Neigiami atsakymai tik grūdino

O viskas prasidėjo nuo savanorystės. Kai prieš 15 metų pradėjo savanoriauti, Jolita dirbo pardavimų vadybininke vienoje reklamos agentūroje. Su bendraminčiais ieškodavo geros valios žmonių, kurie norėtų padėti tiems, kuriems reikėjo pagalbos. Stengėsi suteikti pagalbą jos stokojantiems vaikams, vienišiems tėvams, senoliams, nepriteklių patiriančioms šeimoms, gyvūnų organizacijoms.

„Vieniems reikėjo materialinės pagalbos, kitiems – psichologinio palaikymo, apkabinimo ir šiltų žodžių, tretiems – peties išsiverkti sunkią akimirką. Pastebėjau, kad mano draugų ratas pasikeitė, su kai kuriais nesutapo požiūris, vertybės, garsiai abejodami svarstė, ar verta stengtis dėl kitų. Tačiau nepergyvenau, man patiko, kad užsiimdama savanoriška veikla, aš į šią veiklą įtraukiu vis naujus žmones, plečiu naujų pažįstamų ratą“, – pasakoja Jolita.

Per visą savanoriavimo laikotarpį moteris užmezgė ne vieną kontaktą, o atėjus laikui, kai reikėdavo tų žmonių pagalbos, konsultacijos, skambindavo ir prašydavo padėti.

„Tarkime, pažinojau šaunią kirpėją, į kurią kreipiausi sužinojusi apie daugiavaikes šeimas, patiriančias finansinių sunkumų. Pasiūliau prisidėti prie mano iniciatyvos ir jas nudžiuginti. Ji sutiko! Taip prieš naujus mokslo metus ji apkirpo penkių šeimų, kuriose augo po 4 ir daugiau, atžalas. O vienos įmonės vadovas parūpino jiems kanceliarinių priemonių mokyklai. Tokių pavyzdžių, kai padėjome sunkumų patiriančiai šeimai – ne vienas. Itin džiugu, kad ištiesti pagalbos ranką skubėdavo ir paprasti žmonės, išgirdę apie problemą socialiniame tinkle, prisidėdavo ir Norvegijoje gyvenantys lietuviai, kuriuos pažinojau nuo mokyklos laikų,“ – pasakoja Jolita.

Žinoma, prašydama pagalbos, moteris išgirsdavo ir neigiamų atsakymų. Tačiau, kaip sako, kiekvienas ištartas „ne“ vertė dar tvirčiau eiti į priekį, siekti savo užsibrėžto tikslo.

„Savanoriška veikla su bendraminčiais tapo neatsiejama mano dalimi. Stebėjau, kaip augu dvasiškai, kaip keičiasi mano vertybės, požiūris į gyvenimą, mano aplinkos žmonės ir gyvenimo būdas. Tobulinau savo kompetencijas ir įgūdžius. Ir kaskart prašyti paramos ar pagalbos man buvo vis lengviau ir drąsiau,“ – prisimena.

Iš vaikų mokėsi drąsos ir atvirumo

Ilgainiui moteris juto, kad nuolatinis darbas vis labiau slegia, o savanoriška veikla daro ją tvirtesne ir laimingesne, tad nutarė studijuoti socialinę pedagogiką. Studijuodama įsidarbino vaikų globos namuose, kur darbas tapo galimybe išmokti naujų dalykų, galimybe save realizuoti ir dalintis su kitais tuo, ką savyje buvo išugdžiusi.

„Dirbdama su vaikais atradau mainus – kažką pasiimi iš jų, kažką atiduodi. Perėmiau gebėjimą neprisirišti prie daiktų ir žmonių, drąsą išsakyti savo nuomonę, tikėjimą, išmokau pasidžiaugti mažais dalykais, kito sėkme“, – pasakoja Jolita. Kartu su vaikais Jolita ruošdavo maistą, tvarkydavo aplinką, leisdavo laisvalaikį, ruošdavosi gražiausioms metų šventėms ir rašydavo Kalėdų seniui laiškus, mokė siūtį į marškinius sagas ir lyginti juos.

Darbas globos namuose tapo galimybe Jolitai išmokti priimti žmogų toks, koks jis yra, neturėti išankstinės nuomonės, nesmerkti.

Ugdo tėvystės ir socialinius įgūdžius

Pabaigusi studijas Jolita ėmė dirbti socialine darbuotoja Pagalbos šeimai skyriuje ir greitai pajuto, kad darbas įdomus ir nenuspėjamas, reikalaujantis įsijautimo į kito žmogaus situaciją ir neabejingumo.

„Galiu pasidžiaugti, kad man labai patinka mano darbas, o jį dirbant nuoširdžiai atsiranda reikalingumo jausmas ir atgalinis ryšys. Dabar aš gaunu atsakymus į tuos klausimus, kurie man rūpėjo tada, kai dirbau vaikų globos namuose. Tada vis klausdavau savęs, kodėl tokie nuostabūs vaikai paimami iš šeimos? Ar tokia šeima gauna pagalbą ir palaikymą, ir kokia ta pagalba joms teikiama? Supratau, kad žmonėms daiktai ir piniginė parama nepadės išspręsti problemų – labai svarbi paties žmogaus motyvacija, šeimos mikroklimatas, aplinka bei aplinkinių palaikymas“, – pasakoja specialistė.

Pasak jos, visos situacijos skirtingos, tačiau šeimai, joje kilus sunkumams, reikia palaikymo, reikia specialistų pagalbos, kurie padėtų įveikti iškilusius socialines bėdas, priimti sėkmingus sprendimus, kurie padėtų ateityje išvengti galimų vaiko teisių pažeidimų.

Tokiai šeimai turi būti teikiama reikalinga informacija ir žinios, ugdomi socialiniai įgūdžiai, tarpininkaujama su kitais paslaugas teikiančiais specialistais.

„Išmokau tinkamai atpažinti emocijas, vertinti ne visumą, o kiekvieną žmogų atskirai, daryti teisingas išvadas, kad galėčiau padėti kitam žmogui. Mano tikslas – saugūs ir laimingi vaikai, laimingi tėvai. Dirbu su šeimomis, auginančiomis nepilnamečius vaikus ir patiriančiomis socialinę riziką, ugdau tėvystės ir socialinius įgūdžius, teikiu emocinę bei socialinę pagalbą šeimos socialinėje aplinkoje, tarpininkauju šeimai dėl pagalbos priemonių ir organizuoju reikiamą pagalbą“, – pasakoja Jolita.

Šeimose – daugiau nei viena problema

Esant poreikiui socialinė darbuotoja palydi šeimos narius į reikalingas institucijas ir organizacijas. Kai kuriems ta palyda – būtina. Būna, žmogus turi problemą, bet nesikreipia pagalbos, nes jam nedrąsu ar tiesiog nenori. Specialistė pasisiūlo palydėti, pabūti šalia, paaiškina, kaip viskas vyks, ir tuomet žmogus jaučiasi saugesnis, drąsesnis.

Padėdama vienam šeimos nariui, socialinė darbuotoja padeda visai šeimai. O juk dažnai tokiose šeimose būna daugiau nei viena problema – priklausomybė, smurtas, skyrybos ir t.t.

„Eidama į šeimą aš nežinau, kokia bus šeimos narių nuotaika, kokie šiandieną ištiko sunkumai, bet darbas įdomus ir nemonotoniškas. Labiausiai džiugina vykstantys teigiami pokyčiai šeimose. Priimdami mūsų siūlomą pagalbą ir įsiklausydami į specialistų rekomendacijas, šie žmonės iš naujo mokosi gyventi. Aš labai džiaugiuosi, kai žinau, kad mano rekomendacija ar nukreipimas pas reikiamą specialistą padėjo išspręsti šeimoje buvusius rūpesčius.

Tačiau būna, kad aš dedu daug pastangų ir laiko padėti šeimai, bet viskas veltui, nes tėvai nėra motyvuoti keisti gyvenimo būdo, priimti siūlomą pagalbą. Tuomet labai svarbi vaikų gerovė ir saugumas. Ir kai vaikas patenka į Krizių centrą, o tuomet – pas laikinus globėjus ar į vaikų globos centrą, suprantu, kad tėvai patys pasirinko savo gyvenimo kelią. Aplinka, kurioje mes gyvename, žmonės kurie mus supa, ir iš praeities atsineštos vertybės turi didelę įtaką tokiems įvykiams, tačiau aš visada turiu vilties, kad žmogus kažkada susipras ir paskambins man kol dar nėra vėlu“, – tikėjimo nepraranda Jolita.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (37)