„Amerikiečių tauta turi labai aiškią vienijančią jėgą – mylimas ar nekenčiamas Holivudas. <...>. Jie turi vieną objektą, apie kurį gali bet kas kalbėti: susėdusi prie stalo giminė ir taip toliau. Ilgainiui jie gali pradėti kalbėti tais pačiais bajeriais, jiems galima įkišti panašią filosofiją, pasaulėžiūrą. Teatralai man aiškino, kad anksčiau tai darydavo teatras: jis važiuodavo po visus miestelius, visa Lietuva matydavo tuos pačius spektaklius. Lietuviško kino gal niekada ir neturėjome kaip apimančio, išskyrus sovietinį, bet teatras visada buvo žiauriai lietuviškas ir visada kažkoks kultūrinis dėmuo, kuris visus apjungdavo.
Žiūrint kultūriškai, tą misiją taip pat atlikdavo sportas. Atsiminkime tuos laikus – dar jie pakankamai neseni – prieš kokius 15 m. žmonės išeidavo į gatves, mojuodavo trispalvėmis, jeigu mes užimdavome kokią nors trečią vietą. Būdavo kažkoks dvasinis pakilimas, kur kažkaip intuityviai jausdavai, kad staiga mus, tą špygutę su trimis milijonais ar kiek mūsų yra. Tiesą sakant, mes jau ilgą laiką kažkuria prasme riedame į nuokalnę: neturime bendro dalyko, kuris mus iš tikrųjų vienytų, suburtų ir padarytų visai šaliai svarbiu“, – pastebi atlikėjas.
Kaip pavyzdį dainininkas pateikia tarptautinio ir nacionalinio pripažinimo sulaukusią operą- performansą „Saulė ir jūra“.
„Performansas „Saulė ir jūra“ laimi ir staiga visas feisbukas plyšta pasididžiavimu, kaip čia faina: visi jaučiasi tarsi prie to prisidėję ir visiškai nesvarbu, ką tu galvoji apie vakcinas ar politines partijas. (...) Mums reikia dažniau, kad išeitų rašytojas į tarptautinę areną ir praneštų apie Lietuvą, kad sportininkas kažkur nugalėtų. Man atrodo, kad mums to trūksta ir iš tikrųjų, kada tos vienybės nėra, tada ateina koks Vytautas Radžvilas – kurį aš skaitau ir kartais net sutinku su kai kuo – ir pareiškia, kad esame žlugusi valstybė, einame tik į nuokalnę. Galiausiai tokiomis pesimizmo nuotaikomis visi pradeda gyventi tarsi laukdami kažkokios griūties“, – pasakoja atlikėjas.
Jo nuomone, dalį stabilios valstybės pamatų sudaro būtent vieninga tauta, o jai suvienyti reikia įvykio, verčiančio didžiuotis savo lietuviškomis šaknimis.
„Jeigu mes iš tikrųjų gyvename ta emocija, tai labai sudėtinga sugrąžinti pozityvumą ir tikėjimą savo valstybe. Dalis žmonių bando tai daryti, tam tikrame burbule tai klesti ir gyvuoja, tačiau kita dalis burbulo yra kupina nusivylimo. Visiems suvienyti mums tiesiog reikia tam tikrų įvykių. Tai nereiškia, kad būsime vieningi amžinai – taip niekada nebus, bet kad kažkoks bendras kamienas, kuris laiko visas šakas, kažkokios šaknys, ant kurių visa tai stovi, vis dėlto turi būti ir turi būti aiškiai, stipriai išreikšta, kad pasididžiavimas eitų viena kalba, vienu atodūsiu“, – įsitikinęs dainininkas.
M. Mikutavičius mano, kad iki šiol nesivakcinavę asmenys ir toliau sistemingai vengs skiepo. Priduria, kad tarp pilnai vakcinuotų taip pat gali atsirasti žmonių, atsisakančių trečiosios skiepo dozės.
„Jeigu mes įsivaizduojame, kad žmogus, kuris nesiskiepijo nuo pandemijos pradžios, staiga pradės tai daryti – aš netikiu. Vėlgi reikia pripažinti, kad patys skiepai nepasirodė tokia stebuklinga panacėja kaip daugelis mūsų įsivaizdavo. <...>. Buvau pakankamai naivus, nes aš tikrai tikėjau: galvojau, kad viskas turėtų susitvarkyti ties skiepų išradimu – taip neįvyko. Manęs tai nepadarė antiskiepininku – be problemų pasiskiepysiu dar kartą, bet akivaizdu, kad tokio nesvietiškai akivaizdaus lūžio neįvyko ir mes vis dar turime daugybę problemų.
Aš net linkęs manyti, kad galbūt atsiras tokių, kurie entuziastingai skiepijosi, bet dabar pagalvos, kad „gal man geriau persirgti“. Turime sudėtingą situaciją, bet man ji neatrodo visiškai sudėtinga, jeigu Sveikatos sistema kažkokiu būdu veikia ir visą tą naštą paneša. Tiesą sakant, aš visiškai nelinkęs rykšte versti žmonių skiepytis: velniai nematė, nenori – nereikia. Bet turint omenyje, kad siaubingas kiekis sergančių, gali guldyti labai daug į ligonines ir užkimšti visą sveikatos sistemą, aš suprantu valdžios galvos skausmą“, – samprotauja dainininkas.
Vis tik žmogus turi teisę numirti, sako atlikėjas.
„Jeigu yra žmonių, kurie gali mirti nuo kepenų cirozės prasigėrę ir patys savo valia tai daro, jeigu kas nors nori išeiti iš gyvenimo kaip roko žvaigždė, perdozavęs narkotikų, tai kodėl gi kokia nors Nida Vasiliauskaitė negali mirti – kaip Žana d‘Ark susideginusi – nuo COVID-19 ligos. Ji turi teisę tokią, bet medikai turi pareigą juos gydyti – čia ir yra problema“, – pabrėžia Marijonas Mikutavičius.
Džiaugiasi įvykusiais koncertais
Planą šventiniu laikotarpiu koncertuoti arenose dalis Lietuvos atlikėjų atidėjo kitiems metams, tačiau M. Mikutavičius pasirodė netgi trijuose koncertuose.
„Anksčiau būdavo džiugesys, kad tu darai. Dabar buvo džiugesys, kad viskas baigėsi: anksčiau buvo liūdna, maždaug „galėtų dar tęstis“, bet dabar pajauti palengvėjimą, kad viskas įvyko, pavyko ir susidėliojo kaip planuota. Šitame reikale, ypač pandemijos akivaizdoje, žvėriškai daug įtampų, viskas iki paskutinės minutės neaišku. Kažkas susirgo, kažką reikia kažkuo pakeisti, neaišku, uždraus rytoj tave ar ne.
Žmonės irgi labai atsargiai: iki paskutinės akimirkos nežino – eiti į tą koncertą ar ne. Buvo sunkus lapkritis-gruodis, labai įtemptas. (...) Kaip vienas prodiuseris sakė, kad „jaučiuosi tarsi kažkokią kontrabandą varau, tarsi kažkokius narkotikus prie mokyklos pardavinėju: visąlaik dairausi, ar ateis, ar sakys, kad kažką negerai darai“ – toks jausmas buvo“, – šypsosi atlikėjas.
Įtampa jaučiama ir žiūrovų gretose: anksčiau bilietai į renginį tiesiog ištirpdavo, tačiau dabar klausytojai juos įsigyja paskutinę akimirką. M. Mikutavičius pastebėjo, kad bilietų pardavimai ir žmonių sprendimai – atvykti į renginį arba likti namuose – stipriai priklauso nuo žiniasklaidos bei valdžios nuotaikų.
„Pavyzdžiui, atėjo kokia nors nauja atmaina ir žiniasklaidoje praėjo šurmulys, kad čia bus dar blogiau ir bilietai visai sustojo. Vos tik atėjo atodūsis – gal čia ne taip pavojinga – vėl kažkas pradeda. Žmonės labai seka visus įvykius, naujienas ir jiems labai daro įtaką bendra aplinka: ką kalba žiniasklaida, valdžios žmonės – visa tai daro siaubingą įtaką. Žmonės skaičiuoja ir, matyt, kai kurie jau pasimokė: žino, kas gali atsitikti, todėl neskuba iš anksto pirkti kaip anksčiau, visi laukia, kol tikrai bus aišku, kad renginys įvyks“, – pabrėžia dainininkas.
Ilgai dvejojo ir pats M. Mikutavičius bei jo komanda: organizuoti koncertą nenuspėjamos pandemijos akivaizdoje – rizikinga, tad prieš priimant sprendimą teko pasverti daugybę scenarijų. Vis tik jie priėjo išvadą, kad gyvenimas be muzikos – kančia.
„Vyksta daug visokių sprendimų, daug galvos kvaršinimo, kol galiausiai spjovėme ir pasakėme „blemba, darome“. Velniop – kaip bus, taip bus. Ką mes gyvename darome? Darome renginius, koncertus – tai ir darykime, kol leidžia. Kol galime, bandykime – nepavyks, tai nepavyks, bent jau pabandėme. <...>. Tiesą sakant, paskui susitikę sakėme gerai, kad padarėme. Būtume nusigriaužę pirštus, jeigu būtume nedarę“, – juokiasi dainininkas.
Įvykusiais koncertais džiaugiasi ne tik komanda, bet ir žiūrovai, sako M. Mikutavičius.
„Tada visi myli vieni kitus, apgirtę nuo laimės, kad viskas baigėsi, ir sako „šaunuoliai, visiems dėkui, kad jūs tai padarėte, ir tau dėkui, ir tau“. Toks begalinis gerumas visus apėmęs. Tarsi išnešėme sveiką kailį iš degančio namo“, – įspūdžiais dalijasi atlikėjas.
Pandemija, pasak dainininko, atėmė kontrolę iš žmogaus rankų, tad visi priversti šokti pagal jos grojamą melodiją.
„Daugybė dalykų iš esmės priklausydavo tik nuo tavęs: jeigu kažkas nepavyko, žinodavai, kad tu arba kažkas šalia padarė klaidų ir kažkas tiesiog nepavyko. Dabar yra daugybė šalutinių variantų, kurie tau daro įtaką, ir tu nieko negali pakeisti“, – pripažįsta atlikėjas.
Tačiau dabartinė pandemijos situacija, jo nuomone, pernelyg liūdinti neturėtų: galbūt už kampo tyko kur kas prastesnė diena.
„Sako, šuo ir kariamas pripranta, tai ir žmogus prisitaiko prie įvairiausių situacijų, bet būtume kvaili, jeigu nostalgiškai nežiūrėtume į praeitus laikus, kai nereikėdavo kankintis. Žinoma, jeigu iš tikrųjų pandemija nesitrauks, tai tas pasaulis išvirs į viską kitaip ir, gali būti, kad po kažkiek laiko mes šiuos metus prisiminsime kaip visai neblogus: galbūt ateis dar blogesni“, – juokiasi dainininkas.
Skandalingas SEL koncertas
Pirmąją Kalėdų dieną Kauno „Žalgirio“ arenoje įvykęs Egidijaus Dragūno-SEL koncertas stipriai įsiutino dalį visuomenės, nes grupės gerbėjai linksminosi neatsakingai: nedėvėjo medicininių kaukių, nesilaikė saugaus atstumo. Vis tik M. Mikutavičius įsitikinęs, kad visuomenės pyktis ir kaltųjų paieška – nuolatinės įtampos pasekmė, o grupės lyderis Egidijus Dragūnas dėl tokios situacijos nekaltas ir jokių įstatymų nepažeidė.
„Dėl daugybės kitų atvejų galėčiau priekaištauti Egidijui Dragūnui, kuris buvo visos tos problematikos sūkuryje, bet šiuo atveju nemanau, kad jis kaltas. Jis daro koncertą, kuris pagal įstatymą jam leidžiamas ir, be jokios abejonės, jis neturi galimybių visa tai sukontroliuoti. Aiškinimas, kad jūs kažkaip blogai pasielgėte, tai jo, bet tada sakyčiau, kad neieškokime atpirkimo ožio koncertų salėse“, – sako atlikėjas.
Anot dainininko, sukontroliuoti masę žmonių sudėtinga ne tik arenose, bet ir kasdienio gyvenimo erdvėse: parduotuvėse, restoranuose, biuruose. Būtent dėl to, jo teigimu, nereikėtų smerkti ir kaltę suversti vien atlikėjams.
„Toje koncertų salėje viename vakare, vieną kartą per metus sueina tiek žmonių, kiek kiekvieną dieną ar savaitgalį praeina „Akropolyje“, bet niekas nepriekaištauja dėl to, kad kažkas nedėvi kaukių. Galėčiau papasakoti siaubingą kiekį istorijų ir kiekvienas iš mūsų esame matę tiek biuruose, tiek kokiame nors restorane, kur yra žmonių, kurie lengviau žiūri į taisykles, reikalavimus ir nedėvi kaukės taip, kaip reikėtų. <...>. Normalu, nes siaubingo kiekio žmonių tu niekada nesukontroliuosi“, – akcentuoja M. Mikutavičius.
Dėl SEL koncerto ypač pasipiktino jaunų vaikų tėvai: atlikėjui buvo leista pasirodyti prieš gausią auditoriją, o tėvams draudžiama dalyvauti šventiniuose, į darželį einančių vaikų, renginiuose. Tokia draudimų nelygybė nustebino ir sūnų auginantį M. Mikutavičių.
„Galėčiau suprasti, jeigu neleisti tėvų yra pačių darželių sprendimas, nes jie nori dirbti ir žino, jeigu taps židiniu, darželis turės užsidaryti, o žmonės už jį moka pinigus. Jeigu tai yra nuleista iš valdžios, man tikrai keista. Kodėl leidžiame tiek daug dalykų, o darželiai yra keista, tėvų į vidų neleidžianti oazė, nors tėvai tuos vaikus taip pat iš savo šeimos ką tik paleido į tą darželį – kodėl jie negali ten ateiti.
Bet aš taip pat suprantu, kad yra daugybė keistų problemų šitos pandemijos akivaizdoje, nes niekas iki galo nežino, kokį teisingą sprendimą prieiti ir, tiesą sakant, kokį sprendimą priimsi, visada atsiras nukentėjusių, nuskriaustaisiais pasijutusių pusių ir ta pusė rėks. Greičiausiai čia yra situacija, kur lose-lose: visur pralaimėsi“, – mąsto atlikėjas.
Atleidžia už pandemijos valdymo klaidas
Anot dainininko, pandemijos valdyme klaidų padaro visi – ir gyventojai, ir valdžia. Tačiau situacija yra ne eilinė ir būtent dėl to klaidos yra atleidžiamos.
„Mano pozicija tokia, kad valdžia kaip ir daugelis mūsų yra absoliučiai pasimetusi, kartais daro impulsyvius sprendimus, neturėdama – nežinau kodėl – iki galo informacijos. Stengiasi kažką veikti, nes kitaip ant jos rėks, kad jūs nieko nedarote. Kartais tie sprendimai būna keisti, gal nepataikyti – aš priimu tas klaidas, nes mes gyvename tam tikro chaoso sąlygomis“, – sako atlikėjas.
Jis taip pat pabrėžia, kad visiems tinkamo sprendimo nėra, – būtent dėl to valdžia išbando visus pandemijos valdymo variantus.
„Čia yra tas pats kaip su savo vaiku: bandai su juo ilgai ir labai gražiai kalbėtis, bet jeigu jis visiškai tavęs neklauso, vieną dieną pratrūksti ir sakai „gerai, dabar bandysime kitą būdą, dabar bandysime ant tavęs rėkti, statyti į kampą“ – bandai ir tą priemonę. Bėda ta, kad abi priemonės netinkamos“, – teigia atlikėjas.
M. Mikutavičius tvirtai tiki, kad skiepai – viena pagrindinių pandemijos valdymo priemonių.
„Iš visų valdžių požiūrių skiepai gelbėja. Nežinau valstybės, išskyrus tas, iš kurių išvis jokia žiniasklaida neateina, kuri sakytų, kad jie negelbėja. Bendras pasaulio požiūris yra, kad skiepai gelbėja. Greičiausiai įsivaizdavome, kad jie gelbėja daugiau – dabar tikime, kad bent jau nekenkia ar padeda“, – teigia dainininkas.
Valdžios skatinimą skiepytis ignoruojantys asmenys, atlikėjo nuomone, kovoja ne konkrečiai prieš valdžią, o už savo principus ir pasaulėžiūrą.
„Tikiu, kad kai kuriais atvejais lengvos priemonės vis dėlto neveikia, bet vėlgi atstovauju tai visuomenės daliai, kuriai įsileisti kažkokią vakciną nekelia jokios problemos: nuėjau pas daktarą, kitą dieną jau pamiršau – man tai nėra problema, dėl to neįžvelgiu represijos. Kai valdžia sako mokėti mokesčius, aš juos moku – neinkščiu ir nesakau, kad esu laisvas žmogus ir turiu teisę nemokėti. Gal man kartais nepatinka, bet aš juos moku.
Man taip pat daugybę kartų anksčiau, ypač kai buvau jaunesnis, nepatikdavo dėvėti saugos diržą ir aš specialiai to nedarydavau. Galėjau tuo metu vadintis antidiržininku ar panašiai, nes tai buvo mano principinis sprendimas. Priešinausi kai kuriems dalykams, bet man šiuo atveju skiepas yra absoliučiai ne problema: turėjau 8 narkozes ir siaubingą kiekį vaistų esu į save susileidęs per gyvenimą, tad man tokia nedidelė dozė yra absoliučiai niekai ir aš žiūriu į ją švilpaudamas“, – sako atlikėjas.
Jo nuomone, viskas priklauso nuo žmonių požiūrio.
„Jeigu įtariai žiūri į aplinką, ypač į valdžią, ir įsivaizduoji, kad jie gauna kažkokius bonusus dėl to, kad tave spaudžia, ir jeigu tu įsivaizduoji, kad visiems žmonėms valdžioje siaubingai linksma tave kažkaip kontroliuoti – uždėti kaukes ir valdyti – greičiausiai tau norisi priešintis“, – tikina dainininkas.
Dėl polinkio nepasitikėti ne tik valdžia, bet ir aplinkiniais neretai kaltinama sovietinė praeitis, tačiau M. Mikutavičius teigia, kad atėjo laikas šį pasiteisinimą ištrinti.
„Tikrai nekaltas tas prasigėręs dėdė dėl visų mūsų bėdų, kur kažkada buvo: ne, mes jau seniai gyvename ir galime tvarkytis, užaugo visiškai nauja karta. Tiesą sakant, visiškai nežinau, kur yra to priežastys, visiškai. Ar čia yra mūsų nerimastingas, įtarus valstietiškas mentalitetas, kad ponas ir kaimynas greičiausiai visada apgaus – aš nežinau. (...) Bet yra tas auklėjimas ir jis mumyse kaip kažkoks nagas, puvėkas mūsų kauluose, jis mus visus persmelkia.
Žiūrime į kitą ir, jeigu jam pasisekė, tai greičiausiai jis kažką padarė, stipriai sugudravo, kad jam sekasi geriau negu man. Šito visiškai nesuprantu. Jeigu man kas nors atsakytų į tą klausimą, būčiau labai dėkingas. Bet aš tą jaučiu ir labai seniai, kokius 20 m., kai šiek tiek sąmoningai prasiblaiviau ir apsidairiau aplinkui, nes kažkas mumyse yra ir tai man žvėriškai nepatinka“, – sako atlikėjas.
