Žiūrovų vidurkis nesiekė tūkstančio
Per pastarąsias tris savaites šalyje nebuvo sporto gerbėjo, kuriam paskutinę akimirką užsimanius išvysti planetos pirmenybių rungtynes būtų prireikę prie arenos dairytis už kampo stoviniuojančio bilietų perpardavinėtojo.
Arba mindžiukuoti eilėje prie įėjimo ilgiau nei kelias minutes.
Rodos, Lietuva dorai nė nepastebėjo lyg pro šoną pralėkusio čempionato.
„Įsivaizduoju, kad pirma lietuvių pergalė smarkiai padidintų bendrą susidomėjimą. Esame krepšinio šalis, daug kas nesupranta, kokio lygio varžybos čia bus. Bet vienos kitos įdomesnės rungtynės, sėkmingas lietuvių pasirodymas, ir tikiu, kad situacija pasikeis“, – prieš pasaulio čempionato startą interviu Delfi prognozavo Lietuvos futbolo federacijos (LFF) generalinis sekretorius Edgaras Stankevičius.
Pergale šeimininkai nepradžiugino – nors rezultatai ir nebuvo tokie nemalonūs, kaip baimintasi dar prieš dvejus metus, kai Lietuvos salės futbolo rinktinė pradėjo rengtis debiutui tarp elito.
Užtat įdomių rungtynių – ypač prasidėjus atkrintamųjų varžybų fazei – pakako su kaupu.
Ir vis dėlto jomis mėgavosi tik labiausiai užkietėję sporto entuziastai.
977 – vidutiniškai tiek žiūrovų stebėjo sekmadienį finišuojančių pirmenybių mačus Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos arenose.
Daugiausiai – 3,5 tūkst. – pritraukė lemiama lietuvių dvikova su Kosta Rika Kaune. Mažiausiai – 280 – futbolo mėgėjų pasivargino užsukti į Čekijos ir Vietnamo akistatą toje pačioje „Žalgirio“ arenoje.
Surinkti bent tūkstantinį publikos vidurkį organizatoriams trukdė pandemija, dėl kurios į Lietuvą atvyko mažiau užsienio gerbėjų – ypač iš kitų žemynų. Tuo metu daliai lietuvių arenų durys liko užvertos dėl galimybių paso reikalavimo.
Nepadėjo ir nacionalinis transliuotojas – teises įsigijusi LRT savo kanalų eteryje parodė trejas šeimininkų rungtynes grupės varžybose, o kitus mačus transliavo tik internetu su komentarais anglų kalba.
Vis tik faktas – kaip blynas: sudominti tautos salės futbolu nepavyko.
Nors čempionato biudžetas buvo didžiausias Lietuvoje organizuotų sporto renginių istorijoje. Pasak E. Stankevičiaus, jis siekė 20 mln. JAV dolerių (17 mln. eurų). Ir tai – neįskaičiuojant beveik 2 mln. eurų, kuriuos skyrė valstybė.
Galingiausių planetoje Argentinos, Brazilijos, Portugalijos, Rusijos rinktinių atstovai negailėjo komplimentų Lietuvos arenoms ir varžybų organizacijai, bet kartu ne vienas jų garsiai stebėjosi tuščiomis tribūnomis.
Ar su tokiais finansiniais resursais buvo įmanoma nuveikti daugiau populiarinant salės futbolą šalyje, Delfi teiravosi M. Balčiūno, kurio nuomonė apie visą pasaulio čempionato projektą – dviprasmiška.
Prisiminė Gasolius Panevėžyje
Neįvertinus infliacijos, salės futbolo pirmenybių sąmata buvo dvigubai didesnė nei prieš dešimtmetį Lietuvoje vykusio Europos krepšinio čempionato, kurio organizacinės išlaidos sudarė 9,4 mln. eurų.
„Jei matuosime biudžetą, salės futbolo čempionatas tikrai yra pats stambiausias sporto renginys Lietuvoje. Bet turbūt tik kaštų, o ne pajamų prasme“, – spėja M. Balčiūnas, praėjusį mėnesį grįžęs į Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) generalinio sekretoriaus pareigas, kurias ėjo ir tuomet, kai šalyje vyko Senojo žemyno pirmenybės.
Nors laisvalaikiu žaidžia futbolą, LFF užsidirbti nepadėjo ir jis pats asmeniškai – jokiose pasaulio pirmenybių rungtynėse taip ir neapsilankė.
Kodėl?
„Pats savęs to klausiu – juk, galima sakyti, po langais vyksta pasaulio čempionatas. Nežinau, jei atvirai, žinutė apie šį renginį manęs iki galo taip ir nepasiekė, nebuvau suintriguotas. Neįsivaizduoju, kiek buvo rengiama socialinių akcijų, bet atrodo, kad šį istorinį momentą buvo galima geriau išnaudoti“, – pečiais traukė M. Balčiūnas.
Kita vertus, jis teigia nenorintis pernelyg kritikuoti čempionato organizatorių, prisimindamas ir savo paties karčią patirtį.
Pavyzdžiui, 2011 metais Panevėžyje arena sausakimša būdavo tik per Lietuvos rinktinės rungtynes. Kitos dvikovos didelio dėmesio nesulaukdavo, net jei žaisdavo būsima čempionė Ispanija.
„Buvau nuliūdintas vaizdo tribūnose: jos nebuvo pilnos, nors pirmą ir paskutinį kartą čia žaidė abu broliai Gasoliai, žaidė geriausia visų laikų Ispanijos rinktinė, o bilietai buvo ypatingai pigūs. Ir tikrai negalėjome skųstis, kad žiniasklaida nepadėjo mums reklamuoti renginio, patys irgi iš kailio nėrėmės.
Tai – klausimas, į kurį iki šiandien neturiu atsakymo. Galbūt kitas komandas Panevėžyje užgožė Lietuvos rinktinė, į kurios mačus turbūt būtume galėję surinkti 20 ar 30 tūkst. žiūrovų – jei tik turėtume tokio dydžio areną. Kituose miestuose, pavyzdžiui, Alytuje, lankomumas būdavo žymiai geresnis, nors komandos – ne tokios stiprios“, – svarstė M. Balčiūnas.
Jo manymu, išvengti tuščių kėdžių lietuviams menkai pažįstamos sporto šakos varžybose – išvis sunkiai įmanoma misija.
Buvęs Lietuvos sporto universiteto prorektorius ir Tarptautinio krepšinio universiteto steigėjas pats dėsto studentams, kaip pritraukti žiūrovus į arenas.
Anot jo, populiarumą garantuoja trys svarbiausios dedamosios: visuomenei gerai žinomos žvaigždės, sporto šakos tradicijos ir publikos lojalumas.
Turbūt retas lietuvis galėtų pasakyti bent vieną savo šalies nacionalinės salės futbolo komandos žaidėjo pavardę ar pasigirti kada nors gyvai matęs jos rungtynes.
Bet ar tokiomis aplinkybėmis apskritai vertėjo čempionatą rengti Lietuvoje?
FIFA rizikoje mato logikos
M. Balčiūno atsakymas – teigiamas, bet tik atsižvelgiant į faktą, jog liūto dalį kaštų prisiėmė FIFA, o patys šeimininkai prie organizacinių išlaidų prisidėjo vos dešimtadaliu.
„Jei tie 20 milijonų į Lietuvą atėjo iš išorės ir buvo čia išleisti, vien jau dėl tiesioginio ekonominio efekto verta organizuoti tokius čempionatus – sniego, paplūdimio ir visus kitus, kokių tik esama.
Jeigu jau FIFA už tai moka, kodėl gi ne? Užsipildo ir mūsų arenos, ir viešbučiai, ir dar kažkiek užsienio sirgalių atvažiuoja. Šalies vardas taip pat kažkiek garsinamas: girdėjau, apie salės futbolo čempionatą pasisakė Lionelis Messi, kitos įžymybės. Nauda – vienareikšmė, jeigu tik patiems susimokėti nereikia. Svarbu, kad savi pinigai, skirti sportui, nebūtų leidžiami projektams, kurie neduoda socialinio ar sportinio efekto.
Prieš Europos krepšinio čempionatą arenų statyboms buvo išleista pusė milijardo litų. Bet liko infrastruktūra, be kurios ir dabar nevyktų jokie salės futbolo čempionatai. Galvoju, kad į arenas tuomet buvo investuota prasmingai. O išleisti didžiulius pinigus pačiam renginio organizavimui kažin ar reikia, nes efektas – abejotinas, jį sunku pamatuoti“, – samprotavo M. Balčiūnas.
Koks galėtų būti salės futbolo čempionato palikimas – ypač turint omenyje tai, kad debiutavusi Lietuvos rinktinė greitu metu į jį veikiausiai nebegrįš?
„Aišku, lietuviams čempionatas nebuvo labai sėkmingas, bet vien dėl žiniasklaidos susidomėjimo daug kas išgirdo apie salės futbolą. Kad ir aš pats šiandien atsitiktinai pamačiau reklaminį plakatą, iš kurio sužinojau tokį faktą, kad salės futbole nėra nuošalės. Tai ir yra socialinis efektas: gal atrodo smulkmena, bet galvose užsifiksuoja ir galbūt ateityje transformuosis į kažką apčiuopiamesnio“, – sakė LKF generalinis sekretorius.
Vis dėlto ar už 20 mln. dolerių edukuoti lietuvius apie nuošalės taisyklę – nepernelyg brangi užgaida?
„Turint tokį biudžetą kaip FIFA, tie 20 mln. neatrodo kažin kas. Įsivaizduoju, kad jie tiesiog nurašė tuos pinigus socialinei misijai: salės futbolo plėtrai, populiarinimui.
Pats esu lankęsis daugelyje krepšinio čempionatų – tiek vyrų, tiek moterų, kurie taip pat negalėjo pasigirti žiūrovų susidomėjimu. Bet pasaulinės sporto organizacijos privalo vadovautis ne tik verslo logika. Yra ir socialiniai klausimai, reikia rūpintis sporto populiarinimu – net jei tai neapsimoka finansiškai.
Geriau pagalvojus, juk salės futbolas Lietuvoje tikrai galėtų turėti perspektyvų: stadionų mums statyti nesiseka, klimato nepakeisime, o sales turime geras. Todėl matau racijos FIFA veiksmuose – jie atidavė čempionatą šaliai, kuri turi perspektyvią infrastruktūrą, ir kur salės futbolas galės augti jei ne dabar, tai kada nors ateityje“, – mintis dėliojo M. Balčiūnas.
Planetos pirmenybės Kaune finišuos sekmadienį. Nuo 20 val. finale susigrums titulą ginanti Argentina ir Europos čempionė Portugalija.
Prieš tai, nuo 18 val., dėl trečios vietos kovos Brazilija ir Kazachstanas.
Žemiausią reitingą turnyre turėjusi Lietuvos rinktinė galutinėje rikiuotėje tarp 24 komandų užėmė 20-ą vietą.
