Kada, kur ir kaip viskas prasidės? O gal iš viso nieko nebus? Tokie svarstymai apie labai tikėtiną plataus masto karinę operaciją verda jau kurį laiką, stebint Rusijos pajėgų judėjimą bei karingą Maskvos toną, kai keliami neįgyvendinami reikalavimai tiek Ukrainai, tiek JAV ir NATO.
Akylas stebėjimas vyksta nuolat, o pastaruoju metu yra netgi dar labiau sustiprintas. Vien antradienį Rusijos pajėgų judėjimą regione nuo Baltijos iki Juodosios jūrų vienu metu stebėjo net 10 NATO ir sąjungininkų žvalgybinių orlaivių.
Skeptikai gali drąsiai teigti, kad jei neišsipildė vienos prognozės, pavyzdžiui, tikimybė, jog Rusija pradės savo karinę operaciją per Kalėdas, vadinasi visos tokios kalbos yra betikslės – bauginimas ir nieko daugiau. Neva Rusija žino kainą, nėra pasiruošusi ir tik blefuoja.
Tuo metu amerikiečių pareigūnai atvirai kalba apie galimus agresijos scenarijus ir metodus, kurių galima sulaukti artimiausiu metu, pavyzdžiui, rusų diversinės operacijos Ukrainoje, taip siekiant išprovokuoti konfliktą.
Baltųjų rūmų atstovė Jen Psaki antradienį paklausta ko tikimasi iš JAV Valstybės sekretoriaus vizito Europoje šiomis dienomis, kai kalbos su Rusija veda prie aklavietės, pabrėžė, jog šiuo metu, amerikiečiu požiūriu, padėtis yra ypač pavojinga.
„Šiuo metu esame toje stadijoje, kai Rusija gali surengti puolimą prieš Ukrainą bet kuriuo metu“, – teigė J. Psaki, pabrėžusi, kad iš atsakomųjų priemonių arsenalo JAV kol kas neatmetė nė vienos, tarp jų ir Rusijos atjungimo nuo SWIFT.
Įtampai neslūgstant Rusija visais įmanomais būdais signalizuoja, kad neturi kur trauktis ir neketina to daryti.
O prie Ukrainos sienos ir jos okupuotose teritorijose sutelktos pajėgos negali amžinai šalti laikinose karinėse stovyklose. Tad jei neturi kur trauktis ir negali stovėti, telieka vienas kelias – pirmyn. Tik kur ir kada?
Kai pokalbiai baigsis, kas tada?
Tai, kad kalbėtis su Vakarais – pirmiausiai JAV, tada visomis NATO narėmis, o galiausiai ir ESBO formatu išsireikalavusi Rusija į tokius pokalbius ėjo su bekompromisiniais pasiūlymais – pripažino ir JAV, ir netgi pats Kremlius, kuris dar vaidina atsakymų laukimo spektaklį iki pabaigos.
Mat kai JAV, NATO ir ypač ESBO išreiškė ketinimus toliau kalbėtis su Rusija, pastaroji atkirto, kad Maskvos reikalavimų Vakarai neva nevertina rimtai, o su ESBO esą iš viso nėra apie ką kalbėtis, tad viskas veda link aklavietės.
Bet jeigu JAV ir NATO neatsakys į Rusijos „pasiūlymus“ dėl saugumo garantijų, Maskva turi atsarginį planą.
Kas tas atsarginis planas – ar visiškai nelogiškas ir sunkiai įtikinamas raketų dislokavimas Kuboje bei Venesueloje, ar kitos „techninės karinės priemonės“ apie kurias įspėjo ir V. Putinas ir rusų diplomatai, ar tiesiog tai, kas akivaizdžiausia ir labiausiai laukiama su nerimu – plataus masto karinė operacija prieš Ukrainą, o gal ir ne tik?
Dalis šių spėlionių gali būti tik laiko gaišimas, dūmų uždanga ir niekuo neparemti svaičiojimai. Tačiau likusi dalis paremta argumentuota analize bei veiksmais, kurių imasi tiek Rusija, tiek Ukraina, tiek jų sąjungininkai.
Mat kalbos galiausiai baigsis, o veiksmai jau prasidėjo: Rusija prie Ukrainos bei jos okupuotose teritorijose sutelkė ir toliau stiprina savo karines pajėgas, bet tuo jau neapsiribojama – Baltarusijoje taip pat pasirodė rusų kariai, kurie čia permetinėjami „pratyboms“.
Suplanuotas ir antrasis frontas
Tai, kad Baltarusija ir Rusija vasarį surengs bendras pratybas, kurį laiką nebuvo paslaptis – apie tokią „būtinybę“ dar gruodį viešai įspėjo Aliaksandras Lukašenka, neteisėtas, bet faktinis Baltarusijos lyderis.
Jo komiški ir filmuojami posėdžiai su pavaldiniais – nuo politinių pareigūnų iki aukščiausių šalies kariškių tapo savotišku serialu, kurį, kaip signalus pateikia režimui lojali žiniasklaida.
Tad kai jis prieš klusniai iš savo kėdžių, lyg mokinukai šokinėjančius generolus prieš kameras aiškino bendrų pratybų sumanymą bei logiką, teliko klausytis signalų – kas sakoma ir kam visa tai skirta. Kaip įprastai, A. Lukašenka pratybų poreikį aiškino tuo, kad reikia priešintis „Lenkijai, Ukrainai ir Baltijos valstybėms“.
„Mes su Rusijos prezidentu dar praeitų metų gruodį susitarėme kartu surengti konkrečių karinių mokymų Sąjunginės valstybės vakarinėse teritorijose ir pietiniame Baltarusijos flange – tai taip pat Sąjunginės valstybės pasienis. Šiandien labai aiškiai matome, kad tame vakariniame ir pietiniame regione, „Baltarusijos balkone“, reikia įgyvendinti solidžius karinius mokymus“, – pareiškė A. Lukašenka.
Baltarusijos saugumo tarybos valstybės sekretorius Aleksandras Volfovičius (Rusijoje gimęs ir mokslus baigęs baltarusių generolas) bei kiti generolai suvaidino savo vaidmenį: esą pratybų „Sąjungos ryžtas 2022“ reikia tam, kad būtų duotas atsakas NATO ir ne tik.
„Didinamos kaimyninių šalių kariuomenės, intensyvinami kariniai mokymai. Tai vyksta ne vien Lenkijoje ir Lietuvoje, kurios yra Aljanso narės – jų militarizacija yra nuspėjama. Tačiau siekdama įtikti savo kuratoriams Vakaruose nuo jų neatsilieka ir mūsų pietinė kaimynė Ukraina, – kalbėjo A. Volfovičius, pritariamai linksėdamas A. Lukašenkai, kuris tikino, jog Lenkija ir Lietuva prie Baltarusijos sienų neva sutelkė apie 30 tūkst. karių, kurie išdėstyti keliolikoje stovyklų pasienyje – dvi iš jų yra Lietuvoje. Tai, kad Lenkija ir Lietuva aktyvavo tūkstančius pasieniečių, karių ir kitų pareigūnų iš įvairių saugumo pajėgų dalinių reaguodamos į Minsko sukeltą migrantų krizę A. Lukašenka, suprantama, nutylėjo. Bet jei sutelkta tiek pajėgų, vadinasi yra pikti kėslai.
„Bet kuriuo metu gali įvykti provokacija ir įvyks nepataisomas dalykas“, – teigė jis ir pridūrė, kad susiklosčius tokiai padėčiai Baltarusija privalo būti pasiruošusi veikti „nedelsdama ir ryžtingai“, tiek savarankiškai, tiek kaip Maskvos vadovaujamos regiono pajėgų grupės narė.
A. Lukašenka atskleidė ir scenarijų, kuris numato situaciją, kai Baltarusijos kariuomenė yra priversta „priešintis iš Vakarų ateinančioms pajėgoms“. Toks scenarijus nėra naujas ar netikėtas, nes jau buvo numatytas „Zapad“ pratybose pernai rugsėjį.
Pasibaigus pratyboms tapo aišku, kad Rusijos ir Baltarusijos karinė sąjunga nėra vien popierinė, o abiejų šalių režimai realiai ruošiasi bendriems kariniams veiksmams.
Tačiau pasibaigus „Zapad“ dėmesys nukrypo prie Ukrainos sienų, kur Rusija, kaip ir pavasarį pradėjo telkti pajėgas. Netrukus pasirodė ir svarstymų, kad visa tai yra ilgalaikio plano dalis – esą iš Baltarusijos gali būti atvertas antras frontas.
Gruodį jau atidžiai stebėta ir informacinė erdvė, laukiant ženklų, kada būsimųjų karo veiksmų zonoje pasirodys specialus Kremliaus informacinis desantas. Pavyzdžiui, į separatistinę „Donecko liaudies respubliką“ jau tada buvo komandiruotas karo šaukliu vadinamas „Komsomolskaja pravda“ korespondentas Dmitrijus Stešinas – ten, kur jis pasirodo, paprastai žymi būsimųjų karo veiksmų suintensyvėjimą.
Dabar, panašu, toks scenarijus dėl Minsko režimo vaidmens Kremliaus operacijoje pamažu pildosi. Ne tik dėl karingesnio A. Lukašenkos tono prieš Ukrainą – iki šiol jis stengėsi neutraliai atsiliepti apie kaimyninę valstybę ir iki pernai išsisukinėjo nuo Krymo pripažinimo Rusijai, o tik pastaraisiais mėnesiais ėmė kalbėti užuominomis apie tariamai „ukrainiečių fašistų keliamą grėsmę“.
Baltarusijoje pasirodžius pirmiesiems Rusijos kariniams ešelonams dėmesį galima buvo atkreipti iš kur ir kokios pajėgos atvyksta. Rusijos Gynybos ministerijoje surengtoje specialioje konferencijoje užsienio gynybos atašė pristatytos pratybos esą turėtų prasidėti tik vasario 9.
O pagrindinis tikslas esą yra „greitai perdislokuoti pajėgas, organizuoti strategiškai svarbių objektų ir pasienio apsaugą, atremti priešininko antskrydžius“. Tam į Baltarusiją bus permesti 12 naikintuvų Su-35, du priešlėktuvinės gynybos divizionai S-400 ir vienas divizionas „Pancyr“. Paprastai divizioną sudaro 2–4 baterijos (kiekviena po kelis paleidimo įrenginius) ir valdymo bei aprūpinimo padaliniai.
Tačiau jau šiomis dienomis didesnį nusistebėjimą galėjo sukeltai tai, kad daliniai į Baltarusiją permetami iš tolimiausių Rusijos kampelių – iš Rytų karinės apygardos, Vladivostoko. Dar daugiau, geležinkeliais riedanti technika jau buvo identifikuota, kaip priklausanti 16-jai gynybos nuo radiacijos, biologinių ir cheminių ginklų brigadai, kuri įprastai dislokuota Ružine, netoli sienos su Kinija.
Viena iš transporto priemonių – šarvuočio BTR pagrindu paremtas „Rchm-6“ cheminių, radiologinių ir biologinių ginklų žvalgybos šarvuotis, kuris gali veikti tokiais ginklais užterštoje teritorijoje. Kam būtent tokio prireikė pratybose Baltarusijoje, jei čia ketinama gintis nuo priešlėktuvinių atakų ir kuo tai siejasi su anksčiau JAV atskleistais įtarimais dėl galimos cheminio ginklo atakos inscenizavimo?
Šimtas tūkstančių ar milijonas – jau nebesvarbu
Tai kol kas yra klausimai be atsakymų, kaip ir tai, kad Rusijos Pietų karinėje apygardoje pagal pernai rugpjūtį patvirtintą naują rezervistų šaukimo sistemą BARS pašaukti 9 tūkst. rezervistų.
Rezervistai nėra priešakinės ar elitinės pajėgos, bet jie gali veikti užnugaryje, pavyzdžiui, saugoti užimtą kritinę infrastruktūrą, ryšių linijas ir pan., t. y. atlikti tuos veiksmus, kuriems reikėtų skirti karius iš reguliariųjų pajėgų, o jei jų reikia daugiau dėl operacijos masto, rezervistų pašaukimas atrodo logiškas žingsnis. Bet tai taip pat rodo galimos operacijos dydį.
Rusijoje parengtų ir greitai pašaukiamų rezervistų – eilinių, seržantų, ne vyresnių, nei 42 m. ir karininkų, ne vyresnių, nei 57 m. – tų, kurie yra tarnavę pagal kontraktą su gynybos ministerija, gali būti šimtai tūkstančių.
Daugumą Rusijos reguliariosiose pajėgose jau kurį laiką sudaro būtent tarnaujantys pagal kontraktą – 380 tūkst. karių, palyginus su 250 tūkst. šauktinių, kurie yra atitarnavę bent pusmetį.
Bet koks masinis ne tik reguliariųjų pajėgų aktyvavimas, bet ir rezervistų pašaukimas taptų ženklu, kad reikalai krypsta ypač didelio konflikto linkme. Kol kas to nematyti.
Kita vertus, vien pats rusų karių potencialas ir pajėgų perdislokavimas iš Rytų karinės apygardos yra signalas, kad laukti liko nebedaug: iš pradžių geležinkeliais permetama ir arčiau operacinių rajonų perdislokuojama karinė technika, o kariai gali būti permesti kad ir oru – labai greitai, ką parodė neseniai vykdyta operacija Kazachstane.
Būtent todėl svarstymai, kiek gi iš tikrųjų prie Ukrainos sienos Rusija sutelkė karių, anot paties Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vado, generolo Valerijaus Zalužno, neturi prasmės.
„Kaip kariškiui man nepatinka šitie skaičiai – 100 tūkst., nes, patikėkite manimi, poryt jie jau sieks 210 tūkts., po savaitės – 780 tūkst, ir t.t., nes Rusija turi galimybę tai daryti. Kalbėkime atvirai – prieš mus šiandien stovi milijonas Rusijos armijos karių. Ir aš tai pasakiau mūsų NATO partneriams, kad tai nėra iliuzija, tai yra reali grėsmė. Ir jie – NATO karinio komiteto nariai tai viską puikiai supranta“, – po NATO-Ukrainos posėdžio kalbėjo Ukrainos kariuomenės vadas.
Išties, skaičiavimai, kiek gi Rusija turi sutelkusi pajėgų prie Ukrainos sienos ar jos okupuotose teritorijose yra spekuliatyvūs dėl kelių priežasčių: daugiausiai matomas būtent karinės technikos permetimas – tankų, šarvuočių, artilerijos, o pastaruoju metu ir specializuotų dalinių, pavyzdžiui, elektroninės kovos priemonių, vandens telkinių įveikimo technikos ir taktinių balistinių raketų „Iskander“.
Be to, Vakaruose skaičiavimai paremti Rusijos pamėgta taktika nuo 2014-ųjų, kai Rusijos kariuomenė Kryme ir Donbase naudojo pasiteisinusias bataliono dydžio taktines grupes – apie 800-1000 karių turinčius kovinius vienetus, kurie turi įvairių rūšių ginkluotės ir technikos priemonių, yra pakankamai mobilūs, bet kartu ir pajėgūs suduoti greitai bei skausmingą smūgį priešininkui. Jei rudenį tokių bataliono taktinių grupių priskaičiuota per 50, tai dabar jis siekia virš 60 – skaičius nuolat kinta dėl permetinėjamos technikos iš tolimiausių Rusijos kampelių šalies Rytuose.
Vieni geriausių iš atvirų šaltinių informaciją renkantys analitikai – Konradas Muzyka, Karinio jūrų laivyno analizės centro (CNA) analitikas Michaelas Kofmanas, kuris iki pernai rudens itin skeptiškai vertino atviros Rusijos agresijos prieš Ukrainą galimybę, o dabar neslepia pesimizmo, kad tokia tikimybė yra beveik neišvengtina, bei jo kolega Dmitrijus Gorenburgas pažymėjo, kad vien nuo spalio šie skaičiai išaugo beveik trigubai. 64 prie Ukrainos ir jos okupuotose teritorijose sutelktos rusų taktinės bataliono grupės prilygsta 10-čiai divizijų.
Bet tai tėra dalis – apie 35 proc. visos Rusijos armijos turimų pajėgumų be rezervistų, be 30 papildomų bataliono taktinių grupių iš Rytų karinės apygardos, be Luhankse ir Donetske esančių separatistų bei jų gretose jau esančių rusų pajėgų ir be Rusijos strateginių oro bei laivyno pajėgų.
Evakuacija, diversija ir paskutinės minutės diplomatija
Taigi, karinė grupuotė, kuri yra jau sutelkta ir stiprinama gali bet kuriuo metu būti aktyvuojama realiems koviniams veiksmams. Indikatoriai, kada jie prasidės gali būti kuo įvairiausi – nuo Baltarusijoje esančių pajėgų diversinių operacijų, siekiant nukreipti dėmesį, iki eskalacijos Donbase ar plačiu frontu vykdomos invazijos.
Dar vienu ženklu, kad karo scenarijus atrodo vis realesnis ar artimesnis, laikomas signalas, jog Rusijos atstovybių Ukrainoje diplomatams buvo įsakyta ruoštis išvykti iš šalies. Šią informaciją pranešė laikraštis „The New York Times“, cituodamas aukštą postą užimantį Ukrainos saugumo tarnybos darbuotoją.
Vėlgi, pats „The New York Times“ pripažino, kad tai gali būti dalis propagandos ar diversijos, siekiant palaikyti įtampą, išprovokuoti pačius ukrainiečius ar jų rėmėjus. Kita vertus, pabrėžiama, jog evakuojami žmonės iš konsulatų Kijeve bei Lvove, o ne iš Charkovo bei Odesos – miestų, kurie vadinami vienais realiausių Kremliaus taikinių, kur yra gausi etninių rusų bendruomenė.
Kita vertus, Kremliaus propaganda jau nusitaikė į Jungtinės Karalystės įvykdytą operaciją, kurios metu per pirmadienį ir antradienį Ukrainai buvo transporto lėktuvais pristatyti lengvieji prieštankiniai ginklai NLAW. Iki tol prieštankinius ginklus Javelin Ukrainai yra teikusios tik JAV, o ukrainiečiai šiuos ginklus ypač pamėgo ir net savotiškai garbina.
Šie ginklai efektyvūs 600 metrų atstumu ir gali pramušti 500 mm šarvo – taigi, bent jau iš rikiuotės išvesti tanką arba sunaikinti šarvuotį, nekalbant apie kitas transporto priemones. Britų ir švedų kartu sukurtas 12,5 kg sveriantis vienkartinis prieštankinis ginklas yra tiek simbolinė, tiek reali karinė parama, kurios Ukraina pastaruoju metu sulaukė iš artimiausių savo sąjungininkų – Jungtinės Karalystės, Kanados, JAV, Estijos ir Kanados.
Visos šios šalys Ukrainai skyrė arba pažadėjo ginkluotę bei instruktorius, pavyzdžiui, britai kurį laiką apmokys ukrainiečius elgtis su naujais vienkartiniais prieštankiniais ginklais, o Kanada į Ukrainą permetė ir specialiųjų operacijų pajėgas – kaip ir Lietuvos SOP, JAV bei Kanados specialiųjų pajėgų operatoriai, jie glaudžiai toliau dirbs su ukrainiečių kariais, tobulinant jų įgūdžius vykdyti operacijas, aiškinsis tolesnius ukrainiečių poreikius, bet patys kovos veiksmuose kol kas nedalyvauja.
Įdomu tai, kad ginkluotę Ukrainai gabenę britų transporto lėktuvai C-17 vengė Vokietijos oro erdvės. Ir nors Berlynas suskubo paneigti spekuliacijas, kad tai padaryta vokiečiams uždraudus gabenti ginkluotę Ukrainai per savo teritoriją – esą britai leidimo net neprašė, Berlyno pozicija tapo dar labiau komplikuota. Mat tuo metu, kai Ukrainai britai nugabeno prieštankinius ginklus, iš Kijevo į Maskvą išskrido Vokietijos Užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock.
Ji dar pirmadienį Kijeve pareiškė, kad Berlyno pozicija dėl ginklų tiekimo, taip pat ir Ukrainai, nesikeičia – tiekti ginklų vokiečiai ukrainiečiams neketina.
Tai komplikuota ne tik todėl, kad pati A. Baerbock, nors ir būdama Rusijai draugiškai nusiteikusių socdemų koalicinės vyriausybės narė, yra kritiška Kremliaus atžvilgiu, ką ji pademonstravo antradienį Maskvoje, bet ir todėl, kad Vokietija laikosi veidmainiškos pozicijos, kalbant apie ginklų tiekimą. Pavyzdžiui, kurdams vokiečiai perdavė 500 prieštankinių ginklų 2015-siais, o nuo 2018 iki 2020 m. Vokietija demokratija negarsėjančioms valstybėms, tokioms, kaip Egiptas, Alžyras, Kataras, Saudo Arabija ir JAE pardavė ginkluotės už 4,7 mlrd. eurų.
Kol Vakarai laikosi įsikibę į paskutinės minutės diplomatijos paieškas – JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas antradienį leidosi į Ukrainą paskui JAV senatorių delegaciją, kuri išsakė besąlygišką paramą Kijevui ir pažadėjo dar daugiau ginkluotės, ekspertai įspėja, jog nei žodinė, nei simbolinė parama nedideliais kiekiais prieštankinės ar kitos ginkluotės, kuri būtų bejėgė prieš Rusijos masinę antskrydžių bei sausumos pajėgų, įskaitant artileriją, kampaniją, neatgrasys Kremliaus.
Tad kol kas vienintelis realus kelias lieka ne Ukrainos, o NATO rytinio sparno stiprinimas. Neatsitiktinai Estija paskelbė pasirengusi priimti iki 5 tūkst. NATO greitojo reagavimo pajėgų karių.
Kiek tokie planai realūs patiems estams jau nebėra tiek svarbu. Vien tai, kad principinė pozicija yra svarstoma rodo aiškų signalą link kurio scenarijaus krypstama.
Tam prireiktų labai konkrečios dingsties – atviro karo veiksmų Ukrainoje pradžios. Rusijos Užsienio reikalų ministerija lyg tyčia antradienį priminė istorines paraleles, kurios skamba iškalbingai tiek Ukrainai, tiek Lietuvai.
Savo socialinių tinklų paskyroje Rusijos diplomatai priminė, jog sausio 18-oji yra Rusijos ir Ukrainos susijungimo diena, minint 1654-ųjų sutartį, po kurios Rusija pradėjo naują atvirą karą prieš Lenkijos ir Lietuvos valstybę, užgrobė iš pradžių rytinę Ukrainą, vėliau – ir vakarinę, o po metų rusų armija įsiveržė, išniekino ir nuniokojo Vilnių, kuris buvo išvaduotas tik po kelerių metų, bet kaip LDK sostinė taip ir neatsigavo. O Ukraina galiausiai buvo prijungta prie Rusijos imperijos.
Tokios datos, kaip ir vasario pradžioje prasidedančios Pekino Žiemos olimpinės žaidynės neretai įvardijamos kaip simbolinės datos bei dingstys, prisidengus vienais ar kitais įvykiais pradėti savo veiksmus. Bet viskas gali įvykti gerokai greičiau. Ir jei diplomatinės pastangos šią savaitę galutinai žlugs, Olimpinių žaidynių, naujų derybų raundų ar Baltarusijoje turinčių įvykti pratybų pradžios galima ir nebesulaukti – tai jau nebus pratybos.
