Parlamentinė ir gatvinė opozicija vis akivaizdžiau praranda savitvardą. Jei dabar nepavyks išversti iš posto sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio, tai iki pavasario tauta gali ne tik nustoti jį keikti, bet ir beatifikuoti pandemijos nugalėtoju. O juk šis titulas istorijos vadovėliuose buvo rezervuotas Aurelijui Verygai, šis net vardinį ginklą už tai gavo. Vilties suteiktų nebent nauja už Deltą dar pavojingesnė koronaviruso mutacija. Pietų Afrikoje jau yra, bet niekas neparveža. Arba sėkminga apkalta ministrui Seime. Todėl ir skubama pasirašinėti interpeliaciją net nesuskaičiavus, ar užteks balsų atstatydinti A. Dulkį.
Sauliui Skverneliui išsivedus iš Žaliųjų ir valstiečių frakcijos visus bent kiek nuosaikesnius parlamentarus, pasilikusieji su Ramūnu Karbauskiu pasijuto laisvi. Dabar nereikės nė apsimesti išsaugojusiais bent kažkokius padorumo likučius. Todėl partijos aktyvistės jau gali suvaidinti dramatišką „basų mamų“ spektaklį, o su jomis ant Daukanto aikštės grindinio pamėlusiomis kojomis šlepsi LVŽS Seimo nariai Dainius Kepenis ir Valius Ąžuolas.
Ir drauge maldauja Gitano Nausėdos kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės patvirtintos tvarkos, kuria galimybių pasas tampa privalomas vaikams nuo 12 metų. Nes būtent vaikai sparčiausiai dalijasi užkratu, parneša jį iš mokyklos ar vaikų darželio namo, o tada jau tėvai arba seneliai po savaitės gula į reanimacijos lovą. Sutraukius šitą užsikrėtimų grandinę, pandemija gali visai nuslopti, o tada visos opozicijos pastangos neleisti Lietuvai nuo jos išsivaduoti nueis perniek.
Negana to, šią savaitę Europos vaistų agentūrai rekomendavus skiepyti 5-11 metų vaikus nuo COVID-19 ligos, A. Dulkio ministerija paskelbė, kad šios amžiaus grupės vakcinacija gruodžio mėnesį prasidės ir Lietuvoje. O būtent vaikų skiepijimas labiausiai siutina antivakserius, todėl gruodį bus dar daugiau jų nuobodžių protestų, suburiančių po kelias dešimtis ar net šimtus dalyvių.
Populistinės tolimosios dešinės ideologijoje vaikas yra jokių teisių neturinti tėvų nuosavybė, kurią galima žaloti pagal savo sektantiškas pažiūras neskiepijant, dresuojant diržu, o jei, neduok Dieve, užaugtų ne tos lytinės orientacijos arba tapatybės, tai ir visai išsižadant.
Todėl labai norėčiau, kad visų vaikų skiepijimas vakcina nuo koronaviruso būtų privalomas. Ne tik dėl greitesnio pandemijos suvaldymo, bet ir dėl malonumo stebėti prievartinį bent vieno iš aršiausių antivakserių vaikų skiepijimo vaizdo įrašą. Juk jie patys tokį jaukų namų vaizdelį būtinai nusifilmuotų ir išplatintų socialiniuose tinkluose.
Tai galėtų atrodyti net mieliau už mergaitės paėmimą iš Garliavos. Ir pabėgti nuo vakcinos iš Lietuvos nė vienai basai mamytei nepavyks. Ne todėl, kad orai sparčiai vėsta – visos šalys įsileidžia tik Europos Sąjungos skiepų sertifikatą turinčius keliautojus.
Tik nesakykite, kad neįmanoma paskiepyti visus dar nepersirgusius mūsų šalies gyventojus. Jeigu Europos Sąjungos senbuvėje Austrijoje skiepai jau privalomi, tai gali būti ir Lietuvoje. Žinoma, išimtis negalintiems skiepytis dėl medicininių priežasčių yra savaime suprantama. Bet tik tikrų, o ne įsivaizduojamų, įsikalbėtų arba diagnozuotų gelinių nagų salone ligų.
Gruodis bus ypatingai tinkamas vaikų skiepijimui mėnuo, kai vakcinacijos centrų darbuotojai gali pasipuošti Kalėdų Senelių kepuraitėmis ir kiekvienam mažyliui, prieš durdami į rausvą petį, įteikti po genetiškai modifikuotą šokoladuką. Galime drąsiai sakyti, kad Sveikatos apsaugos ministerija šiemet atneša mūsų vaikams pačią geriausią Kalėdų dovaną, kokią tik įmanoma sugalvoti.
Prieš metus mudu su kolega Andrium Užkalniu, o tai reiškia ir beveik visa Lietuva, čia viešai džiaugėmės nauja Vyriausybe. Tai žinokite, kad ir iki šiol tas jausmas, jog Lietuvai labai pasisekė, ne tik nedingo, bet dar labiau sustiprėjo. Nes tiek iššūkių vienu metu – užsitęsusios pandemijos, Aliaksandro Lukašenkos režimo suorganizuotos hibridinės atakos prie sienos, valstybės griovėjų suaktyvėjimo šalies viduje ir priklausomybės nuo savo reitingų neįveikiančio Prezidento – bet kas neatlaikytų.
Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas, kad per tuos metus buvau nekantrus, matydamas, kaip lėtai vaduojamės iš verygmečio draudimų arba nuolaidžiaujame antivakseriams, kaip lengvai viešoji erdvė užleidžiama populistams ir demagogams. Kartais susidaro įspūdis, kad Ingrida Šimonytė išties turi pirmųjų krikščionybės amžių kankinio kantrybę. Bet Vyriausybei dar liko treji metai ir visos galimybės įgyvendinti savo programą.
Palinkėsiu ta proga valdančiosios daugumos politikams nustoti klausytis su pralaimėjimu 2020 m. vis dar negalinčių susitaikyti varžovų aktyvistų, bandančių šūkauti tautos vardu. Juk jeigu pernai centro dešinės koalicija nebūtų laimėjusi rinkimų, o R. Karbauskis su S. Skverneliu būtų likę valdžioje, ko gero šiandien nematytumėm nei tokio antivakserių aktyvumo, nei Šeimų maršo, tik Mokytoja Astra su keliais lobovais kažkur mitinguotų, bet niekas jų nepastebėtų. Nes visi tie protestai – tik iš nesugebėjimo susitaikyti su Seimo rinkimų rezultatais. Gal net Nida Vasiliauskaitė į politiką nebūtų įsimynusi.
