Kai Lietuvoje pirmą kartą buvo įvestas karantinas, diskusijų dėl pandemijos valdymo iš esmės nebuvo. Prezidentas laikėsi nuošalyje, nekeldamas dirbtinių audrų. Gal net per daug nuošalyje, nes daugelis prisiminė lūkestį, kad prezidentas galėtų būti tas, kuris siekia sutelkti visuomenę, kelti jos dvasią, imtis moralinės lyderystės.
Aiškesnę savo nišą Gitanas Nausėda atrado keičiantis vyriausybėmis. Jis negailėjo pelnytos kritikos nueinančiai Sauliaus Skvernelio vyriausybei dėl to, kad vasarą nebuvo pasiruošta naujai COVID-19 bangai. Prezidentas subūrė ekspertų grupę, kuri turėjo užtikrinti, kad pandemijos valdymas būtų sklandžiai perduotas į naujos Vyriausybės rankas.
Pirmas didesnes kibirkštis dėl pandemijos valdymo tarp prezidento ir Vyriausybės įžiebė dar šių metų pradžioje G. Nausėdos iškeltas tikslas iki liepos 6-osios pasiekti kolektyvinį imunitetą. Tada skaičiuota, jog šio tikslo pasiekimui reikia paskiepyti 70% Lietuvos gyventojų. Vyriausybė pati deklaravo ryžtą padaryti viską, kad kuo daugiau žmonių skiepytųsi. Tačiau G. Nausėdos viešai keliamas tikslas ją akivaizdžiai suerzino, ypač dėl to, kad tuo laikotarpiu skiepų tiekimo grandinės veikė prasčiau negu tikėtasi.
Įsibėgėjus skiepijimo kampanijai, kurį laiką prezidentas niekuo per daug neišsiskyrė. Palaikydamas valdančiųjų iniciatyvą, pasiskiepijo „AstraZeneca“ vakcina kovo 22-ąją – tą pačią dieną kaip ir premjerė, Seimo pirmininkė ir sveikatos apsaugos ministras.
Gegužės pabaigoje Tėvynės sąjungos (TS-LKD) lyderis Gabrielius Landsbergis viešai iškėlė klausimą dėl nepasiskiepijusios Dianos Nausėdienės.
Prezidentas sureagavo labai aštriai. Jis teigė, kad pirmoji šalies ponia skiepysis tada, kai tą daryti leis šeimos gydytojas. Po mėnesio pirmoji šalies ponia buvo vakcinuota. Nors G. Landsbergis viešai atsiprašė D. Nausėdienės, bet jo klausimas buvo visiškai logiškas, trūko tik pagarbesnės formos. Prezidentas yra viešas asmuo. Tai nereiškia, kad jo žmonos sveikatos istorija turi būti pilnai prieinama visuomenei, bet šis klausimas turėjo būti bent trumpai pakomentuotas, kol iš to dar nebuvo išpūstas burbulas.
Rugpjūčio viduryje G. Nausėda skiepijimo kampaniją pavadino „karštligiška ir forsuota“. Prezidentas tuo nenorėjo pasakyti, kad paskiepyta per daug asmenų, tik kritikavo pasirinktas skatinimo priemones. Bet pasisakymas nuskambėjo dviprasmiškai ir vėl iškėlė klausimą apie paties prezidento indėlį į pandemijos suvaldymą.
Spalio pradžioje įvyko dar vienas dviprasmiškas prezidento žingsnis – lankydamasis Mažeikiuose G. Nausėda su žmona pietums pasirinko restoraną „Pasaulio pakrašty“, kuris vienu metu buvo žadėjęs aptarnauti tik nuo COVID-19 nepasiskiepijusius asmenis. Žinoma, kad prezidentas neturi asmeniškai žinoti visų Lietuvos viešojo maitinimo įstaigų savininkų nusistatymo skiepų klausimu, bet jo komanda privalo padaryti viską, kad tokių nesusipratimų pavyktų išvengti.
Visgi, labiausiai šokiravęs prezidento pasisakymas buvo apie tai, kad Vyriausybė dirbtinai sulėtino skiepijimo tempus. „Mes praktiškai pražiopsojome, pramiegojome pirmą vasaros pusę, kai, nežinau dėl kokių sumetimų, buvo dirbtinai sulėtinti skiepijimosi tempai. Galbūt dėl to, kad nebūtų pasiektas prezidento tikslas 70 proc. iki liepos vidurio“, – taip skambėjo G. Nausėdos mintis. Vėliau prezidento komanda G. Nausėdos pasisakymą pagrindė tuo, kad vasaros pradžioje skiepijimo tempai Lietuvoje ėmė atsilikti nuo ES vidurkio.
Duomenų mokslininkas Vaidotas Zemlys-Balevičius atkreipė dėmesį į tai, kad birželį buvo pradėta masinė vakcinacija, todėl pasiskiepijusių skaičius augo, o ne mažėjo. Liko neaiškūs ir prezidento komandos šaltiniai – nesivadovauta oficialia Lietuvos statistika.
Kad ir kaip interpretuotume duomenis, prezidento kaltinimas Vyriausybei yra labai rimtas. Kadangi skiepai nuo COVID-19 gelbsti žmonių gyvybes, G. Nausėdos pasisakymą galima interpretuoti taip, kad Vyriausybė dėl politinių išskaičiavimų rizikuoja žmonių gyvenimais.
Jeigu tai būtų tiesa, tuomet nieko ciniškesnio per tris šalies laisvės dešimtmečius dar nematėme. Bet jeigu teigi, kad Vyriausybės sąmoningi veiksmai kelia grėsmę piliečių gyvybėms, privalai turėti labai rimtų ir svarių įrodymų, be pagrindo svaidytis tokiais kaltinimais negali niekas, o ypač prezidentas. Tačiau jokių įrodymų G. Nausėda neturi.
Prezidentas vetavo ir įstatymo pataisas, pagal kurias neturintys imuniteto periodiškai besitestuojantys asmenys patys turėtų susimokėti už testus. Klausimas nėra vienareikšmis. Tačiau šioje vietoje labiausiai kliūna prezidento argumentacija, iš kurios galima spręsti, kad skiepijimas ir testavimas yra lygiavertės procedūros kovoje su COVID-19, nors testavimas tėra pandemijos padarinių suvaldymo įrankis ir vien juo ligos neįveiksime. Turbūt prezidento apsisprendimą lėmė noras įtikti vengiantiems skiepytis.
Tad prezidento indėlis į skiepijimo kampaniją geriausiu atveju vertintinas kaip epizodiškas ir proginis. Pagal šalies politinę sistemą atsakomybė už sveikatos sektorių priskiriama Vyriausybei, o ne prezidentui.
Tačiau G. Nausėda, keldamas skiepijimo kampanijos tikslus, pats irgi turi prisiimti dalinę atsakomybę už jų realizavimą. Ypač įpareigoja visuomenės rodomas palankumas. Šiuo metu prezidentu G. Nausėda pasitiki 53% piliečių, nepasitiki – ketvirtadalis.
Premjerės Ingridos Šimonytės reitingai gerokai mažesni – pasitiki trečdalis, nepasitiki 51% („Vilmorus“/„Lietuvos rytas“). Vietoje sistemingo veikimo, prezidentas tiesiog bando įtikti visiems. Pandemijos valdymas yra per daug svarbus klausimas, kad būtų įmanoma pasilikti saugiu atstumu tarp skirtingai padėtį vertinančių stovyklų. Nenuoseklumu G. Nausėda pradeda priminti dažnai pozicijas kaitaliojusį buvusį premjerą Algirdą Butkevičių. Nors ilgą laiką tiek jo asmeniniai, tiek socialdemokratų (LSDP) reitingai buvo neblogi, tačiau per 2016 m. Seimo rinkimus rinkėjai nubaudė beveidį premjerą ir jo partiją.
Be abejo, Vyriausybės vakcinavimo skatinimo kampanija turi trūkumų. Kai tempai ėmė lėtėti, paskatos buvo siejamos beveik išskirtinai tik su sankcijomis nesiskiepijantiems, vienintelė ryškesnė išimtis – 100 eurų išmokos senjorams. Žinoma, tokia strategija suteikė vakcinacijos kampanijai antrą kvėpavimą. Tačiau vargu, ar sumažino skeptiškai vertinančių COVID-19 skiepus skaičių, o tai išlieka kertiniu uždaviniu, ypač revakcinacijos kontekste.
Kad visuomenės požiūris keistųsi, reikalinga efektyvesnė komunikacija. Tai šiuo laikotarpiu yra didelė problema. Kaip „Verslo žinioms“ sakė reklamas analizuojančios bendrovės „Synopticom Ad Research“ vadovas Mindaugas Liaudenskis, skiepų reklamos vasarą nepateko į vartotojų pastebimiausiųjų dešimtuką. Be veiksmingos reklamos ir efektyvios tikslinės komunikacijos, nukreiptos į mitų sklaidymą, bus sunku auginti pasitikėjimą COVID-19 skiepais.
Užuot ieškojęs priešų Vyriausybėje ir skleidęs dviprasmiškas žinutes, G. Nausėda galėtų rasti savo vaidmenį ten, kur Vyriausybė iš tikrųjų klumpa. Kodėl prezidentui nesutelkus visuomeniškų komunikacijos ekspertų, kad šie sukurtų ir įgyvendintų profesionalią skiepų skatinimo kampaniją? Kodėl nesiimti nuoseklios lyderystės, kad niekam nekiltų abejonių, kad prezidentas gali prisiimti nuopelnus dėl skiepijimo sėkmės? Tai būtų rimtos prezidento pergalės, o ne niekur nevedančios retorinės kovos, kuriose nugalėtojo tiesiog nėra.
