Įprastai bitės ir joms giminingi vabzdžiai maitinasi augalinės kilmės maistu.
Kaip tikriausiai suvokiate, nektaro virškinimas yra visiškai kitoks cheminis procesas nei, pavyzdžiui, mėsos.
Tačiau Centrinėje ir Pietų Amerikoje yra kelios labai retos grifinių bičių rūšys, kurios be didesnių problemų maitinasi mėsa.
Mokslininkai nusprendė išsiaiškinti, kaip jos yra prisitaikiusios tokio maisto apborojimui. Nieko keisto, kad jų virškinimo traktas stipriai skiriasi nuo kitų bičių organizmų.
Mokslininkai Kosta Rikoje žalia vištiena viliojo grifines bites ir tuomet atliko stebėjimus. Visų pirma, jie pastebėjo, kad panašiai kaip kitos bitės krepšeliuose prie kojų neša žiedadulkes, grifinės bitės į savo krepšelius deda mėsą.
Mokslininkai išanalizavo ir jų skrandžius ir juose rado rūgštinę terpę mėgstančių bakterijų, kurių vegetarės bitės neturi. Tos bakterijos padeda bitėms suvirškinti ir ne pačią šviežiausią mėsą.
Beje, mokslininkai pastebėjo, kad kai kurios bitės maitinasi ir nektaru, ir mėsa, o kitos yra tik mėsėdės. Nieko keisto, kad didžiausi virškinimo trakto skirtumai pastebėti tarp tų bičių, kurios mėsos nevalgo, ir tų, kurios valgo tik mėsą.
Bet rūgštinė ir ypatingomis bakterijomis praturtinta virškinimo sistema nėra vienintelis išskirtinis grifinių bičių bruožas. Nors jos neturi geluonies, jos gali apsiginti. Kai kurios mėsėdės bitės kanda – ne gelia, o kanda. Ir jų seilės gali sukelti skausmingus odos pažeidimus.
Be to, net ir mėsa mintančių bičių medus yra saldus ir valgomas. Mėsa ir medus avilyje yra saugomi atskirose sekcijose. Be to, grifinėmis šios bičių rūšys pravardžiuojamos ne šiaip sau – šie vabzdžiai turi papildomą dantį, kuris padeda atplėšti mėsą, ir jis savo forma primena maitėdas paukščius.
