– Pradėkime nuo pradžių: prieš daugiau nei 30 metų patekote į modelių pasaulį, bet netrukus iš jo pasitraukėte. Kodėl jūsų nesuviliojo mados industrija?
– Kartais pagalvoju, kaip būtų, jei prieš 30 metų būčiau turėjusi tokias galimybes, kokias turi mūsų vaikai šiandien: internetas, informacijos pasiekimas žaibišku greičiu, telefonai, kompiuteriai ir t.t. Nuo mažens buvau smalsi. Būdama 20-ties supratau, kad Lietuva man per maža. Norėjau pažinti pasaulį, o galimybės tam buvo labai ribotos. Viskas prasidėjo nuo svajonių. O svajonių šalis – Italija. Tik ta Italija svajonėse buvo visai kitokia nei realybėje.
– Atvykote į Italiją dirbti modeliu, tiesa?
– Taip, bet du pirmi mėnesiai buvo kaip filme, kurį pavadinčiau „Keturios rusės Milane“, mat tuomet italams Lietuva neegzistavo. Keturios pionierės manekenės išvyko dirbti į išsvajotą Italiją, tik ji buvo toli gražu ne tokia, apie kurią svajojome. Bet reikėjo kažkaip išgyventi. Atvykau dviem mėnesiams, o likau visam gyvenimui. Tikriausiai myliu šią šalį taip pat kaip ir Lietuvą, nepaisant to, kad dabar gyvenu Monake, o mano verslas – Prancūzijoje. Mano šeimoje, mano širdyje yra Italija. Visas vasaras praleidžiu savo namuose Italijoje. Turiu svajonę bent porą metų pagyventi Romoje arba Florencijoje, kad dar labiau galėčiau pajusti jos kultūrą, architektūrą ir tą „dolce vita“ aplinką.
– Vis dėlto kaip mergaitė iš Alytaus atsidūrė svečioje šalyje, anais, gūdžiais laikais?
– Užaugau Alytuje, gražioje šeimoje. Tėtis buvo verslininkas, mama – gydytoja. Trys broliai mane užgrūdino. Augdama tarp berniukų, turėjau pasiraitoti rankoves. Tėvai daug dirbo. Nuo mažens supratau, kad jeigu noriu užsidirbti ir gyventi patogiai, turiu tiesiog daug dirbti. Tėvų pavyzdys padėjo man tvirtus pagrindus. Dar būdama studentė užsidirbdavau pakankamai pinigų. Savus pinigus išleisti visada smagiau nei duotus tėvų. Esu dėkinga savo tėvams, kad man per daug neduodavo. Pastovus pinigų trūkumas skatindavo mane galvoti, kaip jų galima užsidirbti. Vienas iš pirmųjų mano verslų buvo siųsti vestuvines sukneles ir jas nuomoti. Po to su vienu draugu sukūrėme kooperatyvą. Siuvome tautinius drabužius, važinėjome po kaimus, ieškodavome, kas dar audžia rankomis. Žodžiu, veiklos netrūko. Pinigų – irgi. Bet vien tik šia veikla neapsiribojau. Nusprendžiau pabandyti būti manekene. Po grožio konkurso įgavau daugiau pasitikėjimo savimi. Taip pradėjo pildytis mano svajonė išvykti į Italiją, kai mane atrinko kaip „tinkamą“ po didelio konkurso. Atrankoje dalyvavo šimtai merginų. Man pasisekė!
– Kaip sekėsi Italijoje?
– Kaip minėjau, pirmi mėnesiai Italijoje buvo be galo sunkūs. Darbo buvo, o pinigų – ne. Pinigus užsidirbdavo agentūra, o mums duodavo labai mažai. Susikalbėti buvo irgi sunku. Aš angliškai nemokėjau, itališkai – irgi. Milanas didelis. Buvo vasario, kovo mėnesiai – šalta, drėgna. Bet man vėl pasisekė. Dirbau viename showroom. Vienos drabužių firmos savininkui patiko, kaip ant manęs atrodo jų įliemenuotos suknelės. Kartu jam, ko gero, manęs pagailo. Mes, merginos iš Rytų šalių, italams buvome egzotika. Iš SSRS manekenių nebuvo. Mes buvome pirmosios. Tai buvo stebuklas. Mane pakvietė dirbti į Palermą.
– Kokie anuomet buvo reikalavimai modeliams?
– Tokie kaip ir dabar – būti lieknai, gražiai, savotiškai. Tuo metu buvo TOP modelių laikai. Reklamų agentūros klestėjo, darbo netrūko, viskas buvo įdomu, nauja, nepatirta. Modelio darbas buvo vienintelis, kurį galėjau dirbti. Gauti leidimą gyventi su rusišku pasu buvo sunku. O apie galimybę gauti kitokį darbą nei manekenės nebuvo nė minčių. Modelio darbas neužpildė pilnai mano turimo laiko. Todėl daug sportavau, vaikščiodavau po parduotuves ir grožėdavausi „made in Italy“ daiktais, bet pinigų jiems neturėjau. Vos užtekdavo maistui, metro bilietams ir svarbiausiems dalykams.
– Buvo sunku?
– Toks nepastovus darbas, nežinomybė, kas bus rytoj, mane labai vargino. Todėl pirmą pasiūlymą dėl pastovaus darbo priėmiau iškart. Išvykau beveik metams į Siciliją, Palermą. Tai buvo metai, per kuriuos išmokau italų kalbos, kai vėl pasijutau vaiku, nes gyvenau gražioje itališkoje šeimoje ir buvau jos dalimi. Palerme gyvenau kaip filme. Itališkame filme. Galiu šiandien pripažinti, kad tai buvo patys įspūdingiausi metai, mano gyvenime. Tuo metu Palermas buvo kaip dabar mums mėnulis. Nepasiekiamas kraštas, prisiskambinti į Lietuvą buvo neįmanoma. Laukiau tik laiškų, ilgėjausi šeimos, draugų, Lietuvos. Vėlgi laiko turėjau daug, veiklos trūko. Po metų nusprendžiau grįžti į Milaną. Tiesa, per tuos metus vieną kartą iki Palermo atvyko mano tėvai su mašina. Tik dabar suprantu, kokia ilga jiems buvo kelionė – Alytus-Palermas, pirmyn ir atgal.
– Kas jūsų laukė Milane?
– Kai sugrįžau į Milaną, situacija buvo pasikeitusi. Puikiai kalbėjau itališkai, grįžau į savo seną agentūrą, bet jau kitomis sąlygomis. Pati pradėjau nuomotis butą, gyvenimas vėl tarsi prasidėjo iš naujo. Greit sutikau savo pirmąjį vyrą Marianą. Man buvo 24, jam – 44. 20 metų vyresnis. Tai didelis amžiaus skirtumas. Bet kai pasižiūriu šiandien į vyrus, suprantu, kad 44 metų vyras yra pačiame žydėjime. Marianas man buvo daugiau mokytojas nei vyras. Žmogus, kuris padėjo palikti modelio darbą ir pereiti į verslo pasaulį. Iš jo išmokau daug. Buvom daugiau verslo partneriai nei vyras ir žmona. Kai ištekėjau, atsirado galimybė skraidyti į Lietuvą (iki tol du metus nebuvau grįžusi). Nusprendžiau, kad modelio darbas – ne man. Jis buvo baigtas. Baigėsi ir dietos. Sunkiausia modelio darbo dalis – nepriaugti svorio. Šiandien suprantu, kad laikytis dietos yra didelė klaida. Reikia tiesiog sureguliuoti teisingai savo mitybą. Teisingas maistas turi būti gyvenimo būdas. Dietos tik išreguliuoja organizmo veiklą.
– Kokių planų turėjote Lietuvoje?
– Vis dažniau ir dažniau pradėjau grįžti į Lietuvą. Supratau, kad Lietuvoje trūksta visko. Mano geriausia draugė Jolita su mažu vaiku Panevėžyje sėdėjo be darbo. Pasitarėme, kad reikia kažką abiem daryti. Išėjusi iš modelio pasaulio grįžau į mados pasaulį. Atidarėme pirmą mažą itališkų drabužių ir aksesuarų parduotuvę Panevėžyje. Taip gimė vardas Joglė – Jolita ir Eglė. Greitai atidariau antrą parduotuvę Alytuje. Po to – valyklą Vilniuje. Gyvenimas įsibėgėjo. Dirbau daug ir sunkiai, bet manęs tas nevargino. Turėjau daug energijos. Būdama verslo pasaulyje sutikau daug žmonių, taip pat labai daug keliaudavau. Iki kol supratau, kad atėjo laikas tikrai šeimai. Norėjau vaikų. Su Marianu išsiskyrėme. Mano gyvenime atsirado naujas vyras ir greitai dukra Megi. Gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Trumpa intensyvi meilės istorija su pabaiga tikrai ne kaip pasakose. Greit vėl buvau viena, tik su mažu vaiku ant rankų. Verslas jau buvo įsibėgėjęs, bet darbo netrūko. Mama padėjo auginti Megę. Turėjau nuostabią auklę. Daug vėtrų buvo mano asmeniniame gyvenime pirmais Megės gyvenimo metais, kol pagaliau supratau, kad vėl viską reikia keisti. Susikroviau lagaminą, pasiėmiau Megę, mamą ir iškeliavome visos į Žydrąją pakrantę. Vėl prasidėjo naujas gyvenimo etapas.
– Tik šį kartą Prancūzijoje?
– Taip. Verslą kurti Prancūzijoje be kalbos ir pažinčių – tikrai ne tas pats, kaip jį kurti Lietuvoje. Prisiskolinau pinigų, nusipirkau viešbutį, prasidėjo renovacijos darbai. Beveik metai košmarų. Jei šiandien reikėtų visa tai pakartoti, už didžiausius pinigus nekartočiau. Tai buvo juodžiausi metai mano gyvenime. Tiek asmeniniame, tiek verslo. Bet atgal gi nepabėgsi, viską metusi. Toliau pirmyn nors ir sunkiai. Vėl padėjo šeima, draugai, o Megė įnešė į mano gyvenimą daug džiaugsmo.
– Galiausiai atsistojote ant kojų ir sutikote savo gyvenimo meilę?
Daug kas sako, kad gyvenimas prasideda po 40-ties. Man taip ir atsitiko. Susipažinau su savo dabartiniu vuru Marcello. Su juo auginome Megę, gimė sūnus Vittorio. Viešbutis augo. Pardavus valyklą, susimokėjau skolas. Dar bandžiau kurti kitus verslus, bet kai iš gyvenimo išėjo mano mama, supratau, kad gyvename laikinai ir kad gyvenime pinigai toli gražu ne viskas. Visada stengiausi subalansuoti savo gyvenimą tarp darbo ir poilsio, skirti laiko šeimai, draugams ir sau. O to laiko visada maža. Kai buvau jauna, kam nors pasakyti „ne“ buvo sudėtinga. Visiems norėjosi padėti, įtikti. Šiandien kitaip. „Ne“ pasitaiko vis dažniau. Einu ten, kur man norisi eiti. Dalyvauju renginiuose, kur man patinka, būnu su tais žmonėmis, su kuriais būti smagu. Esu dėkinga savo tėvams ir broliams, kurie mane visada palaikė, jaunystės draugams Arvydui ir Ingridai Saboniams, mano geriausiai draugei Jolitai, kuri niekada manęs nepaliko, nors mus ir skiria tūkstančiai kilometrų. Mano kuratorei Zitai Žebrauskienei, iš kurios sulaukiau tiek daug patarimų.
30 metų verslo kaip ir daug, bet tuo pačiu ir mažai. Dar daug ką reikia išmokti, sužinoti. Šiandien man yra daug svarbiau mano šeima, mano vaikai. Žiūriu į savo beveik 20-metę dukrą ir galvoju, ką aš jos metų būdama dariau. Kokie skirtingi mūsų gyvenimai. 20-ties metų aš kalbėjau tik lietuviškai, dar rusiškai. Ji kalba penkiomis kalbomis. 20-ties turėti televizorių „Šilelis“ bendrabučio kambaryje buvo didelė prabanga. O jau nekalbu apie judėjimo laisvę. Covid ją šiek tiek pristabdė, ir jau kaip blogai. O mes jos tiesiog neturėjome arba turėjome labai ribotą.
– Kas jums šiandien gyvenime svarbiausia?
– Dirbti mylimą darbą, gyventi su mylimu žmogumi, būti sveikiems ir turėti sveikus vaikus. Visa kita antrame plane.
