Šiurpiąją nuotrauką tviteryje paskelbė daktaras Markas D. Scherzas, Danijos gamtos istorijos muziejaus herpetologijos skyriaus kuratorius, stuburinių gyvūnų zoologijos mokslų docentas. Jeigu manote, kad banginių nereikėtų priskirti herpetologijos šakai, esate teisūs, tiesiog M. D. Scherzas turi daug kolegų, dirbančių įvairiose srityse, skelbia iflscience.com.
„Likus dienai iki darbo muziejuje pradžios, iš herpetologijos ir teriologijos ekspozicijų valdytojo Danielio Klingbergo Johanssono sužinojau apie į krantą išmestą banginį, kuriam kitą dieną turėjo būti atliktas skrodimas, – pasakojo M. D. Scherzas. – Tokie nedažnai pasitaikantys radiniai sukelia šurmulį muziejuje, nes įvairūs mokslininkai ir asistentai kartu atlieka tyrimus ir užfiksuoja surinktus duomenis.“
Tiesą sakant, penkiapirštes galūnes turi nepaprastai daug gyvūnų. Tai reiškia, kad jie visi kilo iš bendro protėvio, kuriam pirmajam užaugo tokia galūnė. Vadinasi, klaikiai atrodantys banginio „pirštai“ iš tikrųjų yra visai graži evoliucijos keistenybių iliustracija.
„Evoliucija nėra profesionalė, – pareiškė M. D. Scherzas. – Esamą darinį pritaikyti naujam tikslui yra lengviau ir daug paprasčiau, nei nuo nulio kurti kažką naujo.“ Kai keturkojai gyvūnai iš pirmykščių jūrų išlipo į krantą, tiesiog taip nutiko, kad sėkmingiausi palikuonys turėjo penkis rankų ir kojų pirštus.
„Plaukmenys kelis kartus išsivystė įvairiems žinduoliams ir ropliams, ir kiekvieną kartą buvo truputį kitokie. Pagrindinis darinys yra penkiapirštė galūnė, bet konkrečių galūnių sandara labai smarkiai skiriasi“, – pridūrė Danijos gamtos istorijos muziejaus darbuotojas.
Beje, tokio skrodimo, koks aprašytas šiame straipsnyje, atlikimas – sunkus ir didelio kruopštumo reikalaujantis darbas. Gležnus organus reikia išimti atsargiai, jeigu norima išsaugoti šios procedūros akademinę vertę, bet vis tiek skrodžiate banginį, o pjaustyti jo raumenis ir varvelį tikrai nėra lengva.
Šiuo atveju į krantą buvo išmestas atlantinis dvidantis (Mesoplodon bidens). Šios rūšies atstovai yra reti svečiai prie Danijos krantų, tačiau visgi retkarčiais užklysta. Atlantinius dvidančius lengva supainioti su dar retesniais banginiais, nė karto neaptiktais šiame regione, – antiliniais dvidančiais (Mesoplodon europaeus). Kaip paaiškino D. K. Johanssonas, abiejų banginių rūšių išmetimo į krantą atvejai ir fiziniai duomenys labai domina mokslininkus.
„Kai krante randamas banginio kūnas, ypač didesnių ir retesnių rūšių atstovo, nemažai Danijos institutų nori paimti mėginių įvairiausiems tyrimams atlikti, įskaitant mirties priežasčiai nustatyti bei banginio sveikatos būklei įvertinti, – sakė jis. – Mes taip pat paimame audinių mėginį DNR tyrimams, o banginio griaučiai papildo muziejaus kolekciją.“
„Vieno instituto darbuotojai tyrinėja banginio organus, ieškodami teršalų pėdsakų, kito – ima žarnyno mėginius mikrofloros analizei. Dar kitų institutų specialistus labiau domina raumenynas, pavyzdžiui, širdis ar už plaukimą atsakingi raumenys. Tiesa, kol kas apie šį banginį neturime jokios papildomos informacijos“, – pridūrė herpetologijos ir teriologijos ekspozicijų valdytojas.
