„Tai buvo tiesiog metalo laužas, bet mes jį paėmėme ir parsivežėme“, – šiandien trečią dešimtmetį bebaigiančios skaičiuoti įmonės „Žemaičių virvės“ atsiradimo istoriją pasakoja jos įkūrėjas. Nišinį verslą sukūręs žemaitis jo ėmėsi jau būdamas palyginti solidaus amžiaus – beveik 50-ies metų.
Ši įmonė veikia Skuodo rajono Aleksandrijos miestelyje. Trys dešimtys jos darbuotojų yra vietiniai arba atvažiuojantys iš Skuodo, kuris yra vos už dešimties kilometrų. Įmonėje be paties K. Domarko darbuojasi jo dukra Lina Motiejauskienė bei sūnus Kęstutis. Šeimos versle triūsianti dukra pirkimų, o sūnus – gamybos vadovas.
Pats verslininkas yra gimęs Vėlaičių kaime, Kretingos rajone, bet daugybę metų praleido Aleksandrijoje: sovietiniais laikais dirbo kolūkyje, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę pradėjo galvoti apie savą verslą.
Per dieną – 1000 kilometrų
K. Domarkas juokiasi, kad savo pagamintomis virvėmis per metus gali apie dvidešimtį kartų žemės rutulį apjuosti.
„Kartais būna užsakymų, kad virvės ilgis siekia kilometrą, o neretai ir atstumą nuo Skuodo iki Klaipėdos, nes daug kas priklauso ir nuo jos storio“, – vaizdingai gražia žemaitiška šnekta pasakoja verslininkas, kurio valdomoje įmonėje per dieną pagaminama daugiau kaip 1000 kilometrų virvių.
Aleksandrijos virvių fabrikėlis laikui bėgant stipriai keitė savo veidą, – keitėsi ir įranga, nes atsirado naujos staklės, keitėsi ir produkcija. Jei dar visai neseniai atrodė, kad pačios patvariausios virvės yra lininės, dabar jos sudaro tik nedidelę dalį „Žemaičių virvės“ gaminamos produkcijos. Ir paskirtis lininių virvių pasikeitusi. Ji vis labiau tampa dekoravimo priemone, kurią ypač mėgsta skandinavai.
O visai neseniai virvių pynėjų asortimentą papildė dar viena, kūrėjų, dizainerių pastaruoju metu itin pamėgta ekologiška medvilninė, įvairių spalvų virvė.
Lino žaliavą gamintojai daugiausiai veždavosi iš Baltarusijos, o medvilnę – iš Lenkijos.
„Medvilninės virvės pradėjo populiarėti tik prieš porą metų, o linines gaminame gerokai seniau. Kadangi Lietuvoje linų pramonė yra visiškai sunaikinta, tenka žaliavas vežtis iš Baltarusijos“, – nuo probočių laikų Lietuvą garsinusios, o dabar sunaikintos linų pramonės gailauja pašnekovas. Pasak jo, tiek Skuodo, tiek Kretingos rajonai garsėjo linų perdirbėjais ir augintojais.
O štai visai kategorijos – tralams, žvejybiniams tinklams, ir kitiems poreikiams skirtas ypatingo stiprumo virves. „Žemaičių virvių“ fabrikas gamina iš Afrikoje augančio sizalio, medvilnės, tekstiliuoto polemito. Medžiagos atsivežamos iš pačių įvairiausių kraštų.
Iš viso įmonėje gaminamos pintos bei suktos virvės iš sintetinių ir natūralių pluoštų, lininės virvės, špagatai iš lino poliamidų mišinio, medvilnės poliamidų mišinio, poliamido, lino, medvilnės bei lanksčios vilkstys iš nailono/poliamido. Jų asortimentas, priklausomai nuo užsakymų keičiasi nuo 50 iki 100 rūšių.
Kiekviena virvė turi savo pirkėją
Pasak verslininko, virvės stiprumas priklauso ir nuo medžiagos, iš kurios ji pagaminta, ir nuo technologijos, o technologija parenkama pagal tai, kam ta virvė bus naudojama: skalbiniams džiaustyti ar tralams gaminti. Jis priduria, kad daugybę technologinių dalykų yra patys sukūrę, – juk jokia mokykla, ar universitetas tokių dalykų nemoko.
Kiekviena virvė turi savo pirkėją, o pagal jį driekiasi ir virvės kelias. Buityje naudojamos virvės – špagatai dažniausiai parduodamos prekybos centruose, laivybai gaminamos virvės keliauja į visą pasaulį. Jos nuo kitų virvių skiriasi ne tik medžiaga, iš kurios gaminama, ne tik tekstūra, bet ir spalva.
„Šios virvės būna keturių spalvų, – raudonos, žalios, mėlynos ir baltos. Ir kiekvienos spalvos virvės tralų gamyboje turi savo paskirtį. Šios virvės – tikros darbininkės. Joms tenka atlaikyti nemažą svorį, nes vienu tralu traukiama iki 120 tonų žuvies. Tad virvės turi būti stiprios ir patikimos“, – kalba pašnekovas.
Šios iš poliamido pagamintos stiprios žemaičių virvės keliauja pas tralų gamintojus, o tada jau nardo po pasaulinius vandenis. Tinklų gamybai skirtas virves jų gamintojai veža į Klaipėdą, kur didžiąją jų dalį įsigyja „Akvaservis“. Būtent ši įmonė iš tų virvių gamina tralus ir juos realizuoja visame pasaulyje.
Nė cento nei valstybės, nei iš bankų
J. Domarkas sako, kad įmonės augimas visus tuos dešimtmečius buvo tolygus: „Aišku, prekė turėjo užsitarnauti vardą, taigi iš pradžių pagamindavome ir per mėnesį parduodavome 1-2 tonas virvių, tai dabar – apie 20-25 tonas.“
Pokalbininkas neslepia, kad per tą laiką, kurį gyvuoja šį įmonė, vien tik savoje šalyje gerokai išaugo konkurencija.
Verslininkas pasakoja, kad visos fabriko gamyboje naudojamos medžiagos yra stipriai pabrangusios ir tai įmonę kelia didelių sunkumų.
„Su kiekvienu atsivežimu jos vis brangesnės ir brangesnės. Toji didžioji politika mus spraudžia į kampą. Gerai, kad mes ne pirmus metus dirbame. Pasakysiu trumpai ir aiškiai: kokie bebūtų laikai ar krizės, iš valstybės nesame gavę nė cento. Kiek užsidirbame, tiek ir investuojame“, – sako verslininkas ir priduria, kad ir su bankais niekada neturėjo reikalų. Naujoms staklėms sutaupydavo pinigų ir tik tada jas įsigydavo.
„Nesu išlaidus, nereikia man didelių turtų“, – priduria.
Darbus patiki sūnui ir dukrai
Aleksandrijoje įsikūrusi įmonė dirba ištisą parą, o taip pat ir savaitgaliais. Įmonėje mokami periferijoje neįprasti atlyginimai – beveik tūkstantis eurų.
Gal ir dėl to darbuotojų kaitos čia beveik nėra, praktiškai nauji žmonės įdarbinami tik tuomet, kai kuris nors dirbančiųjų išeina Anapilin.
K. Domarkas pasidžiaugė priimtu sprendimu nuo gruodžio 20 d. iki sausio pradžios sustabdyti gamybą ir darbuotojus išleisti pelnytų atostogų.
Juokiasi, kad jis pats jau kurį metą turi vis daugiau ir daugiau laisvo laiko, nes didžią dalį įmonės galių perleido sūnui ir dukrai.
