Nuo chuligano iki mokslininko
Būsimas psichologas gimė 1878-aisiais Pietų Kalifornijoje. Ankstyviausi jo gyvenimo metai tėvų namuose mažiausiai priminė laimingą vaikystę. J. Watsono motina Emma Watson buvo perdėtai religinga, todėl mažojo Johno kasdienybė buvo kupina draudimų ir suvaržymų. Užtat berniuko tėvas Pickensas Watsonas buvo visiškos laisvės šalininkas ir anaiptol nemanė, kad vestuvinis žiedas turėtų būti priežastimi atsisakyti tokių vyriškų džiaugsmų kaip pasismaginimas jaunų moterų draugijoje. Kai Johnui sukako 13 metų, tėvas paliko namus ir leidosi į geresnio gyvenimo paieškas, tad buvusi žmona galėjo elgtis kaip tinkama, pavyzdžiui, auklėti vaiką taip, kad manė esant reikalinga.
Paaugliui Johnui įvykusios permainos sukėlė didžiulį sielvartą. Jis ypač mylėjo tėvą, todėl taip ir nesugebėjo jam atleisti. Kaip tik tada jisai pademonstravo, prie ko gali privesti rimtas apmaudas. Johnas pradėjo elgtis taip, it nuo grandinės būtų pasileidęs, todėl netrukus tapo pastoviu policijos nuovados klientu. Tarp jo sulaikymo priežasčių – chuliganiškas elgesys, peštynės, net dalyvavimas susišaudyme. Laimei, sulaukęs 16 metų jaunuolis atėjo į protą ir ėmė studijuoti filosofiją baptistų bendruomenės kuruojamame Furmano universitete Grinvilyje, Pietų Karolinoje. Tiesa, vienintelis jo tikslas tuo metu buvo išpildyti tai, ko prašė motina, sūnų ateityje regėjusi tik kaip šventiką.
Visgi troškimas gilintis į mokslą buvo stipresnis už pareigos jausmą, todėl gavęs magistro stipendiją J. Watsonas nutarė stoti į Čikagos universitetą. Jame jis apsigynė daktaro disertaciją eksperimentinės psichologijos tema ir tapo jauniausiu universiteto daktaru. J. Watsonas buvo įsitikinęs, kad psichologijos objektu reikia laikyti žmogaus elgesį, o ne jo sąmonę. Jaunajam daktarui pavyko priartėti prie tuo metu žymių psichologų rato, o 1915-aisiais jis ėmė vadovauti Pietinei filosofijos ir psichologijos bendruomenei („Southern Society for Philosophy and Psychology“). 1920-aisiais J. Watsonas atliko eksperimentą, kuris ir šiandien vertinamas kaip vienas iš kontroversiškiausių per visą psichologijos istoriją.
Mažasis Albertas
Iš pat pradžių J. Watsonas norėjo pademonstruoti, kaip, vadovaujantis klasikinės biheivioristinės terapijos (sąlygojimo) principais, ne per seniausiai suformuluotais rusų fiziologo Ivano Pavlovo (čia galima priminti apie garsiuosius jo eksperimentus su šunimis), galima įdiegti baimę visai mažam vaikui. Kiek anksčiau J. Watsonas buvo atkreipęs dėmesį į tai, kad vaikai iki tam tikro amžiaus apskritai nieko nebijo: jie kuo ramiausiai tiesia rankas prie ugnies ir net nekrūpteli, kai griaudžia ir žaibuoja.
Eksperimento objektu tapo mažylis, vardu Albertas. Remiantis vienais šaltiniais, kūdikis augo prieglaudoje ir buvo visiškai sveikas, tiktai ne ypač ryškiai demonstravo emocijas. Kiti šaltiniai liudija, kad vaikas turėjo motiną, tačiau kadangi jam pasireiškė kažkoks psichologinis sutrikimas, moteris sutiko, kad su sūnumi būtų atliktas eksperimentas. Mokslininkui teko sutikti tik su viena sąlyga: lygiai po mėnesio berniukas turėjo būti sugrąžintas į įprastą sau aplinką.
Pirmiausia Albertui buvo parodyta gyva baltos spalvos žiurkė, triušis, šuo, keletas kaukių, minkštų daiktų ir degantis laikraštis. Vaikas nieko neišsigando ir J. Watsonas tai užfiksavo. Vėliau mokslininkas ir jo padėjėja Rosalie Rayner pasodino Albertą į kambario vidurį, o šalia paleido bėgioti baltą žiurkę. Vaikas gyvūno neišsigando ir ėmė su juo žaisti.
Tačiau kas kartą, kai Albertas paliesdavo žiurkę, už jo stovintis J. Watsonas metaliniu virbu trinktelėdavo į plieno plokštę. Šaižus garsas sukeldavo išgąstį, todėl vaikas pradėjo vengti kontakto su žiurke. Kai tik gyvūnas prisiartindavo, Albertas stengdavosi pasitraukti ir pastebimai išsigąsdavo. Tokiu būdu po daugybės scenarijaus pakartojimų vaikas pradėjo emocionaliai reaguoti į žiurkę, kurios iš pradžių nebijojo.
Praėjus penkioms dienoms eksperimentas buvo tęsiamas. Dabar mokslininkas nutarė išsiaiškinti, ar vaikas pradės analogiškai reaguoti į visus likusius iš pradžių pademonstruotus dirgiklius, galinčius priminti žiurkę. Pamatęs baltą triušį, Albertas stipriai persigando, tačiau Kalėdų Senio kaukė ir balti verpalai jį jaudino kur kas mažiau, nors visgi dirgino emociškai. Toliau eksperimentuodami J. Watsonas ir R. Rayner įdiegė mažyliui baimę visiems baltą žiurkę primenantiems daiktams. Aišku, ir pagrindinis baimę keliantis objektas – žiurkė – sukeldavo Albertui didžiulį išgąstį.
Eksperimentu susidomėję mokslininkas ir jo padėjėja visai pamiršo tai, kad po mėnesio Albertas sugrįš namo, todėl nepasistengė numalšinti baimių, kurias patys išugdė.
Žiauri realybė
Nepaisant atliktų tyrimų svarbos, J. Watsono iniciatyva sulaukė aršios kritikos tiek iš kolegų, tiek iš plačiosios visuomenės. Visi vienu balsu tvirtino, kad eksperimentas kertasi su etika. Negana to, kad J. Watsonas nieko nepadarė, kad įdiegtos baimės dingtų, jis dargi visiškai nesidomėjo, kaip susiklostė tiriamojo likimas.
Galiausiai, J. Watsonas su kolege Mary Cover Jones pasiūlė metodiką, kurią taikant pavyksta numalšinti baimes. Ją kuriant atliktų eksperimentų objektu tapo berniukas, vardu Peteris, bijojęs baltų triušių ir žiurkių. Kasdien vaišindami mažylį įvairiais skanumynais, mokslininkai vis artindavo prie jo narvelį, kuriame buvo uždarytas baimę keliantis gyvūnas. Tai buvo daroma tol, kol vaikas visiškai nustojo baimintis. Atstumui palaipsniui mažėjant, Peteris pagaliau nustojo bijoti triušio ir netgi ėmė su juo žaisti. Deja, mažajam Albertui teko pačiam dorotis su įdiegtomis baimėmis, bet kaip jam sekasi, neaišku, nes jo likimas nėra žinomas.
