Ir štai – finalas. Lietuviškas. Tykiu moderato cantabile ritmu. Kaip pas Vaižgantą, kaip „Dėdžių ir dėdienių“ endšpilyje, pamenate? „Visi norėjo išsibarti, savo širdyje pyko, ir vis dėlto gėda užsmaugė jiems gerkles... Bepiga buvo rietis, kai jautei, jog riejamoji turi teisės ir medžiagos atsirieti...“
Beje, dėl gėdos. Čia, matyt, reikėtų pasitikslinti, pasiteirauti skandalo veikėjų: „Ar kažkurio iš jūsų gerklę užsmaugė gėda? Alio!..“
Tyla. Teatleidžia jiems kunigas Juozas Tumas.
Techniniu požiūriu baltarusiškų trąšų tranzito skandalas baigėsi tarytum net nebūtų prasidėjęs. Vagonai rieda, ministrų kabinetas dirba, Prezidentas iš Briuselio reiškia susirūpinimą, patarėjai svaido užuominas, niekas nekreipia į jas dėmesio, nes šaukštai po pietų. Žinoma, politikos profesionalai – kažkiek susirūpinę.
Visi kažkiek arba net visai normaliai kovoja šventąjį karą už savo kėdę, už sekančią kadenciją. Nesimuša tik už valstybės ateitį. Artimą arba tolimą. O juk velniai griebtų – jau lyg ir plazdėjo silpna nuojauta, kad pandemija mus visus padarys geresnius. Pandemija nujautrino. Padarė truputėlį atsparesnius moralės ir etikos dūriams.
Tai tas atvejis, kai skandalo dalyviai patys paskelbia apie grėsmingą reputacinę žalą, patys sau išsiprognozuoja tragišką lemtį, o paskui – nieko, šnipštas. Burnoje lieka kartus pelynų arbatos skonis. Lieka neaiškios vertės teatro įspūdis. Tik spektaklio žanras neaiškus, nes eiliniam žiūrovui sunku susigaudyti. Kitą dieną po spektaklio žmogiškai norisi pasidalinti su laiptinės kaimynu įspūdžiais, bet ar lengva apibūdinti tokį gudrų teatrą?
Taigi, žanro problema. Iš pradžių atrodė, kad bus paprasta buitinė drama su vienu nusišauti bandančiu aktoriumi. Pamenate Čechovo „Žuvėdrą“? Lietuviškame variante užsienio politikos dramų kūrėjas Gabrielius vienašališkai pasiskelbia esąs kaltas. Nori nusišauti. Nepavyksta.
Paskui reikalai darosi rimtesni. Nes tą patį ketina padaryti ir susisiekimo reikalų aktorius Marius. Jis irgi jaučiasi kaltas. Kažkiek. Čia jau velnias žino kuo baigsis, iki pat spektaklio pabaigos neaišku. Kaip pas Žalakevičių. Niekas nei mirti, nei atsistatydinti nenori, bet visi jaučia slegiantį kaltės jausmą.
O tada prasideda nenumatyti dalykai. Į sceną įžengia spektaklio režisierė Ingrida ir pasako: chebra, ruoškitės: neatmetu, kad bus „Pilėnai“. Žiūrovai nuščiuvę. Nejaugi tragedija? Nejaugi skandalo liepsnose lemta pražūti visiems – jauniems, talentingiems, jau spėjusiems užsienyje išgarsėti?
Vis tik spektaklio finalas dvelkia Beckettu. Tą visi nujaučia: šiek tiek pasimetęs teatro generalinis direktorius Gitanas siūlo neskubėti, gerai viską apmąstyti. Nes jeigu trupė in corpore parašys pareiškimus, pasiims išeitines ir lėks į Tenerifę atostogų – ką tada reikės daryti? Nebūtų ramios Kalėdos. Ir Naujieji metai nebūtų smagūs.
Visi laukia atomazgos, lietuviškojo Godot subprodukto. Nelabasis nesirodo iki vėlyvo pirmadienio vakaro. Kaip tikrame absurdo teatre.
Kuo viskas baigėsi, mes jau žinome. Teatro uždanga nusileido. Galime lengviau atsikvėpti ir paskelbti: tai buvo komiška, bet kokybiška opera. Jos pavadinimas – „Trąšos“.
Vieni žiūrovai ploja, nes komedijos atpalaiduoja, ypač tuos, kurie dar turi humoro jausmą. Tie žiūrovai, kurie jo nebeturi, – švilpia, nes laukė dvasingos pabaigos, tikėjosi tragedijos, adrenalino porcijos. Nesulaukė.
Nebuvo labai patenkintas ir pats direktorius. Ir jis teisus: Lietuvos žmonės – rimti arba labai rimti, tad paskelbti tragediją, bet vaidinti komediją nėra tai, kas būtų verta savaitgalio aistrų. Eurolyga anais laikais buvo geriau! Galbūt todėl vadovas pasiūlė spektaklio režisierei pasitikrinti. Būdas labai paprastas: užuot skaičius simpatiškų ir antipatiškų apžvalgininkų tekstus geriau išeiti į gatvę ir pasiklausinėti žmonių, ką jie mano apie operą, kurios pavadinimas „Trąšos“.
Ne pirmas kartas: vadovas mąsto kaip gatvė, o gatvė – kaip vadovas. Tik čia reikėtų atsargiai su komunikacija, nes gatvių visokių esama. Ir visaip jos galvoja. Tarkime, Sodų gatvėje, prie Geležinkelio stoties žmonės gali pasitelkti onomatopėjas ar šiaip pavartoti VLKK nerekomenduojamą lietuvių kalbą. Kitaip kalbės Užupio gatvės žmonės gastronomijos butikuose nusipirkę trumų aliejaus. Dar kitaip bylotų Panerių gatvė (Vilijampolė, Kaunas) ir jos žmonės.
Kita vertus, vadovas yra vadovas, jį reikia gerbti, nes jis teisus. Dar pora tokių spektaklių „galimai kalti, galimai reputacinė krizė, galimai atsistatydinsime“, o paskui – institucinis šnipštas, dar kelios nykiai suvaidintos tragikomedijos, ir gatvės nereikės nieko klausti. Ji pati susirinks prie teatro ir pasakys, ką galvoja. Greičiausiai netgi nepasakys, o rėkte išrėks. Būtų gerai, jeigu vadovas Naujųjų metų sveikinime tautai šitai primintų. Dar viena opera buffa, dar viena Goldoni stiliaus improvizacija nepraeis taip lengvai.
Mes – žiūrovai, galime ploti, galime švilpti ar trypti kojomis, bet opera „Trąšos“ suvaidinta. Galime paieškoti pasaulinių analogų, pasitikrinti vikipedijose arba aptarti intelektualiose savaitgalio diskusijose prie sprico taurės. Tarkime, prancūzas Jean Paul Sartre karo metais parašė pjesę, kuri labai panašiai vadinosi: „Musės“. Šioje graikų tragedijoje pasakojama apie tai, kaip Argo karaliaus Agamemnono sūnus Orestas, padedamas sesers Elektros, nužudo savo tėvo žudikus – motiną Klitemnestrą ir jos meilužį Aigistą.
Ten pas Sartrą personažai rimtai pjovėsi, o pas mus tik anonsas buvo. Pas Sartrą buvo musės, o pas mus – trąšos. Bet abu simboliai geri. Jie perteikia tą neramią būseną, kai kamuoja sąžinė, vidiniai priekaištai, kaltės jausmas. Argo gyventojus buvo apsėdusios mitologinės musės erinijos, jas pasiuntė Dzeusas. Vilniaus gyventojai negalėjo ramiai miegoti, nes per miestą naktimis dundėjo trąšos. Jas siuntė anaiptol ne Dzeusas, ne. Mums toli iki graikų, pas mus žymiai mažiau mitologijos. Užtat gerokai daugiau „realpolitik“. Kaip pas Vaižgantą, „Dėdėse ir dėdienėse“.
Gal taip ir geriau. Užuot erzelioję dėl trąšų, kurias anaiptol ne Dievas iš dangaus siuntė, o diedas iš Baltarusijos galėsime susitelkti prieš tikrąjį, realų priešą. Tą, kurį atremti ruošiasi visa Europa. Tikrasis, mirtinas mūsų priešas yra omikron. Ne trąšos. Ne rusai.
