„Delfi“ gavo Kembridžo universiteto Geopolitikos centrui spalio 20 d. V. Ušacko parengtą apžvalgą apie Baltarusiją, Baltijos šalis ir migraciją. Šiuo metu „Avia Solutions Groups“ dirbantis straipsnio autorius pabrėžia, kad norėtų, kad jo išsakytos mintys būtų vertinamos ne kaip politinė pozicija, bet kaip ekspertinės įžvalgos.
„Greta savo darbų aš dalyvauju visoje eilėje ekspertinių „think tank“ susitikimų. (…) Kembridžo universitetas maždaug prieš mėnesį pakvietė mane dalyvauti vienoje iš diskusijų apie tai, kokios yra Baltarusijos krizės sprendimo alternatyvos. Aš padariau pranešimą, kuriuo vėliau pasidalinau su Lietuvos diplomatais“, – „Delfi“ sakė V. Ušackas.
Jis pažymėjo, kad dokumento tekste yra kalbama apie dvi alternatyvas: viena alternatyva yra tolimesnių neigiamų priemonių taikymas, ir įvardinami to pliusai ir minusai, ir antra yra, kad greta „neigiamų priemonių“ taikymo reikėtų ieškoti ir politinio dialogo.
„Mano patirtimi, diplomatija tai yra derybos. Konfliktų sprendimuose, ar tai būtų Irakas, ar Afganistanas, ar Baltarusija, ar Rusija, vien tik karinėmis priemonėmis arba tik sankcijomis problemos neišspręsi. Visuomet yra dar vienas kelias, tai yra derybos, dialogas, ar tai būtų su Talibanu, ar tai būtų su Kremliumi, ar tai būtų su tuo pačiu A. Lukašenka, ką darė A. Merkel“, – kalbėjo V. Ušackas.
Apžvelgė situaciją
Pranešime pradžioje apžvelgiama situacija nuo praėjusiais metais Baltarusijoje vykusių prezidento rinkimų.
„2020 metų antiautoritariniai protestai įnešė gilų pokytį ne tik Baltarusijos viduje, bet ir regioninio saugumo situacijoje. Praėjusių metų prezidento rinkimai buvo nei laisvi, nei demokratiški. Dėl suklastotų rinkimų ir masinio susidorojimo su protesto judėjimais Vakarai nepripažino A. Lukašenkos teisėtumo. Priverstinis „Ryanair“ lėktuvo nutupdymas Minske, 2021 m. gegužės 23 dieną, ir su tuo susijęs Baltarusijos žurnalistų sulaikymas suteikė Vakarams papildomų priežasčių reaguoti įvedant sankcijas.
Tai, savo ruožtu, dar labiau įstūmė A. Lukašenką į Kremliaus rankas, sustiprino Rusijos ir Baltarusijos sąjungą ir paskatino Minską dar labiau suvaržyti politikos oponentų, nevyriausybinių organizacijų (NVO) ir pilietinės visuomenės galimybes reikštis. Minsko veiksmus lėmė numanoma „režimo pakeitimo“ grėsmė iš užsienio“, – rašoma jame.
Straipsnyje pasakojama, kad A. Lukašenkos remiama „hibridinė agresija“ palengvino precendento neturintį antplūdį migrantų iš Irako, Sirijos, Afganistano ir Šiaurės Afrikos į Lietuvą, Lenkiją ir Latviją. Vien Lietuvoje tas skaičius siekė 4,2 tūkstančio. Lietuvos vidaus reikalų ministrės vertinimu, prie ES išorės sienų iš Baltarusijos pusės yra 6-7 tūkst. nelegalių migrantų.
Pasienio ES valstybės buvo priverstos reaguoti atstumdamos „remiamus migrantus“ (sponsered migrants – anglų. k.) ir, kaip ir Lietuvos atveju, sparčiai statyti metalinę tvorą su spygliuota viela.
„Tuo metu, po masinių susidorojimų su protestuotojais viena iš opozicijos lyderių, Vilniuje reziduojanti S. Cichanouskaja sulaukė ypatingo Vakarų lyderių dėmesio. Kita vertus, ryškūs opozicijos veiksmai už šalies ribų kol kas mažai paveikė dinamiką pačioje Baltarusijoje“, – įvertino V. Ušackas.
Sako, kad sankcijos apčiuopiamų rezultatų nedavė
Jis savo straipsnyje atkreipė dėmesį, kad Baltarusijos režimui buvo įvestos kelios sankcijų bangos.
„Tačiau tas nelėmė apčiuopiamų elgesio pokyčių, susijusių su vidaus politikos dinamika, arba, kas susiję su migrantų srautu į ES teritoriją.
Mano asmeniniu požiūriu, ES, Jungtinė Karalystė (JK) ir Jungtinės Valstijos (JAV) susiduria su sudėtingu Baltarusijos geopolitiniu galvosūkiu: kaip apginti ir skatinti universalias žmogiškojo orumo, žodžio laisvės, laisvės reikšti savo įsitikinimus ir dalyvaujamosios demokratijos teises, nekeliant pavojaus Baltarusijos Respublikos suverenitetui ir nepriklausomybei“, – rašė V. Ušackas.
Komentaruose jis pažymėjo, kad kai kurie stebėtojai išreiškė susirūpinimą, kad Vakarų sankcijos ir veiksmai tapo priežastimi A. Lukašenkai sustiprinti santykius su Maskva, ir taip vidutinės trukmės laikotarpiu iškilo pavojus Baltarusijos nepriklausomybei ir suverenitetui.
„Tačiau kiti stebėtojai, tarp jų – ir tie, kurie yra iš pačios Baltarusijos, teigia, kad „vienijimasis su Rusija“ nėra toks paprastas, kaip daugelis gali manyti. Iki šiol A. Lukašenkos režimas nepripažino Krymo aneksijos (tekstas buvo rengtas prieš A. Lukašenkos pareiškimą, kad jis ketina vykti į Krymą ir pripažinti jį Rusijos dalimi – „Delfi“) ir nesutarė dėl nuolatinio karinio Rusijos buvimo Baltarusijoje“, – teigiama straipsnyje.
Baimė dėl integracijos su Rusija
Buvęs Lietuvos diplomatijos vadovas teigia, kad Baltarusijos ir Vakarų santykių krizė Minskui jau sumažino bet kokią manevro galimybę Maskvos atžvilgiu.
„Tai yra akivaizdu ir iš A. Lukašenkos Vyriausybės retorikos, ir viešai prieinamos informacijos apie šalių integracijos derybas. Kita vertus, Baltarusijos Vyriausybėje dar yra reikšmingų figūrų, kurios ieško kaip pakeisti eskalacijos su Vakarais tendenciją, todėl vengia didelių suverenitetą ribojančių nuolaidų Rusijai.
Bus įdomu stebėti kaip dabar vykstančios diskusijos Minske atsispindės naujoje užsienio politikos koncepcijoje“, – rašė V. Ušackas.
Pasak jo, sunku pasakyti, kiek tikroviški atrodo „vakarietiškai atrodančių“ Lukašenkos Vyriausybės pareigūnų skaičiavimai, nes Baltarusijos ir Vakarų krizė nuėjo per toli, o erdvė veiksmams Maskvos atžvilgiu yra siauriausia, kokia kada nors buvo.
„Tuo pačiu metu yra akivaizdu, kad, jei artėjančiais mėnesiais Minskas neras būdo išvengti tolesnio eskalavimo, pakeisiančio skatinamos migracijos tendenciją, kuri skatintų Vakarus imtis atsakomųjų priemonių tolimesnėmis sankcijomis, dramatiški pokyčiai, susiję su struktūriniais ir ilgalaikiais padariniais Baltarusijos suverenitetui ir regiono saugumui taps neišvengiami“, – rašė V. Ušackas.
Siūlo pradėti pokalbius
Jis rašo, kad nėra vieno ir paprasto sprendimo Baltarusijos krizėje, kuri turi daug sudėtingų vidinių ir išorinių dimensijų, ir straipsnyje aptaria du galimus kelius.
„Pirmasis „tik neigiamų priemonių“ variantas yra toliau nekalbėti, įgyvendinti ir stiprinti ribojančias priemones Baltarusijai, ir toliau izoliuoti V. Lukašenkos Vyriausybę tarptautiniu mastu. Jei ir toliau bus taikoma ši galimybė, yra tikėtina, kad tolesnės represijos šalies viduje sustiprės, ir Baltarusija bus pasirengusi toliau integruotis su Rusija. Kita vertus, „tik neigiamų priemonių“ šalininkai nesutiks ir tvirtins, kad tik besąlygiškas sankcijų taikymas ir išplėtimas galiausiai privers A. Lukašenką daryti nuolaidas“, – aiškino V. Ušackas.
Pasak jo, antrasis variantas yra, „išlaikant nuomonių skirtumus dėl Lukašenkos Vyriausybės teisėtumo, ir taikant jau sutartas sankcijas, Vakarai (greičiausiai ES) ir Minskas turėtų pradėti tiesiogines/neformalias/konfidencialias („antrojo kelio“) derybas dėl daugelio potencialiai sutartinų mažų žingsnelių, siekiant pašalinti dabartinių politinių dirgiklių skaičių“.
„Antrojo kelio“ pokalbiai neturėtų būti nulemti išankstinių sąlygų arba etalonų nustatymų iš pat pradžių. Tačiau, jiems vykstant, jie turėtų lemti kokybinį politinės aplinkos Baltarusijoje pagerėjimą ir numatyti laipsnišką Vakarų sankcijų atšaukimą.
Abi pusės turėtų apsišarvuoti kantrybe ir ištverme, nes greitų sprendimų, nesant pasitikėjimo, nereikėtų tikėtis. Šių derybų temos galėtų apimti, bet neapsiriboti, tokiais klausimais: politinių kalinių paleidimas, migracijos srautų keitimas, kad būtų pradėtas vidinis dialogas su opozicija, pasirengimas būsimiems rinkimams“, – rašė V. Ušackas.
Jis straipsnyje įvardina tokius antrojo varianto privalumus: „Minskui durys bendrauti su ES liks atviros, užtikrinant pusiausvyrą vienakryptei komunikacijai ir integracijai su Rusija“.
Pasak jo, minusai yra tokie, kad: kritikai galėtų pasakyti: „mes jau matėme tokią Lukašenkos taktiką, kuri Baltarusijoje esminių pokyčių nedavė“.
Kartu V. Ušackas pažymi, kad, „nepriklausomai nuo to, kokią kryptį pasirinks Vakarai (o gali būti ir kitų variantų), labai svarbu išvengti susikurtos iliuzijos (tiek ES sostinėse, tiek Minske ar Maskvoje), kad tai, ką mes ketiname daryti, yra „režimo pakeitimas“.
„Tiesą sakant, tai nėra ES ar JAV politikos tikslas. Jei ir įvyksta koks režimo pakeitimas, tai ne dėl Vilniaus, Varšuvos ar Vašingtono. Tik patys Baltarusijos žmonės padarys pokytį, kai ir jeigu jie norės“, – rašė V. Ušackas.
Realybė yra daug sudėtingesnė
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas Laurynas Jonavičius sutinka, kad yra logikos pasvarstymuose, kad kuo labiau spausi A. Lukašenką, tuo labiau jis remsis ten, kur turi galimybę atsiremti.
„Bet kaip ir jis pats (V. Ušackas – „Delfi“) irgi rašo, įsitraukimo alternatyvos irgi turi minusų: tai jau buvo daug kartų, ir niekur nenuvedė. Dabartinėje situacijoje atsiranda ir tai, kad tai dar rodo, kad jis yra svarbus ir „de facto“ („de jure“ A. Lukašenkai gerai būtų, bet nebūtina) reikšmingas veikėjas, ir, kad Baltarusijos ateitis priklauso nuo to, ką jis daro. Ko jam iš esmės ir trūksta. Jam tai padėtų. Ir klausimas, ar tai padėtų pasiekti kažkokius rezultatus“, – sakė L. Jonavičius.
Pasak tarptautinių santykių specialisto, tie du V. Ušacko aptarti scenarijai yra labai apibendrintas paveikslas.
„Tų scenarijų turbūt yra mažiausiai dvidešimt du. Čia yra visiškai nevertinamas Rusijos vaidmuo, kas yra tie Vakarai. Nelabai įsivaizduoju, kas yra tie provakarietiški Baltarusijos pareigūnai? Šiuo metu tokių nėra tarp tų, kurie priima sprendimus“, – teigė L. Jonavičius.
Politologas V. Ušacko apžvalgos nevertino, kaip pasiūlymo, kaip spręsti krizę Baltarusijoje.
„Čia yra apžvalga, parašyta turbūt nelabai įsigilinusiems žmonėms apie tai, kas vyksta. Tai tikrai nėra pasiūlymas, ką daryti. Tai yra daugiau bendrų minčių sudėjimas. Jos nėra blogos iš savęs, bet, kuris politinis sprendimas šiuo metu yra efektyviausias, niekas negali pasakyti. Tai jau yra politinės valios klausimas, ką rinksimės“, – konstatavo L. Jonavičius.
Problemos reikšmingumas matomas skirtingai
Lietuva ir Lenkija yra šalininkės griežtos sankcijų A. Lukašenkos režimui politikos šalininkės.
„Vakaruose, iš to, kad sankcijos toliau priimamos, lyg irgi yra stiprus supratimas, kad kalbėtis yra sunku. Nežinau, ar jau į Minską nuvažiavo tie techniniai ekspertai, kuriuos ES diplomatijos vadovas J. Borellis sakė, kad siųs, bet kažkas tokio vyksta. Tačiau tai iš esmės yra ne strategija, o labiau bandymas kažkaip neleisti problemai tapti dar didesne“, – aiškino L. Jonavičius.
Pasak politologo, Baltarusijos problemos reikšmingumas pas mus ir Vakaruose matomas nevienodai.
„Pas mus tai yra pirmame užsienio politikos problemų trejetuke. Vakaruose po to, kas čia dabar su Ukraina ir kituose regionuose darosi, tai yra viena iš problemų. Manyčiau, kad niekas nenori, kad ji taptų dar problemiškesnė, todėl visi nori užglaistyti, kad nebūtų problemų, o imtis kažkokių radikalių priemonių tai spręsti niekas iš Vakarų didžiųjų valstybių neturi nei noro, nei resursų“, – pastebėjo L. Jonavičius.
Vis dėl to politologas neatmeta, kad Baltarusijoje galimi pokyčiai.
„Kažkas turbūt bus su referendumu vasarį, jeigu jis įvyks, ir kokiomis aplinkybėmis vyks. Mano supratimu A. Lukašenka ieško išėjimo strategijos. Ir patvirtinimas Visaliaudinio baltarusių susirinkimo, kaip specialaus konstitucinio organo, kur greičiausiai tas pats A. Lukašenka užims svarbią vietą, yra opcija, kurią svarsto režimas. O kaip į tai žiūrės visuomenė, opozicija tremtyje, Vakarai, yra sunku pasakyti.
Neatmestina, kad tas referendumas įvyks. Jeigu A. Lukašenka pasitraukia iš prezidento posto, (…) tai irgi gali būti priimta ir suvokta Vakaruose kaip tam tikras situacijos sureguliavimas. O, kaip ten toliau bus, ką rusai darys, ir, kaip vystysis įvykiai, reikės žiūrėti. To šiuo metu neįmanoma nuspėti“, – sakė L. Jonavičius.
