Apie tai Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro organizuotoje konferencijoje „StageArt‘21“ diskutavo virtualios realybės studijos „Nieko“ vadovas Eugenijus Stratilatovas, mažosios bendrijos „Reklamos planas“ direktorius, Lietuvos žaidimų kūrėjų asociacijos valdybos narys Rytis Jadzevičius ir „Gluk Media“ kūrybos vadovas Vaidas Gecevičius. Diskusiją moderavo LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas.
Žaidimai operoje ir opera žaidimuose
J. Sakalauskas. Kuo dabar gyvena žaidimų pasaulis? Ar žodis „opera“ jums teikia kokių nors impulsų kūrybai?
V. Gecevičius. Opera, kaip ir vaizdo žaidimas, savo prigimtimi yra multimedija, kuri patraukliam istorijos pasakojimui pasitelkia įvairias meno sritis ir talentus.
E. Stratilatovas. Pasaulyje jau būta bandymų operą įtraukti į žaidimą, o žaidimą – į operą. Tai įmanoma.
R. Jadzevičius. Kurdami žaidimus, naudojame muziką, operinį dainavimą, orkestrus. Todėl glaudesnis bendradarbiavimas su operų kūrėjais bei statytojais mums būtų įdomus eksperimentas. Prieš keletą metų tarptautiniame žaidimų kultūros renginyje „Game On“ dalyvavo simfoninis orkestras, operos solistai, choras, gyvai atlikę kompiuteriniuose žaidimuose skambančią muziką. Tačiau toks formatas reikalauja pakankamai didelių išlaidų.
J. Sakalauskas. LNOBT, žinoma, galėtų prisidėti prie panašių iniciatyvų. Kuo mes galėtume būti įdomūs žaidimų pasauliui?
E. Stratilatovas. Žaidimams reikia muzikos. Aišku, tas poreikis galiausiai atsiremia į finansus... Pradėdami kurti naują žaidimą, o tai trunka trejus ketverius metus, susiplanuojame išankstinį biudžetą muzikai, pasirašome sutartis su kūrėjais ir pradedame dirbti. Visgi Lietuvoje daugiausiai studijų kuria paprastus, greitus žaidimus, vadinamuosius casual games, kuriuose muzikai neskiriama labai daug dėmesio. Bet su pavieniais lietuvių kūrėjais tikrai yra bendradarbiaujama.
V. Gecevičius. Manau, pats laikas būtų pasvarstyti, kaip sujungti šias dvi galingas kūrybines industrijas. Tarkim, šokio judesių fiksavimas šiuolaikinių žaidimų technologijoje yra įprastas dalykas. Mes patys visai neseniai viename tarptautiniame projekte gyvus šokėjus „pavertėme“ skaitmeninėmis figūromis. Taigi operos integracija į technologijų pasaulį vyko, vyksta ir vyks vis intensyviau.
E. Stratilatovas. Kodėl nepadarius operos pagal žaidimo scenarijų? Vienas variantas – imti tarptautinį rinkos hitą, bet galima pasidairyti operos siužeto ir tarp lietuviškų žaidimų scenarijų.
J. Sakalauskas. Opera visuomet „sugerdavo“ svarbiausias savojo laikmečio istorijas. Jų pagrindu ir būdavo kuriama muzika. Virtuali realybė šiais laikais daug kam geriau suvokiama nei, pavyzdžiui, antikinės mitologijos pasaulis. Bet klausimas, ar mes įpirktume gerai žinomų žaidimų autorines teises? Ir ar patrauktų masinį žiūrovą opera, sukurta pagal mažiau žinomo žaidimo siužetą?
E. Stratilatovas. Yra ir lietuviškų žaidimų, tapusių sėkmingais hitais. Tik klausimas, kiek juose istorijų... Bet paieškoję kažką atrastume.
R. Jadzevičius. Manau, tikrai verta bandyti. Nes studijos, kuriančios meniškus žaidimus, daug mieliau linkę bendradarbiauti negu didžiosios korporacijos, kurių pagrindinis siekis – pelnas.
V. Gecevičius. Jau galiu pasiūlyti idėją žaidimui operos tema. Kaip žinia, populiarus žaidimų žanras yra vadybos simuliatoriai, leidžiantys vadovauti, tarkim, futbolo klubui ar pramogų parkui. Galėtų atsirasti ir žaidimas, siūlantis pastatyti operą: nuo atlikėjų atrankos iki bilietų pardavimų. Prieš prasidedant spektakliui teatre paprastai girdime raginimus išsijungti mobilius telefonus, bet galėtume pagalvoti, kaip mūsų kasdieninį įrankį – išmanųjį telefoną paversti operos pasaulio dalimi. Tai netyrinėta sritis.
Kuris žaidimas labiausiai tiktų operai
J. Sakalauskas. Tokie žaidimai, kaip „Quake“ arba „Doom“, mano kartos žmonėms kelia ne mažiau sentimentų, nei dešimtojo dešimtmečio knygos ar filmai. Kokie žaidimai jums kelia panašius sentimentus? Kurio žaidimo pagrindu sukurtos operos būtinai ateitumėte paklausyti?
E. Stratilatovas. Dabar man įdomiausi naratyviniai žaidimai, kuriuose ne lakstai ir šaudai, o tampi pilnateisiu istorijos dalyviu – tokie, kaip „The Witcher“ arba „A Plague Tale“. Nostalgiją keltų tokie žaidimai, kaip „Jagged Alliance 2“ ar „Heroes of Might and Magic“, bet jie neturi išplėtotos istorijos – tuo metu užtekdavo tik bėgti, rinkti ir kapoti... Kai pasirodė filmas „Hitmanas“, daug žmonių į jį ėjo norėdami pamatyti, kaip kūrėjams pavyko išpildyti žaidimo scenarijų kine. Ir, žinoma, daug kas nusivylė, bet vis tiek ėjo žiūrėti. Taip ir operos eitų žiūrėti norėdami sužinoti, kaip kultinis žaidimas atrodys scenoje. Iš ankstesnių žaidimų, manyčiau, operai galėtų tikti „Half-Life“.
R. Jadzevičius. Jei kalbėtume apie „Quake“ ar „Doom“, įdomiausia būtų, kaip pavyktų įgyvendinti veiksmo scenas ir greitus tempus. Tai jau būtų stiprus eksperimentas. Iš savo mėgstamų žaidimų siūlyčiau „Mass Effect“ kosminę odisėją, kur yra grandiozinė veikėjo epinė istorija.
J. Sakalauskas. Dėl tempo kiltų problemų, nes opera nebūna tokia greita: reikia laiko muzikinei minčiai atsiskleisti. Smegenys nesugeba taip greitai perimti garsinių pakitimų, tad veiksmo siužetui galbūt labiau tiktų miuziklas arba roko opera.
V. Gecevičius. Kiek teko matyti vaizdo žaidimų interpretacijų kine, dažniausiai jos būna nevykusios, be žaidimui būdingos energijos. Todėl į tiesmuką transliavimą, ypač naratyvinių žaidimų, žiūriu gan skeptiškai. Man norėtųsi keistesnio virsmo: pavyzdžiui, opera paversti tokius žaidimus, kaip „Tetris“ arba „Pac-Man“. Tam jau reiktų daugiau kūrybinės fantazijos. O tiesioginis žaidimo istorijos interpretavimas – pernelyg paprasta, be to, kiltų daugiau klausimų dėl intelektinės nuosavybės.
E. Stratilatovas. Kartu ir sudėtinga, nes teatro scena nėra beribė. Žaidimuose, kurie leidžia tau skraidyti kosmose, „oho“ įspūdį sukelia būtent virtualios erdvės galimybės, kurių spektaklyje neliktų. Todėl tai sudėtingiau, nei imtis „Tetris“.
J. Sakalauskas. Sutikčiau su nuomone, kad verta remtis paprastesniais žaidimais, turinčiais aiškų vizualą, bet paliekančiais daugiau laisvės istorijai. Į atpažįstamą žaidimą integravę šiuolaikinę minimalistinę muziką, savaime gautume efektyvų rezultatą.
V. Gecevičius. Jau matau vaizdą: scenoje išdėlioti bėgimo takeliai, o solistai yra „Tetris“ figūrėlės, kurios bėga, krenta ir sustoja. „Tetris“ yra naratyvinis žaidimas, kuris turi pradžią, įtampos pakilimus ir atoslūgius.
R. Jadzevičius. Bet yra sukurta daugybė populiarių miuziklų „The Witcher“, „Pac-Man“ ar „Spider-Man“ motyvais. Todėl verta svarstyti įvairius variantus. Juk kosminio efekto galima pasiekti ir veidrodžiais ar kitomis meno instaliacijomis.
Teatrinės gyvybės privalumai
J. Sakalauskas. Ko reikėtų, kad kompiuterinių žaidimų kūrėjai dažniau atsigręžtų į operos kompozitorius ir atlikėjus?
V. Gecevičius. Reiktų dialogo ir lyderystės. LNOBT turi be galo daug resursų, kurie praverstų žaidimų kūrėjams. Bet ir mes galėtume sukurti pridėtinės vertės operai. Ar libretas galėtų tapti vaizdo žaidimu? Šimtas procentų taip! Durys praviros, pro jas tereikia įžengti.
E. Stratilatovas. Su dabar mūsų kuriamo žaidimo kompozitoriumi susipažinome žaidimų parodoje. Jis tiesiog ten vaikščiojo, domėjosi mūsų stendais ir siūlėsi sukurti muziką žaidimui. Visi bendradarbiavimai dažniausiai prasideda nuo tokių pažinčių. Kompiuteriniai žaidimai yra meno rūšis, tik vieni kūrėjai arčiau meno, o kiti labiau stengiasi užsidirbti. Yra ir tokių žaidimų, kuriuos žaisdami žmonės verkia, nes gauna tokią stiprią emociją.
V. Gecevičius. Bet operos, baleto spektaklyje ar koncerte yra fizinės gyvybės aspektas. Atsimenu, kai pirmąkart nuėjau į baleto spektaklį, negalėjau patikėti išgirdęs, kaip šokėjai nusileidus sucypia medinės scenos grindys. Nes iki tol baletą buvau matęs tik per TV. Tas realumo efektas, kaip ir gyvas simfoninio orkestro garsas, yra nesusimuliuojamas. Euforijos, kuri tvyro salėje po spektaklio pabaigos, nesuskaitmeninsi.
J. Sakalauskas. Bet jau dešimtį metų vyksta bandymai su hologramomis. Ir vyksta koncertai, kur dalis muzikantų groja gyvai, o kiti, kurių galbūt net nebėra gyvų, „prikeliami“ hologramomis. Dabar kažką panašaus norima padaryti su grupe „ABBA“: suprogramuotą koncertą publika arenoje žiūrės kaip gyvą. Ir tokia praktika pamažu prigyja, žmonės tai perka. Bet aš tikiu, kad gyvas dainavimas, gyvas buvimas scenoje ir tikras rūbas, tikras kvapas netaps rudimentu mūsų visuomenėje.
Dovana Vilniaus 700-ajam gimtadieniui
J. Sakalauskas. 2023 m. Vilnius švęs 700 metų jubiliejų. Kunigaikštis Gediminas anuo metu pakvietė į Vilnių pažangiausius statybininkus ir amatininkus. O ką mes dabar galėtume pasiūlyti Vilniui?
E. Stratilatovas. Tokiai progai dedikuotas kūrinys turbūt privalėtų turėti ką nors bendra su Vilniumi. Lietuviai vis dar neturi savo epo – gal laikas apie tai pagalvoti?
V. Gecevičius. Žaidimų kūrėjai galėtų pasiūlyti operos kūrėjams savo naudojamus įrankius: pavyzdžiui, judesio sekimo sensorius, kurie būtų tvirtinami ant solistų kostiumų, o gautas vaizdas kaip avataras projektuojamas ant scenografijos. Galima būtų paeksperimentuoti ir su interaktyvumu, kai žiūrovas gali kažką padaryti, kad scenoje kažkas nutiktų. To operoje man asmeniškai dar neteko matyti.
J. Sakalauskas. Neseniai kartu su LRT baigėme projektą „Maestro“, kuriame žmonės ne iš akademinės muzikos pasaulio bandė diriguoti simfoniniam orkestrui. Tai irgi kažkuria prasme žaidimas. Ar jo pagrindu nebūtų galima sukurti kompiuterinio žaidimo „Let‘s Conduct“?
V. Gecevičius. Padarom! Puiki idėja.
E. Stratilatovas. Tiesiog imame dirigentą, nuskanuojame jo judesius ir stilizuotai perkeliame juos į žaidimo užduotis...
V. Gecevičius. ... o žaidėjo rankos turės į tuos judesius pataikyti. Paprastas žaidimas, labai greitai padaromas.
