Portugalijos futbolo federacija neapsiriko savaitgalį organizavusi specialų reisą į Lietuvą.
O juo atskridę aistruoliai juo labiau nepasigailėjo.
Sekmadienį čempionato finale Portugalija 2:1 įveikė Argentiną, paverždama iš jos garbingiausius salės futbolo laurus.
„Jeigu nebūčiau tikėjęs, manęs čia nebūtų. Bet po rungtynių vis tiek verkiau kaip kūdikis. Lietuvoje aš esu dar tik 24 valandas, bet jos – geriausios mano gyvenime. Dabar švęsime visą naktį, o gal ir visą savaitę“, – Delfi sakė vienas iš specialiai į finalą atkakusių aistruolių.
Šėlti per naktį buvo nusiteikę ir jo numylėtiniai – bent jau vartininkas Bebe, per žurnalistus atsiprašęs žmonos, jog „nepareis vakarienės“.
O treneris J. Brazas planavo leisti sau atsipalaiduoti iki ateinančio savaitgalio. Tuomet – darbas moterų ir 19-mečių vaikinų rinktinių stovyklose.
Skamba nuobodžiai, kaip ką tik tapus pasaulio čempionu. Bet dešimtmetį savo šalies nacionalinę komandą treniruojantis 49-erių specialistas tiki tik juodo ir kruopštaus darbo vaisiais.
J. Brazas tikrai neprimena savo tautiečio Jose Mourinho. Prieš kelias dienas jis pats tikino nesantis artistas, nors šiuolaikiniams treneriams aktorystės gebėjimai – ne pro šalį.
Ir po laimėto finalo čempionų strategas šykštėjo skambių frazių. Na, gal su viena išimtimi.
„Fado (tradicinis portugalų šokis – Delfi) yra aistringesnis nei tango“, – pareiškė J. Brazas.
Jei konkrečiau, treneris dar prieš finalą teigė, jog jo auklėtiniai taps pasaulio čempionais, nes anksčiau niekada nelietė šios taurės.
„Mes beprotiškai to geidėme, nes dar nebuvome laimėję pasaulio pirmenybių, ir tai buvo mūsų pranašumas“, – po paskutinės pergalės pakartojo J. Brazas.
Kaip ten bebūtų, portugalai finale sužaidė solidžias rungtynes, kitaip nei argentiniečiai, kurie atrodė perdegę.
Ypač – vienas lyderių Cristianas Borruto, kuris turbūt tik pats galėtų paaiškinti, kodėl pirmame kėlinyje nei iš šio, nei iš to kumščiu vožė Portugalijos žvaigždei Ricardinho į pilvą.
Gal smūgis ir nebuvo toks nokautuojantis, kaip bandė pavaizduoti pastarasis, bet po vaizdo peržiūros teisėjui neliko nieko kito, kaip išsitraukti raudoną kortelę.
Argentiniečiai dvi minutes turėjo atsilaikyti turėdami žaidėjo deficitą, ir tai padarė. Bet vos ketvirtasis aikštės žaidėjas užkėlė koją ant parketo, Pany pasiuntė kamuolį į vartus.
Antrame kėlinyje tas pats portugalų snaiperis skirtumą padvigubino, ir nors „Albiceleste“ greitai sumažino deficitą bei kone paskutinę rungtynių sekundę sukirto kamuolį į virpstą, čempionatas baigėsi jų ašaromis.
„Esame kaip šeima, sunkiai dirbome du mėnesius. Ir nors daug kam trūko tikėjimo, kad galime tapti čempionais, įstengėme užkopti į viršūnę net pučiant uraganui.
Mes kartais nuvertiname Portugaliją, sumenkiname jos statusą, nors ji yra didžiulis prekės ženklas, ypač sporte. Aš pats esu imigrantų sūnus, ir labai didžiuojuosi būdamas portugalas. Manau, žmonės Lisabonoje eis iš proto, kai grįšime su šiuo trofėjumi“, – kalbėjo J. Brazas.
Apdovanojimų portugalai parsiveš ir daugiau: Bebe – Sidabrinę pirštinę, geriausio turnyro vartininko rinkimuose nusileidęs tik kolegai iš Argentinos Nicolasui Sarmiento, Pany – Sidabrinį batelį, rezultatyviausiųjų sąraše minimaliai atsilikęs tik nuo brazilo Ferrao (9 įvarčiai).
Taip pat ir Sidabrinį kamuolį – geriausiu čempionato žaidėju paskelbtas ne jis, o Ricardinho.
Nors kai kuriuos toks pasirinkimas nustebino: 36-erių šešiskart geriausias planetos futbolininkas Lietuvoje neatrodė optimalios sportinės formos bei neišvengdavo sau nebūdingų klaidų, o ir įvarčių pelnė tik du – tiek pat, kiek, pavyzdžiui, Justinas Zagurskas.
Vienas abejojančių dėl Ricardinho, reikia manyti, yra Argentinos strategas Matiasas Lucuixas.
„Taip nusprendžiau ne aš, o FIFA. Nenoriu įsivelti į šias diskusijas“, – paklaustas apie geriausio žaidėjo rinkimus, reikšmingai nutylėjo treneris.
Bet Portugalijos aistruoliams jokių klausimų čia nekyla.
„Ricardinho yra lygiavertis Cristiano Ronaldo – abu yra geriausi pasaulyje“, – tikino Delfi kalbintas sirgalius.
Jo tautiečius tribūnose finale jau reikėjo skaičiuoti ne dešimtimis, o šimtais. Nors ir per visą čempionatą portugalų palaikymas atrodė gausiausias ir triukšmingiausias.
Apskritai finalas „Žalgirio“ arenoje, kaip ir reikėjo tikėtis, sutraukė gerokai daugiau žiūrovų nei iki tol – 8,5 tūkst.
Prieš jį rungtynių lankomumo vidurkis nesiekė nė tūkstančio.
Delfi paklaustas, ar Lietuvoje sulauktas dėmesys atitinka čempionate demonstruoto žaidimo lygį, J. Brazas neslėpė nusivylimo. Nors ir nesiėmė kaltinti FIFA, jog turnyrą pasirinko organizuoti Lietuvoje.
„Salės futbolas stiprėja daugelyje šalių, atsiranda kur kas daugiau žaidėjų visuose žemynuose, populiarėja ir moterų salės futbolas. Jeigu viskas taip auga, vadinasi, kyla ir žaidimo lygis.
Kokybės prasme šis čempionatas buvo nuostabus, labai konkurencingas. Gaila, kad tribūnose buvo taip mažai žmonių. Pamenu, praėjusiose pirmenybėse Kolumbijoje į patį pirmą mūsų mačą jų susirinko 10 tūkstančių.
Mūsų sportas turi bėdų, kurias būtina įveikti norint jį toliau vystyti. UEFA ar FIFA atsako už tarptautines varžybas, bet pirmiausia kiekvienas esame atsakingi už savo pačių kiemą. Nacionalinės federacijos, klubai turi permąstyti savo strategijas. Kad ir šis titulas – tik nuo mūsų priklausys, kaip jį išnaudosime Portugalijoje populiarindami salės futbolą. Aišku, motyvacijos vaikams bus daugiau, bet patys turime sunkiai dirbti ir matyti prieš save aiškų kelią, jei norime salės futbolo pažangos“, – užbaigė J. Brazas.
Primename, kad rungtynes dėl trečios vietos sekmadienį laimėjo Brazilija, 4:2 pranokusi Kazachstaną.
Žemiausią reitingą turnyre turėjusi šeimininkė Lietuvos rinktinė pralaimėjo visus tris žaistus mačus (1:2 Venesuelai, 0:3 Kazachstanui, 2:6 Kosta Rikai) ir galutinėje rikiuotėje tarp 24 komandų liko 20-a.
