Nepriklausomoje pocarinėje Lietuvoje – rūpestis dėl aukštojo meno
Suvereni europietiška šalis neatsiejama nuo menų, galinčių ne tik pakelti tautinę dvasią, bet ir reprezentuoti aukštą išsivystymo lygį galingųjų valstybių akivaizdoje. To pasekoje svarbiausi nacionaliniai teatrai ir muziejai įkurdinti didinguose architektūriniuose pastatuose ir stovi ten, kur greičiausiai juos gali pamatyti kiekvienas keliautojas – sostinių senamiesčiuose.
Dėl menų padėties susirūpinta ir Lietuvoje, iškart išsivadavus iš carinės imperijos bei 1918 m. atgavus nepriklausomybę. Formuojant naujos valstybės ideologinius ir vykdomuosius pagrindus, 1922 m. Kaune, tuometinėje sostinėje, įkuriama pirmoji Lietuvos meno mokykla, o 1929 m. perorganizuojama į Kauno meno mokyklą. Vos po kelerių metų, 1931-aisiais, šalia anksčiau įsteigtų tapybos, grafikos ir skulptūros disciplinų atidaroma ir Keramikos studija. Tai tampa atspirties tašku, nuo kurio pradedama rašyti profesionalios lietuvių keramikos istorija.
Nors pirmasis keramikos meną dėstyti pradeda Vytautas Brazdžius, daugiausiai su profesionaliu keramikos formavimu Lietuvoje siejamas Liudvikas Strolis. Iš studijų Paryžiuje parvežęs vakarietiškų meno naujovių gūsį, Strolis išugdė pirmąją ryškiau istorijoje pasižymėjusią entuziastingų menininkų kartą (Eleonorą Lukšaitę, Valdemarą Manomaitį, Venclovą Miknevičių ir kt.). Jie davė paspirtį moderniems, tačiau vietines tradicijas išlaikantiems procesams keramikos srityje, suformuojant savitą keramikos mokyklą. Ateinant naujoms menininkų ir dėstytojų kartoms, mokykla išsiskaidė į atskiras stilistines bei idėjines kryptis, kurių bendrybes ir skirtumus vis dar atsargiai tebebandoma segmentuoti šiuolaikinių meno tyrėjų.
Jubiliejinėje parodoje – skirtingų keramikų kartos
2021 metais sukankant profesionalios keramikos 90-mečiui, Šv. Jono gatvės galerijoje atidaroma Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus keramikos sekcijos narių paroda „Archyvas“, pristatanti gausią 76 autorių ekspoziciją. Parodoje dalyvauja skirtingų kartų, 1957-2018 metų Vilniaus dailės akademijos absolventų laidas reprezentuojantys menininkai. Tačiau šia jubiliejine paroda siekiama atspindėti ne konkrečią mokyklą, o profesionalių keramikų bendruomenę, kurią jungia LDS Vilniaus keramikos sekcija.
Pasak parodos kuratorės, LDS Vilniaus keramikos sekcijos pirmininkės Agnės Šemberaitės, nemaža dalis šių menininkų vis dar aktyviai dalyvauja kultūriniame gyvenime, kita dalis dėl garbaus amžiaus nebekuria, tačiau savo laiku paliko žymų indėlį Lietuvos keramikos istorijoje.
„Artėjant šiai sukakčiai su kolegomis supratome, kad tarp skirtingų LDS keramikų kartų žėri nemažai istorinių spragų, mat visos kartos yra labai atitolusios ir mažai žinančios apie vieni kitų veiklas. Tam įtakos turi ir nedidelis keramikos meno tyrėjų skaičius, užsiimantis chronologiniais tyrimais, jų sklaida, bendruomenės narių uždarumas. Norėjome šia paroda suburti visus į vieną vietą, kad patys pamatytumėm tam tikrą skirtumų ir tendencijų panoramą, geriau ją pažintumėm“, – teigė Agnė Šemberaitė.
Simboliška ekspozicija primins chaotišką sandėlį
Parodoje „Archyvas“ svarbią vietą užims ir darbų koreliacija su Šv. Jono galerijos erdve, netradicinis keramikos ekspozicijos formavimas. Žiūrovai, įpratę keramikos kūrinius matyti tvarkingai išdėliotus ant skirtingų dydžių postamentų, susidurs su senomis dėžėmis, stelažais ir išardyta istorine chronologija, kurioje stiliai ir kartos niveliuojasi tarpusavyje. Ji kvies lankytojus pasinerti į savotišką žaidimą teatrališkame archyve-sandėlyje, patiems bandant atspėti, kurie autoriai priklauso tam tikriems laikotarpiams.
Toks sprendimas, parodos organizatorių teigimu, turi dvejopą prasmę. „Iš tiesų, keramikos pateikimas Lietuvos parodose yra gana monotoniškas. Be to, ši paroda neturi tikslo būti retrospektyvine. Šiuo atveju norėjosi žiūrovui sukurti kažkokį ypatingesnį, teatrinį, antikvarinį įspūdį, įtraukti jį į savotiško dalyvio vaidmenį. Kai užeini į seną knygyną – susiduri su gana chaotiška knygų įvairove, kurioje maišosi skirtingi laikmečiai, stiliai, neapibrėžiant kiekvieno atskirai. Tad ir šioje parodoje bandysime sukurti panašų įspūdį, kad žiūrovas atsidurtų tarp masės profesionalių kūrinių ir galėtų paspėlioti, kuriuos laikotarpius bei kartas jie atspindi. Kai kurie darbai labai modernūs, šiuolaikiški, pralenkę savo laiką, nors sukurti 8 dešimtmetyje. Ir tai stebina, traukia į mįsles primenantį žaidimą,“ – teigė parodos architektė, keramikė Milena Pirštelienė.
Chaotiškas parodos ekspozicijos formavimas susijęs ir su šiandienine situacija Lietuvoje. Nors šiuolaikiniai lietuvių keramikos autoriai susilaukia vis didesnio tarptautinio dėmesio įvairiose Europos ir Azijos bienalėse, garsėja technologiniais ir stilistiniais eksperimentais, pelno prizines vietas, tačiau Lietuvoje kūriniai neturi istorinio muziejaus, kuriame būtų tendencingai kaupiama Nepriklausomos Lietuvos keramikos darbų kolekcija ateities kartoms, muziejaus, kuriame Lietuvos gyventojai ar šalies svečiai galėtų susipažinti su lietuviška istorine ir šiuolaikine keramika.
LDS keramikos sekcijos pirmininkė Agnė Šemberaitė: „Su keramikos kolekcionavimu situacija buvo kiek geresnė iki Nepriklausomybės. Tačiau didžioji dalis reikšmingiausių menininkų kūrinių dulka ir sensta nuo prasto sandėliavimo dirbtuvių dėžėse, pas šeimos narius, bičiulius garažuose. Dėl to kartais tampa nebeįmanoma atrasti nesueižėjusį ar kitaip nesunykusį aukso fondą naujoms parodoms. Po 2000 m. Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus kolekcija papildyta vos keletu keramikos darbų, o ir tie, daugiausiai, pačių autorių muziejui dovanoti. Geriausi šio laikmečio darbai randa vietą kitų pasaulio šalių muziejų kolekcijose, bet ne Lietuvos. Dėl to ir šia ekspozicija, „padabinta“ senais stelažais, aplūžusiomis dėžėmis, siekiame kritiškai atspindėti dabartinę situaciją Lietuvoje. Užduoti diskusinį klausimą apie naują keramikos šimtmetį – kokia jo ateitis? Ar auksas ir pelenuose žvilga?“
Parodos „Archyvas“ atidarymas bei susitikimas su autoriais vyks spalio 22 d. 18 val. Šv. Jono gatvės galerijoje. Ekspozicija veiks iki lapkričio 13 d.
Kuratorė: Agnė Šemberaitė
Parodos architektė: Milena Pirštelienė
Organizatoriai: LDS Vilniaus keramikos sekcija, Eglė Einikytė-Narkevičienė, Rūta Šipalytė, Evelina Juncienė, Valdas Pukevičius.
Parodos menininkai:
Juozas Adomonis, Živilė Bardzilauskaitė-Bergins, Giedrė Bardzilauskė-Keruckienė, Laima Judita Bazienė, Juris Bergins, Aelita Bielinytė, Nora Blaževičiūtė, Rūta Brazauskienė, Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė, Rolana Čečkauskaitė-Gkagka, Daiva Aurelija Daugintienė, Janina Džervutė, Eglė Einikytė-Narkevičienė, Danutė Garlavičienė, Agnė Gecevičienė, Dalia Gentvainytė-Arčikauskienė, Monika Gedrimaitė, Dalia Gineitė, Solveiga Gutautė, Rūta Indriūnaitė, Rimantas Inokaitis, Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė, Rytas Jakimavičius, Edita Jakubonytė-Kybartienė, Saulius Jankauskas, Audrius Janušonis, Jurgita Jasinskaitė, Danutė Jazgevičiūtė, Evelina Junčienė, Virginija Juršienė, Rasa Justaitė-Gecevičienė, Vida Juškaitė, Beatričė Kelerienė, Ilona Keršulytė, Agnė Kondrataitė, Valdas Kurklietis, Lida Kuzmienė, Jolanta Kvašytė, Aušra Laurinavičienė, Rima Leipuvienė, Aušra Linkienė, Regina Lisauskienė, Ričardas Lukošiūnas, Sigita Lukošiūnienė, Laimutė Matijošaitytė-Martinkienė, Nomeda Marčėnaitė, Martynas Masiulis, Kristina Karkaitė-Mazūrienė, Mingailė Mikelėnaitė, Alma Mirzienė, Normantė Naruševičienė, Ona Kreivytė-Naruševičienė, Jovita Laurušaitė-Navakienė, Jolanta Okulič-Kazarinaitė, Algimantas Patamsis, Eglė Pakšytė, Ieva Paukštytė-Schinello, Dormantė Penkinski, Ona Petkevičiūtė, Milena Pirštelienė, Raminta Polikšienė, Ramūnė Pranckevičiūtė, Valdas Pukevičius, Džiuljeta Raudonienė, Gvidas Raudonius, Jūratė Strelkauskytė-Neimantienė, Saulė Riškutė-Šnipienė, Eva Tomaš, Aldona Šaltenienė, Agnė Šemberaitė, Rūta Šipalytė, Janina Gražina Švažienė, Ignas Egidijus Talmantas, Ona Tamuliūnienė, Kostas Urbanavičius, Jolanta Uznevičiūtė.
