Tai – vienas iš nedaugelio aktorių, kuris savo teatrinę karjerą nuo pat studijų laikų sieja su Lietuvos nacionaliniu (iki 1998 – valstybiniu akademiniu) dramos teatru. 1973 baigęs studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Aktorinio meistriškumo katedroje (vadovai – Henrikas Vancevičius ir Algė Savickaitė), jis iškart prisijungė prie to meto įdomios, galingos aktorių trupės ir nuo pat pirmų metų buvo įvestas į kai kuriuos spektaklius ir lygiagrečiai kūrė naujus vaidmenis.
Aktoriaus biografijoje – apie šimtas vaidmenų, iš kurių svarbiausi: Glumovas A. Ostrovskio komedijoje „Kiekvienam gudruoliui pakanka paprastumo“ (rež. Henrikas Vancevičius), Pijus J. Grušo dramoje „Pijus nebuvo protingas“ (rež. Irena Bučienė), Sidabras B. Dauguviečio komedijoje „Žaldokynė“ (rež. Kazimiera Kymantaitė), XX S. Mrożeko „Emigrantuose“, Dulitlis B. Show „Pigmalione“ (abiejų rež. I. Bučienė), Starbakas R. Nasho „Lietaus pardavėjuje“ (rež. Algirdas Lapėnas), Žygimantas Augustas J. Grušo dramoje „Barbora Radvilaitė“ (rež. I. Bučienė), Hercogas Klarensas W. Shakespeare’o tragedijoje „Ričardas III“ (rež. Rimas Tuminas), Harpagonas Molière’o komedijoje „Šykštuolis“ (rež. I. Bučienė), Bazilijus P. Calderóno poetinėje dramoje „Gyvenimas – tai sapnas“ (rež. Gintaras Varnas), Krepas S. Becketto „Paskutinėje Krepo juostoje“ (rež. Rokas Ramanauskas), Klaudijus W. Shakespeare’o tragedijoje „Hamletas“, Generolas Ivolginas F. Dostojevskio „Idiote“ (abiejų rež. Eimuntas Nekrošius), Rudolfas G. Flaubert’o „Madam Bovari“, Robertas Dadlis F. Schillerio „Marija Stiuart“, Stepanas Verchovenskis F. Dostojevskio „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai“ (visų trijų rež. Jonas Vaitkus), Ignacijus Glembajus M. Krležos „Elitas“ (rež. Ivica Buljan), Velnias, seras Lamorakas T. Dorsto „Nusiaubtoje šalyje“, Teiresijas Euripido „Bakchantėse“ (abiejų rež. G. Varnas).
Nuo 1977 m. V. Rumšas kuria vaidmenis televizijos spektakliuose, serialuose, taip pat yra režisavęs nemažai spektaklių.
Buvęs ilgametis Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktorius Pranas Treinys apie V. Rumšą sakė: „Vytautas yra psichologinio teatro vaikas. Jis – ne „performatyvus“ aktorius, jis vaidmenį „perleidžia“ per save, siekia, kad vaidmuo taptų jo nuosavybe. Mano akyse kūrė ypatingai talentingų aktorių karta. Ir kiek gi jos liko šiandien? Vytautas – vienas iš nedaugelio. Akivaizdu, kad šiandien virsmas vyksta ne tik teatro statybose, bet ir tokiuose aktoriuose kaip jis.“
Prieš pat Nepriklausomybės atkūrimą Irena Bučienė pastatė Sławomiro Mrożeko dramą „Emigrantai“ (premjera – 1989 11 17). Kurti vaidmenis spektaklyje režisierė pakvietė du savo mylimiausius aktorius – Regimantą Adomaitį ir V. Rumšą. Anot jų, vaidindami jie „maudėsi geroje dramaturgijoje“. Ir nors tuomet laikas buvo sudėtingas, Rumšas savo vaidmeniu išreiškė tvirtą poziciją – visišką prisirišimą prie Lietuvos, o tuo pačiu ir prie teatro: „Tie, kuriuos mes vaidiname, yra lyg išvaryti iš savo tėvynės. Ir neduokite, kad šiandien Lietuva mane varytų lauk iš Lietuvos.“
Rumšo ištikimybė Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui atsispindėjo tuomet, kai jam vadovavo Rimas Tuminas. Kai prasidėjo šio režisieriaus pirmosios ilgesnės kelionės į Maskvą, dažnai vadovauti teatrui jis patikėdavo Rumšui. Tad neatsitiktinai po kurio laiko, 2000–2005 metais jis tapo ir tikruoju Lietuvos nacionalinio dramos teatro generaliniu direktoriumi. Jam vadovaujant teatro repertuarą papildė tokie unikalūs spektakliai kaip P. Calderóno de la Barca’os „Gyvenimas – tai sapnas“, Molière’o „Šykštuolis“, B. Frielo „Lugnazado šventės šokiai“, P. Handke’s „Publikos išplūdimas“, H. Barkerio „Europiečiai“, F. Dostojevskio „Nuolankioji“ ir „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai“, J. Meko „Pati pradžios pradžia“, G. Flaubert’o „Madam Bovari“, I. Villqisto „Helverio naktis“ ir daugelis kitų.
Tuo metu pagrindinį teatro uždavinį – repertuaro formavimą – jis dalinosi su meno vadovu šviesaus atminimo teatro kritiku Egmontu Jansonu. Teatre liūdna nebuvo: jeigu Jansonas turėjo derėtis su ministerijos klapčiukais ir su seimūnais, kuriuos vadino „zoologijos sodu“, kurį privalu laikyti atokiau nuo žmonių, tai Rumšas per visą savo kadenciją davė gal vieną ar du interviu. Jis į teatrą žiūrėjo tik kaip į meno instituciją, tad užtikęs užsibuvusius teatre, visus ragindavo namo, sakydamas, kad „būtina įkvėpti gryno oro“. Mes visi tuomet teatre žinojome apie vandens galią žmogaus kūnui ir natūralias gydomąsias česnako ir samanės galias.
Kurį Rumšo vaidmenį beprisimintum, visi puikiai išlikę atmintyje. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Harpagonas „Šykštuolyje“ (2000). Šį vaidmenį aktorius taip pat labai mylėjo. Harpagonas – vienas universaliausių Molière’o sukurtų charakterių. Jis ypatingas tuo, kad šykšti sau pačiam.
Šykštuolio šykštumą režisierė I. Bučienė „padovanojo“ būtent Rumšui, kuris, būdamas švelnių bruožų, savąjį personažą nuspalvino pastelinėmis spalvomis. Jo šykštuolis tapo nei šykštus, nei baisus. Tai tipas, kurio gyvenimo būdas yra šykštėti. Tai aklas žmogus, besimurkdantis savo pragmatiškų išvedžiojimų gausybėje, tačiau pilnas šmaikštumo, gudrumo ir apsukrumo. Jis tiesiog triumfavo savo meilėje šykštumui. Plastiškais, impulsyviais judesiais aktorius sukūrė savo partneriams tinkamą lauką. Kad Rumšas tapo Harpagonu – ne atsitiktinumas. Akivaizdu, kad dėl jo ir buvo sukurtas šis spektaklis.
Šiandien viename iš sudėtingiausių Augusto Strindbergo kūrinių „Didysis kelias“ pagrindinį Jėgerio vaidmenį kuria būtent Rumšas. Labai simboliška jubiliejų pasitikti kartu su švedų dramaturgo pasiūlyta kelione į savo atmintį, kai kiekvienoje stotelėje dramos protagonistas regi savo paties personažą bei kitas alegorines pasakojimo figūras – Keleivį, Vaiką, Gundytoją ar Žudiką.
„Didysis kelias“ yra alegorinis pasakojimas, tai ne tik dramaturgo, bet ir aktoriaus viso gyvenimo minčių apibendrinimas. V. Rumšas apie tai sako: „Koks tas kiekvieno Didysis kelias, kuriuo mes einame dabar? Aišku, jie skirtingi. Žvyrkelis, pereinantis į grindinį, ar, atvirkščiai, asfaltas ir betonas, siauras takelis, o gal autostrada? Eiti gera, kai saulė, kai šilta. O kai lietus, šalta ir dar naktis – sustoti, grįžti? Pakelėse visko: pievos, miškai ir lygumos, šiukšlynai, kalnai, keliukai į dešinę ir į kairę – akligatviai, kurie vilioja tave. Jau daug ko būta ir... gal dar bus. O kelio gale laukia sąskaitos ar sąskaitėlės, o gal tik trys, keturi žodžiai. Bet tai tavo Didysis kelias, kuriame tu bandai nugalėti agresiją, melą, prievartą, nepasitikėjimą, netikėjimą ir dar daugiau, kurį tu nutiesei sau ir kitiems.“
Aktoriai Rumšą gerbia ir mielai sutinka vaidinti jo režisuojamuose spektakliuose. Amžinybėn iškeliavus I. Bučienei, Vytautui Grigoliui, Rumšas tęsia istorinių pastatymų tradiciją. Spektakliai ruošiami Mindauginėms, vaidinami prie Kauno pilies, juose mielai vaidina pačių įvairiausių kartų aktoriai. Taip pat jis yra pastatęs du spektaklius pagal Ingmaro Bergmano kūrinius, o šiuo metu repetuoja trečią – kaip pats sako, nori pastatyti Bergmano trilogiją.
Teatro kelionė Vytauto Rumšo akimis
„Kitiems gali atrodyti, kad aktoriumi tapau atsitiktinai, bet su tokia mintimi kategoriškai nesutikčiau, nes paprasčiausiai neįsivaizduoju savęs be teatro.
1967 m. į Plungės kultūros namus atvažiavo gastroliuoti Vilniaus jaunimo teatras. Tada mokiausi devintoje klasėje. Teatras atvežė J. Osborno „Atsigręžk rūstybėje“ (režisierius Vytautas Čibiras). Prie durų bilietus tikrino šviesaus atminimo aktorius Rolandas Butkevičius. Jis buvo puikiai nusiteikęs, šypsojosi. Tada pagalvojau: palauk, negi jis jau nebe aktorius, o tik kontrolierius? Bet prasidėjus spektakliui pamačiau jį scenoje šalia Eugenijos Pleškytės, Antano Šurnos. Puikus spektaklis, jie visi buvo nuostabūs, aistringi ir nuoširdūs.
Keistas tada pasirodė Butkevičiaus stovėjimas prie durų. Dabar suprantu, kad teatras, matyt, taupė pinigus, o gal aktoriai dirbo kelis darbus, kad prisidurtų prie tos menkos aktoriaus algos.
Beje, nieko juokingo čia nėra: aktorius – vienas žingsnis iki kunigo. Jo neturėtų matyti kiti žmonės valgančio, išgėrusio. Iš kažkur atplaukę žodžiai, kad aktorius – toks pat žmogus, kaip ir visi, nėra teisingi. Kaip dabar šioje profesijoje išlaikyti tą ankstesnį kokybės ženklą? Manau, kad kelionė į save nebūtų žalinga. O be to, tikiu, kad Peteris Laurensas teisus, sakydamas: optimistams išsipildo jų svajonės, o pesimistams – košmarai.
1968 m. mano literatūros mokytojas nuvežė mus į Panevėžio dramos teatrą. Ten žiūrėjom V. Borcherto „Lauke už durų“ (režisierius Juozas Miltinis). Scenoje – Donatas Banionis, Bronius Babkauskas. Nuostabu. Ir mano galvoje teatras šviečia kaip bažnyčia. Iš kur tai? Didelė spektaklio energetika? Mintis, dinamika, disciplina? Negaliu paaiškinti ir dabar, bet šventumo, didingumo fluidai sklido iš visur.
Tada žiūrovai po spektaklio nesulaukė artistų nusilenkimo. Anuomet ir dabar tai man visiškai priimtina ir netgi būtina. Tas nenusakomas aktoriaus ir žiūrovo kontaktas, o gal net sueitis, kuri retsykiais įvyksta spektaklyje, sukuria didžiąją paslaptį, vienovės pajautimą, kuri sušildo, bet kartu ir baugina mus.
Teatras yra tai, ko tu nei išanalizuoti, nei išskaičiuoti, nei paaiškinti negali. O ir nereikia. Tai tylus džiaugsmas. Visiems suprantamas ir žinomas. Juk visi jaučia, kur tikras daiktas, o kur, kaip mes sakom, plastmasė. Visi jaučia didžiosios paslapties gimimą, nesvarbu, kad ir kur tai būtų, ar scenoje, ar architektūroje, muzikoje, dailėje. Tokie paslapties skleidėjai man buvo tie, kuriuos mačiau scenoje – Stasys Jukna, Monika Mironaitė, Henrikas Kurauskas, Jevgenijus Lebedevas ir Sergejus Jurskis. Taip, tikėjimo kelias veda pro aukštus vartus.
Pasirodo, kad daugiausiai išliko ne dėstytojų perteiktos žinios, datos, o jų buvimas, jų spinduliavimas. Juos prisimeni kaip kokį žaižaruojantį spektaklį. Kas ką sakė, darė – nelabai įstrigo, bet tavyje liko atmosfera, emocijų spalvos. Perkūnas žino – keisti burtai. Ir jie lieka su tavim ilgam.
Pirma taisyklė – žinoti, ko nori scenoje, ko į ją lipi. Ir metams bėgant supranti, kad tai yra svarbiausia. Na o paskui galima pridėti visko: ir šokio, dainavimo, ir grojimo – visko, ką tik moki... Gal todėl lengva buvo dirbti ir su vyresniais, mano gerbiamais Juozu Meškausku, Laimonu Noreika, Algirdu Zalansku, taip pat su Arnu Rosenu, Audriu Chadaravičiumi, Vytautu Tomkumi, Vaiva Mainelyte ir mano kartos aktoriais – Egle Gabrėnaite, Juozu Kisieliumi, Regina Arbačiauskaite, dar jaunesniais. Niekada nejaučiau skirtumo...
Tai, kas žeidžia, skaudina, – reikia pamiršti. Reikia dirbti savo darbą. Dabar. Aš taip stengiuosi „nukenksminti“ blogą akį. O ji yra visur – ne tik teatre, bet ir gatvėj...
Žmogus yra sutvertas džiaugtis. Nesvarbu, kokiame dugne atsidūrė, jis turi turėti viltį iš jo išsikapstyti. Jei mes tik burbuliuosim tą juodą žmogaus gyvenimo istoriją, nebus geriau nei tam, kuris kalba, nei tam, kuris klauso. Ir dar vienas paprastas dalykas: kad ir kur tu būtum – scenoje, radijuje, televizijoje, turi žinoti, kam tari savo žodžius. Dievui, velniui, angelui, tėvui, mamai, konkrečiam žmogui – tam, kurį matai ir kuriam nori ką nors pasakyti.
Teatre mane renkasi jis ar ji, o ne aš. Jaučiat skirtumą? Ne tu, o tave. Ir laimė, jeigu tau pavyksta patirti pasitenkinimą. Kada yra pasitenkinimas, yra ir rojus. Bet prieš tai tu turi pamilti, pasitikėti, atsiduoti besąlygiškai. Nuoširdžiai. Tada visiems gerai. O paskui tavęs nieks nesulaikys, nes viskas tavo valioj, nes tu valdovas.
Teatras – vanduo, tyras, drumzlinas, judantis, krintantis lašas. Teatras – vynas – jaunas, išlaikytas, nepakartojamas. Teatras – vynas permatomoje žaižaruojančioje taurėje. Teatras – vanduo porcelianiniame inde, aliumininiame puodelyje. Vis tiek tau teks troškulį numalšinti.
Amžinatilsį K. Kymantaitė sakė, kad mes niekur nepabėgsime nuo lietuviškos dramaturgijos, be jos mes negalime būti savimi. Bet visi į tai reaguoja „pro pirštus“. Tą patį kalbėjo režisierė I. Bučienė. Praėjo dar kiek metų – tą patį sakau ir aš.
Apskritai blogio anatomijos esmė, manyčiau, glūdi ydingai suvokiamoje netobulybėje: nusivylusią širdį užplūsta tokie jausmai, iš kurių gimsta – net ne Baudelaire’o „Piktybės gėlės“, o tiesiog piktybė, tai yra blogis kaip socialinis fenomenas. Vaidindamas Klaudijų jutau tą meninės erdvės palankumą, idealiąją sceninio egzistavimo samplaiką. Beje, aktorystės aspektu kur kas lengviau vaidinti piktadarį nei geradarį.
Kolegų žodžiai apie Vytautą Rumšą
Rimantė Valiukaitė: „Vytautas – ilgametis scenos partneris: ir vyras, ir tėvas, ir mylimasis, ir kas tik nori... Mes tikrai nemažai kartu esame kūrę. Jis – puikus partneris, todėl visada džiaugiuosi dirbdama su juo. Vytautas – aktorius-viesulas. Metai jo nekeičia: jis visada pilnas ir fizinės, ir dvasinės jėgos, jam visi gali tik pavydėti.“
Dalia Michelevičiūtė: „Vytautas yra savo kartos ir epochos – XX a. pabaigos–XXI a. pradžios – viena ryškiausių scenos asmenybių. Jo organiškumas, prigimtinis žavesys, vyriška jėga yra tiesiog pribloškiantys ir unikalūs. Gal kai kas ir sakytų, kad kai kuriuose vaidmenyse jis kartojasi, bet taip yra dėl to, kad juose dominuoja jo paties asmuo, nes jis turi prigimtinę charizmą. Eidami į teatrą žavėtis Rumšo vaidmenimis, gal ne tiek ieškome to persikūnijimo stebuklo, bet visada žavimės gerai atliktu darbu, dikcija, raiška ir vyrišku žavesiu.
Su Vytautu Rumšu scenoje susidūriau dar būdama antro kurso studentė, kai šviesaus atminimo režisieriaus Algirdo Lapėno buvau pakviesta vaidinti N. Richardo Nasho dramoje „Lietaus pardavėjas“ (1993). Išties tą darbą labai branginu, nes tai buvo dar vienas studijų etapas, be to, susidūriau su visiškai kitokiu teatru, nei iki tol buvau pažinusi studijuodama pas Joną Vaitkų. Tai buvo visiškai kitokia darbo metodika. Iki šiol su didele meile ir pagarba prisimenu šį darbą. Spektaklyje vaidino Vytautas Rumšas, Juozas Rygertas, Audris Chadaravičius... Man tai buvo didelė mokykla, nes vaidinau vieną iš pagrindinių vaidmenų – Lizi Keri, o Rumšas vaidino patį Lietaus pardavėją – Bilą Starbaką. Ir buvo žavingas. Nuo to laiko man visada smagu su juo dirbti, nes jis visada akcentuoja sceninius santykius. Juk iš tiesų, labai svarbu išsiaiškinti partnerių santykius.
Vėliau susidūrėme Eimunto Nekrošiaus režisuotose Antono Čechovo „Trijose seseryse“, kur Rumšas buvo ypatingas (Gimnazijos mokytojas Fiodoras Iljičius Kulyginas; 1995). Visoje Nekrošiaus stilistikoje jis taip pat išsiskyrė savo tam tikru akademizmu. Ir aišku, didžiausias darbas, džiaugsmas ir iššūkis buvo vaidinti Elzbietą I Friedricho Shillerio „Marijoje Stiuart“ (rež. Jonas Vaitkus; 2004), kur Vytautas vaidino Elzbietos meilužį Grafą Lesterį.
Su Rumšu dirbti – didelis džiaugsmas, nes jis visada į repeticijas ateina pasiruošęs. Kartais tenka su juo pasiginčyti, nes, kaip ir visos stiprios asmenybės, jis gali dominuoti. Ir tai partnerį skatina pasitempti. Tada scenoje gali įvykti tam tikra menininkų dvikova, o tai spektakliui suteikia meninės kokybės.
Buvo metas, kai Vytautas vaidino ypač daug pagrindinių vaidmenų. Manau, kad jo profesinis gyvenimas yra išsiskleidęs visais galimais žiedais. Naujausias jo vaidmuo Vaitkaus režisuotame „Didžiajame kelyje“ – Jėgeris. Mes esame tik jo vidinio pasaulio prisiminimai, gyvenimo pamėklės, kurios pasirodo, primindamos jo buvusį gyvenimą. Rumšas bet ką gali vaidinti, ir jis visada bus tikras. Toks buvo šviesaus atminimo Antanas Šurna. Tai – aktoriai iš prigimties, „reaktyviniai“, perkūniškai imlūs ir organiški. Jų vaidmens perteikimo sugestija yra labai natūrali ir kupina vyriškos jėgos. Įsivaizduoju, kad su tokia ryškia asmenybe kolegoms ir režisieriams nėra labai lengva dirbti. Gal Vytautui būtų didesnis iššūkis suvaidinti trapų, pažeidžiamą personažą. Jis tikrai gali būti visoks.“
Saulius Balandis: „Vytautas yra žemaitis. Kažkada iš Žemaitijos jis atvažiavo į Vilnių, ir nemanau, kad jam kas nors padėjo; jis pats savo darbu, užsispyrimu, uolumu viską pasiekė. Jį matau kaip žirgą žemaituką, kuris pakelia neįmanomus krūvius. Dirbant su juo, būnant šalia, jis niekada neparodys, kaip jam sunku. Jis – vienas iš tų, kuris pasakys tau gerą žodį. Dėka savo kruopštumo, atsidavimo ir tam tikro žemaitiško užsispyrimo jis yra tas, kas yra dabar – visų gerbiamas ir mylimas, jis yra persona.“
Ilgiausių metų, mielas Vytautai Rumšai!
Sveikina šalies vadovai
Prezidentas Gitanas Nausėda ir ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė sveikina aktorių, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatą Vytautą Rumšą 70-mečio proga.
Šalies vadovas jubiliejaus proga pasveikino aktorių V. Rumšą, palinkėjo sveikatos bei kūrybinio įkvėpimo.
Pasak prezidento, V. Rumšas savo kūrybiniu keliu neša išskirtinio kilnumo ir jautrumo žinią apie profesinį pašaukimą.
„Jūsų talentui paklūsta įvairiausio žanro teatro, televizijos ir kino vaidmenys, kuriuose esate vienodai įtaigus tiek skardaus juoko akimirkose, tiek veriančios tylos įtampoje“, – sveikinime rašė šalies vadovas.
Jubiliejaus proga prezidentas aktoriui padėkojo už profesinę meistrystę ir pilietiškumo pavyzdį kitiems.
„Gerbiamasis Vytautai Rumšai, nuoširdžiai sveikinu Jus gražaus 70-ojo jubiliejaus proga. Jūsų meistrystės ir tikrumo kupini vaidmenys visada įkvepia žiūrovą ir perduoda vertingą žinią, užduoda pamatinius klausimus ir kviečia mąstyti, nuolat ieškoti. Esate nepaprastai talentinga ir ryžtinga asmenybė, visą gyvenimą paskyrusi kūrimui, augimui, stiebimuisi į viršų ir niekada nevengianti pakylėti aukštyn ir kitus. Linkiu nesibaigiančių kūrybinių atradimų, kasdienybės grožio ir neblėstančios šviesos, kuria norėtųsi dalytis“, – sakoma premjerės sveikinime.
