– Pradėsiu nuo šio projekto pavadinimo: „Apie ką tyli dirbančios mamos“? Ar iš tiesų tėčiai neturi tokių sąžinės priekaištų, kaip mamos, dėl karjeros ir vaikų priežiūros derinimo?
– Reprezentatyvios Lietuvos gyventojų apklausos rezultatai parodė, kad net 65 proc. moterų jaustųsi kaltos palikdamos savo mažus vaikus kitų priežiūrai, kol pačios dirba. Vyrų taip pat jaustųsi mažiau – tik 37,7 proc. Iš kitų atsakymų matome, kad vyrai dažniau nei moterys prioritetą skiria karjerai ir darbui nei šeimai. Pavyzdžiui, į klausimą „Ilgos darbo valandos arba viršvalandžiai man trukdo šiems mano poreikiams:“ (buvo galima pasirinkti iš keleto pateiktų pasiūlymų), atsakymą „auginti vaikus ir dalyvauti jų ugdyme“ vyrai rinkosi rečiau nei moterys – šis pasirinkimas jiems buvo tik ketvirtoje vietoje, moterims – pirmoje. Taip pat apklausos rezultatai rodo, kad moterys kur kas dažniau svarstytų keisti darbą ar dirbti už mažesnį atlygį, kad galėtų derinti darbą ir asmeninį gyvenimą. Tad matome, kad lyčių skirtumai egzistuoja, kalbant apie atsakomybių pasidalinimą auginant vaikus.
Kokybinis tyrimas su mažus vaikus turinčiomis dirbančiomis moterimis patvirtino, kad „mamų kaltę“ jaučia absoliučiai visos kalbintos moterys. Ar vyrai nejaučia sąžinės priekaištų vienareikšmiškai pasakyti negalime – tam reikėtų atlikti detalesnius kokybinius tyrimus ir su vaikus auginančiais dirbančiais tėčiais.
– Pastaraisiais metais vis labiau bandoma įtraukti tėčius į vaiko priežiūrą, bet iš atliktos apklausos, kur moterys sako, kad partnerio įsitraukimas yra nepakankamas, panašu, kad rezultatų tie bandymai neduoda. Kaip manote, kas duotų rezultatų? Kas paskatintų tėčius įsitraukti labiau?
– Atlikti kokybiniai tyrimai su vaikų turinčiomis moterimis ir vyrais parodė, kad vyrai, kurie buvo išėję vaiko priežiūros atostogų arba tėvystės atostogų į vaikų auginimą įsitraukia kur kas labiau, nei vyrai, kurie šiomis galimybėmis nepasinaudojo. Tai sudaro prielaidas teigiamai vertinti planuojamą įvesti neperleidžiamą vaiko priežiūros atostogų laikotarpį abiem tėvams. Kai tai bus visuotina praktika ir galimybė, tikėtina, kad vyrų įsitraukimas į ankstyvą vaikų auginimą pagerės. Tokius rezultatus rodo Švedijos ir Islandijos patirtis, kurioje neperleidžiamas vaiko priežiūros laikotarpis sėkmingai taikomas daugybę metų.
Tėčių įsitraukimą taip pat paskatintų darbdavių ir visuomenės nuostatų kaita: kai tai bus matoma kaip norma, tikėtina, kad vyrai dažniau naudosis galimybe atsitraukti nuo darbų ir pabūti su savo mažyliais ilgiau. Iš interviu su tėčiais matome, kad jie labai džiaugiasi tokiomis galimybėmis. Visi vyrai, buvę vaiko priežiūros arba tėvystės atostogose, šias patirtis vertina tik teigiamai.
– Kaip čia galėtų įsitraukti darbdavys?
– Darbdaviai galėtų palaikyti savo darbuotojų pastangas derinti profesinius įsipareigojimus su asmeniniais poreikiais (taip pat ir vaikų auginimu), juos skatinti pasinaudoti jiems priklausančiomis galimybėmis: tėvystės atostogomis, vaiko priežiūros atostogomis, mamadieniais, tėvadieniais, nuotoliniu darbu, lanksčiu darbo grafiku ir kitomis. Organizacijos, kurios skiria tam didelį dėmesį, taip pat taiko savo pačių priemones, tokias kaip konsultavimas prieš ir po karjeros pertraukos, papildomi apmokami laisvadieniai dėl šeiminių ir asmeninių priežasčių, vaikų stovyklos, darbuotojų vaikų darželiai ar vaikų kambariai, kompensacija už vaiko priežiūros paslaugas, papildomas finansines paskatas darbuotojų artimųjų slaugos ir globos išlaidoms padengti ir t. t. Bet vis tik labiausiai padeda, pasak tyrimo dalyvių, tiesiog didesnis supratingumas: kad kartais reikia nuo darbų atsitraukti, kad darbai bus pabaigti kitu laiku (pavyzdžiui, anksti ryte arba vėlai vakare), nuotolinio darbo galimybė tais atvejais, kai vaikai serga, bet biuletenio nenorima imti ir pan. Darbdaviai gali ir patys imtis iniciatyvos kuriant šeimos ir darbo derinimui palankią darbo aplinką ir kultūrą ir, pavyzdžiui, neorganizuoti darbinių susitikimų anksti ryte arba darbo dienos pabaigoje, kada vaikų turintys darbuotojai turi nuvesti vaikus į darželį/mokyklą arba juos iš ten pasiimti, neorganizuoti svarbių susitikimų po darbo valandų ir pan. Politikos formuotojams Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba parengė rekomendacijas, kuriose ragina papildyti Darbo kodekso nuostatas dėl darbdavių atsakomybės kurti darbo ir šeimos derinimo politiką ir jos įgyvendinimo priemones, taip, kaip šiuo metu Darbo kodekse jau yra numatyta prievolė visiems darbdaviams, kurių vidutinis darbuotojų skaičius yra daugiau kaip penkiasdešimt, priimti ir įprastais darbovietėje būdais paskelbti lygių galimybių politikos įgyvendinimo ir vykdymo priežiūros principų įgyvendinimo priemones.
– Lietuva turi mamadienius, dabar juos norima išplėsti, kad laisvą dieną turėtų ir vieną vaiką auginančios šeimos, ir ne iki 12, o iki 16 metų. Kaip manote, kiek jie padeda šeimoms?
– Tiek mamos, tiek tyrime dalyvavę tėčiai labai palankiai atsiliepia apie šią galimybę ir mamadienius bei tėvadienius vertina. Vertintume teigiamai tokią galimybė numatyti ir turint vieną vaiką bei padidinti vaikų amžiaus ribą. Tai ypač padėtų vaikus auginančioms vienišoms mamoms. Rekomenduojame suteikti galimybę tokius laisvadienius pasiimti ir kitų artimųjų (ne tik vaikų) globai arba slaugai.
– Kokie dar sisteminiai pokyčiai galėtų pagelbėti?
– Viena didžiausių kliūčių, su kuriomis susiduria vaikų turintys tėvai – vaiko priežiūros paslaugų neprieinamumas. Ypač didmiesčiuose. Todėl siekiant realių pokyčių, reikėtų spręsti ir šią problemą. Tėvai mini, kad be galo naudinga paslauga būtų trumpalaikė vaikų priežiūra, pavyzdžiui, kelias valandas per dieną, ar tuo metu, kai pačiai mamai arba tėčiui reikia nueiti pas gydytoją, sudalyvauti svarbiame susitikime ir pan. Na, ir žinoma, visuomenės nuostatų pokytis: kad nekeltume lūkesčio, jog moterys dirbs taip, lyg vaikų neturėtų, o vaikus augins, lyg nedirbtų. Supratingumo apie tai, kiek šeimos ir darbo derinimas sukelia iššūkių labai trūksta.
– Kokia yra kitų šalių praktika? Iš ko galėtume paimti pavyzdį?
– Praktikos labai įvairios. Kaip jau minėjau, tiek Švedijoje, tiek Islandijoje taikomas neperleidžiamas vaiko priežiūros laikotarpis abiems tėvams prisidėjo prie visuomenės normos, kad tėčiai kaip ir mamos turi įsitraukti į ankstyvąjį vaikų auginimą, formavimo. Tėčiai, mamos ir vaikai gauna didelę naudą iš to.
Tam, kad grįžimas į darbą po karjeros pertraukos būtų sklandus, kai kurios valstybės suteikia galimybę darbuotojams pasinaudoti kontaktinėmis dienomis (angl. keeping in touch days). Tai įstatymuose apibrėžtas laikotarpis, kai darbuotojas gali laikinai grįžti į darbą dar būdamas vaiko priežiūros atostogose, kad išlaikytų ryšį su darboviete. Tokią praktiką sėkmingai taiko Australija, Naujoji Zelandija, Jungtinė Karalystė.
– Gal ir kitose šalyse buvo atliekami panašūs tyrimai dėl mamų kaltės jausmo ir galima būtų palyginti Lietuvos rezultatus?
– Rengdamiesi tyrimui, rėmėmės Jungtinėje Karalystėje atliktu tyrimu apie skirtingus iššūkius derinant darbą ir vaikų auginimą. Jame minima, kad Jungtinėje Karalystėje atlikti tyrimai rodo, kad 90 proc. moterų jaučia kaltę derindamos vaikų auginimą ir darbą. Pasak tyrimo autorių, naujausi duomenys rodo, kad vyrai dažniau kaltę jaučia ne dirbdami, kol jų vaikai maži, bet atvirkščiai – dėl to, kad likdami namie auginti vaikų nedirba. Tai rodo, kad žmonės iš esmės yra sukaustyti lyčių stereotipų, ką turi veikti moterys ir ką vyrai.
– Pakalbėkime apie mamas. Kaip tas kaltės jausmas jas veikia? Kodėl jį būtina mažinti?
– Pasak tyrimo dalyvių, kaltės jausmas yra visa persmelkiantis bei apimantis visas gyvenimo sritis. Jis paprastai būna dvikryptis: prieš vaikus, kai reikia dirbti, prieš kolegas ir darbdavį (-ę), kai reikia pasirūpinti šeimos klausimais. Kai kurios jų minėjo, kad tai gali būti net ir daugiakryptis jausmas, kai jautiesi kalta prieš visą pasaulį dėl visko. Pavyzdžiui:
- Kaltės jausmas dėl to, kad turi palikti vaiką su aukle / darželyje, o ji(s) verkia, liūdi... Tokiomis akimirkomis jaučiama neviltis ir nerimas, pasireiškiantis jautimusi bloga mama, keliančia savo poreikius virš vaiko poreikių („Tu tada jauties „o dievai, ar tikrai man tiek stipriai to darbo reikia, taigi tam vaikui mamos tik reikia nieko daugiau“). Papildomą stresą kelia mintis, kad vaikas liks paskutinis darželyje, kai kiti vaikai bus pasiimti anksčiau, bus nuvestas į prailgintą grupę.
- Kaltės jausmas prieš vaikus, kai laikas skiriamas savo asmeniniams poreikiams. Pavyzdžiui, poilsiui, knygos skaitymui, pabuvimui vienai. Viena mama fokus grupėje pasakojo, kad jaučiasi kalta būdama atostogose ir leisdama vaikus į darželį. Kaltės jausmas kyla iš minties, kad būdama gera mama, ji turėtų skirti laiką buvimui su vaikams, o ne savo poilsiui, net jei poilsio ir labai reikia.
- Kaltės jausmas prieš darbdavį (-ę) ir kolegas dėl to, kad reikia anksčiau išeiti iš darbo (nes dirbi iki 6, o darželis iki pusės 6), darbo metu tvarkai asmeninius reikalus (skambini į polikliniką, išbėgi į vaiko kalėdinę šventę, turi pasikalbėti su mokytoja), turi dirbti iš namų, nes vaikas ir vėl serga, imi biuletenį dėl vaiko ligos, reikia padėti vaikui su mokymusi namuose (karantino metu).
- Kaltės jausmas, kad motinystės patirtis skiriasi nuo susikurtos vizijos. Asmeninių lūkesčių sau nuvylimas sukelia ne tik kaltę, bet ir pyktį, neviltį, skausmą („žlugo tavo visa fantazija, tai tu dar jautiesi žiauriai nusivylusi, įsiskaudinusi, įsižeidusi – palauk, aš gi ne taip tariausi, ne taip mes čia galvojomės, dėliojomės.”. „Aš įsivaizdavau, kad aš turiu būti labai gera ir tobula mama. Aš galvojau, kad man labai natūraliai viskas gausis. Nes aš vaikus labai mylėjau ir mėgdavau. Aš buvau visų vaikų draugė. Bet aš visai neįsivertinau to dalyko, kur yra pora valandų su vaiku ir visas gyvenimas su vaiku. Čia yra du absoliučiai skirtingi dalykai. Ir tas man labai suponavo įsivaizdavimą, kad man čia viskas žiauriai lengvai gausis, mes būsim geriausi draugai, viską kartu darysim... O, kad gali, pavyzdžiui, charakteriai labai skirtis, temperamentai mano ir vaiko...”).
- Kaltės jausmas, kad nesusitvarkai su viskuo. „Man būdavo diskomfortas. Kai dar buvo visai mažas ir nei iš šio nei iš to pradėdavo verkti, man viešoj vietoj būdavo gėda, nepatogu, Kad kitiems kažkokį nepatogumą keliu. Nes man nemalonu verkiantis ir rėkiantis vaikas, labai groja per nervus. Ir tada atrodo, kad ir kitiems groja per nervus.“ Kita mama pasakojo, kad jautėsi blogai, kai turėjo nueiti pas gydytoją ir gavo pastabą, kad atėjo į apžiūrą su vaiku („Esu ėjusi su vaiku pas gydytoją ir išklausiusi moralą, o kodėl tu atsitempei tą vaiką į polikliniką? O aš neturiu kur jo palikti.”)
- Kaltės jausmas, kad esi pavargusi ir neturi jėgų žaisti, būti geros nuotaikos. Taip pat, kai dėl asmeninio nuovargio reakcijos į vaiką tampa neadekvačios, pavyzdžiui, ką nors jam(jai) padarius – aprėki. Kad negali skirti kokybiško dėmesio ir laiko kokybiškam bendravimui („Mano kokybinis laikas su vaiku, kai aš neinu ko nors su juo specialiai daryti, yra mašinoje. Kai su juo važiuoji, yra ilgas atstumas, ir tau reikia su juo kalbėti. Ir žaidi ir tikrai aptari klausimus, įdomiausių dalykų. Arba vedi į darželį. Kiekvieną minutę bandai. Kažką išspausti. Bandai kažką pasakyti, kad jis žinotų, kad tau jis įdomus. Kad tu matai jį kaip žmogų, su jo poreikiais, kad gali bendrauti. Bet dėl dėmesio stokos kyla ir konfliktai. Na, bet taip emocinis intelektas ir vystosi. Žodžiu, dilema yra nuolatinė. Aš tik miegodama pailsiu. Arba kai darbe negalvoju.”)
- Kaltė, kad mano vaikas yra nepatogus, sudėtingas; kad kažkam, pavyzdžiui, mamai, yra sunku mano vaiką prižiūrėti.
- Kaltės jausmas prieš partnerį, kai jis skiria daugiau laiko vaikų auginimui.
- Kaltės jausmą būtina mažinti tam, kad moterys galėtų skirti kokybišką laiką bei susitelkimą visoms savo gyvenimo sritims. Kai jaučiamasi gerai, viskas gaunasi kur kas sklandžiau, efektyviau. Darbdaviai taip pat mini, kad susirūpinęs darbuotojas yra mažiau produktyvus, todėl kai jis (ji) jaučiais gerai – nauda yra visiems aplinkui.
– Jūsų pranešime rašoma, kad dažnai moterys susiduria ir su išankstine nuostata, kad neva vaikų turinčios mamos nuolat turės išeidinėti anksčiau iš darbo, imti biuletenį dėl sergančių vaikų ir pan., kas padėtų tokias nuostatas išvalyti?
– Šiuo atveju karantinas mus visus išmokė, kad darbas gali būti puikiai padarytas ir dirbant nuotoliniu būdu. Nuotolinis darbas (darbas iš namų) yra viena geriausių priemonių šiose situacijose. Tad užtektų kad ši praktika ir toliau liktų, o žmonės būtų laisvi pasinaudoti tiek lanksčiu darbo grafiku, tiek ir nuotoliniu darbu.
– Kokia yra apskritai šiuo klausimu (motinystės ir karjeros derinimo) darbdavių pozicija?
– Būtų sunku daryti plačius apibendrinimus be išsamių tyrimų. Mes iš savo praktikos ir tų kokybinių tyrimų, kuriuos patys atlikome, matome, kad situacija po truputį keičiasi. Tiesa, lėtai ir dažniausiai užsienio kapitalo įmonėse, didelėse organizacijose sostinėje ir kituose didžiuosiuose miestuose. Mažesnėse organizacijose bei mažesniuose miestuose arba regionuose, praktikos keičiasi labai lėtai. Patirtis rodo, kad tose organizacijose, kuriose derinimui skiriamas didesnis dėmesys, darbuotojai jaučiasi geriau, labiau vertinami ir todėl yra lojalesni darbuotojai. Tad be jokios abejonės, į šią sritį investuoti apsimoka.
– Ar pandemija čia nepakišo kojos mamoms, kurios bandė ir darbus padaryti, ir prie vaikų nuotolinio mokymosi prisidėti, ir visą buitį sužiūrėti?
– Pandemija suveikė dvejopai. Viena vertus, nuotolinis darbas tapo kasdienybe, o tai yra tikrai gera galimybė lengviau derinti darbą ir motinystę. Kita vertus, matome, kad su pandemija moterims atsirado daugiau iššūkių. Vienas jų – formalusis vaikų ugdymas, prie kurio mamos turi labai daug prisidėti, ypač su mažais vaikais. Buitis taip pat dažniausiai gula ant moterų pečių, tad papildomų įtampų sukelia ir tai. Kaip viena tyrimo dalyvė minėjo, ima jausmas, kad tu niekada iki galo negali atsitraukti nei nuo darbų, nei nuo namų.
