– Papasakokite daugiau apie tai, kas yra somatinė meditacija ir kaip ji atliekama?
– Tradiciškai meditacija, taip pat ir šiuo metu populiarios sąmoningumo praktikos, siejamos su proto nuraminimu, minčių tyla, kurioje galime nurimti, pamatyti ir atpažinti tikrąją mūsų esmę, mūsų sąmonės prigimtį. Dažnai tam naudojamas susitelkimas į kvėpavimą, kuris yra kūniškas, tačiau dažniausiai meditacinės praktikos labiau koncentruojasi į darbą su protu, naudoja kairįjį, už analitiškumą atsakingą smegenų pusrutulį. Taip sakant, patiriame kūną nuo kaklo aukštyn – meditacija vyksta galvoje.
Somatinė meditacija mūsų sąmoningumą ir dėmesį kreipia į kūną. Soma yra graikiškas žodis, reiškiantis gyvą, gyvenantį kūną. Amerikiečių filosofas ir somatikos termino kūrėjas Thomas Hanna, žodžio soma prasmę performulavo kaip kūną, patiriamą iš vidaus. Somatinė meditacija yra patyriminė meditacija. Mes leidžiamės į savo kūno patyrimo kelionę – per pojūčius, susitelkimą į tai, kas vyksta mūsų kūne, kaip mes jį jaučiame. Vietoj galvojimo, pojūčių analizės, mokomės būti tiesioginiame kūno patyrime, čia ir dabar.
– Kam ir kada naudinga užsiimti šia praktika?
– Moksliniais tyrimais įrodyta, kad meditacija naudinga visiems – nuo visai mažų vaikų iki senolių. Šiuo metu pasaulyje vis daugiau mokyklų įtraukia meditacines praktikas į ugdymo programą, erdvės susitelkimui randasi ir meditacijos naudą suprantančiose darbovietėse. Žinome, kad meditacija gerina emocinę būklę, mažina stresą, sulėtina senėjimo procesus smegenyse, lavina dėmesį, kūrybiškumą ir kt. Telieka pasirinkti, kokią meditacijos kryptį norime praktikuoti.
Somatinė meditacija mus grąžina į namus – juk kūną turime, jame gyvename visi. Tik, deja, dažnai į jį žiūrime labiau kaip į transporto priemonę, mus nunešančią iš taško A į tašką B, susirūpiname kūnu, kai šlubuoja sveikata ar norime patobulinti savo išvaizdą. Tačiau kūne slypi kur kas daugiau.
Kūno ir judesio terapeutai dažnai sako, kad kūnas – lyg užrašų knygutė, kuri užrašo ir saugo mūsų gyvenimiškas patirtis. Turbūt kiekvienam pažįstama situacija, kai užuodę kokį nors kvapą, nusikeliame kažkur toli į vaikystę, arba naujas pažįstamas mums kelia nemalonius jausmus, nors negalime paaiškinti, kodėl. Tai kūnas kalba su mumis. Somatinė meditacija padeda mokytis šios kūno kalbos, atpažinti savyje kūno siunčiamas žinutes, būti ryšyje su juo.
– Ar tikrai tą ryšį esame praradę?
– Istoriškai Vakaruose nutiko taip, kad protas tapo atskirtas nuo kūno. Prancūzų filosofo Renė Dekarto teiginys „Mąstau, vadinasi, esu“ išaukštino protą, iškėlė jį virš kūno. Ši dekartiška filosofija gyva mumyse iki šiol. Tuo pat metu Vakarietiška medicina ir kūno rengybos sistemos į kūną žvelgė instrumentiškai, izoliuotai nuo sąmonės ir pasąmonės procesų. Tačiau kaip protas neegzistuotų be kūno, taip ir kūnas be proto būtų tik daržovė. Kūnas ir protas bei emocinis pasaulis tarpusavyje nuolat sąveikauja. Tai yra dvipusio eismo kelias. Laimei, šis ryšys vis labiau pripažįstamas mokslo bendruomenėje. Pavyzdžiui, naujausi moksliniai tyrimai atskleidžia sąsajas tarp trauminių patirčių – ne tik šoko traumų, didelių tragedijų, bet ir vystymosi traumų, neigiamos vaikystės patirties šeimoje – ir kai kurių vis dažnėjančių sveikatos sutrikimų (autoimuninių ligų, dirgliosios žarnos sindromo ir kt.). O kūne trūkstant tam tikrų mineralų, vitaminų ar sutrikus hormonų balansui, paveikiama mūsų nuotaika, psichoemocinė būklė, tuo pačiu kenčia santykiai, profesinė veikla, tai blogina gyvenimo kokybę, ir užburtas ratas sukasi. Suprantant šį dvipusį ryšį, keičiasi požiūris į darbą tiek su kūnu, tiek su psichika.
– „WoW University“ Gamma klubo paskaitose atskleidžiate, kad šiuolaikiniam žmogui ypač svarbu rasti ryšį su vidiniu savo pasauliu. Kodėl?
– Šiuolaikinis miesto žmogus dažnai yra atskirtas nuo savaiminę nervų sistemos reguliaciją palaikančių resursų – buvimo gamtoje, vaikščiojimo basomis ant žolės, odos sąlyčio su žeme, tekančiu vandeniu. Negana to, dažnas iš mūsų verdame nuolatinio streso sriuboje ir savo būseną pastebime tik tuomet, kai ji tampa rimtais negalavimais.
Nepastebime pakeltų pečių, iki kol nuo įtampos mums surakina nugarą ar ima kamuoti pasikartojantys galvos skausmai. Nemokame susieti vakare įvykusio nemalonaus pokalbio su kito ryto skrandžio skausmu. Mūsų savireguliacijai šiuolaikiniame pasaulyje reikalingas sąmoningas mūsų dėmesys. Kūno ir judesio terapija yra vienas iš patikrintų būdų grąžinti mūsų sąmoningumą į kūną, išmokti skaityti kūno ženklus, sąmoningai naudotis mūsų vidiniais resursais ir lavinti įgūdžius, padedančius būti betarpiškame ryšyje tiek su savimi, tiek su pačiu gyvenimu.
– Su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduria žmonės, kuriems stengiatės padėti?
– Mes – kūno ir judesio terapijos praktikai – kuriame erdvę žmogui padėti pačiam sau. Kiekviename žmoguje glūdi pirmapradė kūno išmintis, vidinė gijimo galia, kuri skleidžiasi savaime, be mūsų valios. Tereikia erdvės ir sąlygų su ja susitikti, ją pažinti. Mes negydome ligų, nesame gydytojai, kūno ir judesio terapijoje kuriame sąlygas kiekvienam saugiai susitikti su savimi, pačiam geriau save pažinti, įkūnyti savo patyrimą, išmokti naudoti kūne glūdinčius resursus kasdienybėje ir taip gerinti savo gyvenimo kokybę.
Į kūno terapeutus besikreipiantys žmonės dažnai ieško kelio „grįžti į save“, siekia vidinių pokyčių ar nori suprasti, koks ryšys tarp jų patiriamų kūno negalavimų ir jų gyvenimo patirčių. Neretai besikreipiantys kenčia nuo psichosomatinio pobūdžio sveikatos sutrikimų, nemigos, nerimo ar ieško būdų valdyti stresą ir palengvinti jo pasekmes. Kiekvienu atveju su žmogumi dirbame atliepdami jo poreikius, pasitelkdami ne tik pokalbį, bet ir judesį, intuityvų prisilietimą.
– Ar kūno ir judesio terapijos naudingos tik suaugusiam žmogui, ar ir vaikui, paaugliui, o gal visai šeimai?
– Integruojančios kūno ir judesio terapijos praktikus vienijančioje platformoje „Įkūnyta praktika“, turime specialistų, dirbančių tiek su suaugusiais, tiek su vaikais ir paaugliais. Lietuvoje yra ir daugiau somatikos profesionalų, įkurta Somatinės terapijos ir edukacijos asociacija. Daugelis specialistų yra baigę D. Britanijoje įkurto Integruojančios kūno ir judesio terapijos instituto programą, tad pasirinkti tinkamą specialistą gali kiekvienas.
Šiuo iššūkių kupinu metu, svarbu tai, kad kūno terapija yra prieinama ne tik gyvai – kai kurie iš mūsų su klientais dirbame ir internetu. Mano nuotolinio darbo patirtis su klientais rodo, kad tokia kūno ir judesio terapijos forma yra ne tik prieinama, patogi, bet ir efektyvi. Tiesa, internetu dirbame tik su suaugusiais.
Darbas su vaikais bei paaugliais skiriasi. Dirbant su vaikais, santykis su savimi ir terapeutu dažnai kuriamas per žaidimą, taip vaikas organiškai atsigręžia į savo kūną, jo pojūčius, mokosi savireguliacijos. Kūno terapija naudinga vaikams bei paaugliams, išgyvenantiems nerimą, patiriantiems iššūkių keliančius emocinius išgyvenimus, taip pat vaikams, turintiems specialiųjų poreikių. Dirbant su vaiku, neišvengiamai dirbama ir su šeima.
– Ar galime savarankiškai užsiimti judesio terapija, ar tam reikia specialisto?
– Edukacija yra somatikos specialistų darbo dalis. Siekiame, kad žmogus iš individualių sesijų ar grupinių užsiėmimų išsineštų savo unikalų patyrimą, tam tikrą kokybinį pokytį savyje. Žinoma, yra ir ta darbo dalis, kurios savarankiškai namuose atlikti negalėsime, tačiau jei susikuria glaudesnis santykis su savimi, pažadinamas kūno sąmoningumas, išmokstama tam tikrų technikų, visa tai lieka su mumis, galime tai taikyti savo kasdieniniame gyvenime jau be specialisto. Pavyzdžiui, išmokus somatinės meditacijos, įsižeminimo ar įtampos paleidimo būdų, juos galime sėkmingai praktikuoti patys.
– Kaip praktiškai įgyvendinti tai, ką atrandame meditacijų ir terapijų metu?
– Pradėti siūlyčiau nuo labai paprastų dalykų. Pastebėkite, kaip šią akimirką sėdite, stovite, gulite, einate. Kokią pozą šią akimirką yra pasirinkęs jūsų kūnas? Kur krypsta dėmesys, kokie pojūčiai iškyla? Galbūt po šaliku jaučiate malonią kaklo šilumą, ar nugara patogiai atsirėmusi į minkštą kėdės atlošą, o gal kūnas atidavęs svorį lovos čiužiniui? Pabūkite su tais maloniais pojūčiais savo dėmesiu keletą akimirkų laisvai kvėpuodami, pailsėkite juose. Galite ugdyti įprotį pastebėti malonius pojūčius kiekvieną rytą ar vakarą, o tuomet – ir dienos metu.
Jei pirmiausia dėmesys nukrypo į skausmingas, ar įtemptas kūno vietas, akimirką tiesiog stebėkite. Kaip tas skausmas ar įtampa juda po kūną, o gal yra susitelkęs viename taške? Tuomet viduje užduokite klausimą, ko tai skaudamai vietai dabar labiausiai norisi. Galbūt prisilietimo, šilumos, gal norisi ją sušildyti delnu ar patrinti, pamaigyti, pamasažuoti. Gal, pavyzdžiui, nugaros apačiai reikia papildomos pagalvėlės ar tiesiog susukto megztinio atramai sukurti, sėdint prie kompiuterio? O gal norisi išsitempti, pasirąžyti? Pasekite šiais impulsais.
Taip po truputį mokomės pastebėti ir atliepti savo poreikius. Kai kūno stebėjimas ir jo ženklų skaitymas mums tampa įpročiu, išmokstame greičiau atpažinti situacijas, kurios sukuria įtampą mumyse, nes kūnas mums apie tai praneša daug anksčiau, nei problema įsisenėja. O su įsisenėjusiomis problemomis galime kurti naują santykį, vidinį pokytį. Tai daro tiesioginę įtaką gyvenimo kokybei. Galime pasirinkti tam tikru momentu imti giliau kvėpuoti, kažkam pasakyti „Ne“, ar nelaukiant ligos, laiku pailsėti, pakeisti kūno pozą į tokią, kuri nežaloja. Tai nuolatinis mokymasis būti arti savo patyrimo spalvingoje gyvenimo kelionėje.
