Pradžioje griežtai atsisakiau į tai veltis motyvuodamas, kad lietuvių skaitytojai yra itin aukštų moralinių vertybių žmonės ir jo ištvirkusių istorijų tikrai neskaitys. Tada jis, žinodamas kaip aš mėgstu nemokamai išgerti, pažadėjo mane pavaišinti įvairiais gėrimais, jei sutiksiu aprašyti jo istoriją.
Nesakau, kad jo pasiūlymas manęs visiškai nesudomino. Tačiau idant nepasirodyčiau lengvai paperkamu, į situaciją pažiūrėjau kitu kampu. Pagalvokime, ką įdomaus dabar transliuoja mūsų žiniasklaida? Pavyzdžiui, ūsuotą kirminą, aš dabar matau dažniau nei artimiausius žmones. Be jo, ištisai stebiu kaip lenkai pasienyje mušasi su baltarusių stumiamais migrantais, o visokie marazmatiniai gražuliai su kepeniais nepertraukiamai tauzija nesąmones, kartu su jiems pritariančiu, amžinai nuskriaustų antivakserių choru. Argi čia gyvenimas? Nuolatinis stresas. Tada ir pamaniau, kad pasiskaityti kažką pikantiškiau šiais įtemptais lukašenkiniais laikais nebus nuodėmė ir sunkiai atsidusęs sutikau su pusbrolio pasiūlymu sakydamas, kad tai darau ne dėl gėrimų, o tik dėl to, kad šiek tiek pažįstu jo mamą.
