojai prašė bendrovės padidinti atlyginimus. Nepaisant praėjusiais metais gauto pelno, „Klasco“ darbuotojams atlyginimus vidutiniškai pakėlė 4 - 6 proc., nors prašyta padidinti 20 - 25 procentais. Vadovybės sprendimu tai padaryta be derybų su darbuotojais, nors tai buvo numatyta kolektyvinėje sutartyje.
Akivaizdu, kad šiandien Lietuvoje darbuotojų stoka tampa vis aktualesnė problema. Daugelis įmonių dėl darbuotojų trūkumo negali pilnai išnaudoti viso turimo potencialo. Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, šiuo metu šalyje yra beveik 27 tūkst. laisvų darbo vietų.
Legali ir veiksminga imigracija iš trečiųjų šalių galėtų leisti sukurti tvirtus ekonominio augimo pamatus. Be to, darbuotojų iš užsienio imigracija yra visuomenę praturtinantis procesas.
Kita vertus, norit, kad užsieniečių darbuotojų pritraukimas nebūtų priešiškai sutiktas vietinių gyventojų, būtina užtikrinti esamų darbuotojų teises. Jei sprendžiant darbo jėgos trūkumo klausimą būtina peržiūrėti migracijos procedūras, tai esamų darbuotojų teisių užtikrinimui naujų įstatymų nereikia. Užteks, kad verslas laikytųsi dabar galiojančių ir darbo santykius reglamentuojančių įstatymų.
