Paklausta, kokie keliai atvedė į Lietuvą, Clotilde pasakoja, kaip būdama devyniolikos atvažiavusi studijuoti į Paryžių. Ir nors šis miestas daugeliui yra tarsi svajonės išsipildymas, iš mažo miestelio kilusiai merginai ten sunkiai sekėsi pritapti, o ir studijos nelabai patiko, trūko įkvėpimo.
„Netikėtai viename keliautojų vakarėlyje susipažinau su lietuvaite, kuri man pasirodė tarsi tikra fėja ar laumė, iš karto pagalvojau, kokia ji magiška būtybė ir iš karto panorau pažinti jos magišką gimtinę. Būtent per jos širdies prizmę radau naują įkvėpimą, paskui atvažiavau jos aplankyti, vėliau susidraugavau su dar daugiau lietuvių menininkų, įsitraukiau į įvairias praktikas, dalyvavau parodose. Labai patiko čia, bet niekada nemaniau, kad liksiu taip ilgai. Tėvai tik po trijų metų suprato, kad negrįšiu. Dabar, nors ir liūdi, kad esu toli nuo jų, bet labai džiaugiasi, kad čia esu laiminga, nes puikiai žino, kad Paryžiuje išgyvenau vidinę krizę ir depresiją“, – pasakoja menininkė.
Clotilde iki atvykstant į Vilnių neturėjo išankstinio įsivaizdavimo ne tik apie miestą, bet ir apskritai apie Baltijos šalis ar Rytų Europą.
„Tik buvau girdėjusi apie garsios prancūzų aktorės mirtį šiame mieste. Gal ir gerai, kad neturėjau kažkokių lūkesčių, gal dėl to čia viskas man be galo patiko. Nė dienos nesigailėjau, kad čia esu. Jaučiuosi, kaip medis, pamažu įleidžiantis čia šaknis. Mano namai jau yraLietuvoje“, – tikina prancūzė.
„Įsimylėjau Lietuvą, esu siela, kuri nori save atrasti, ir Vilnius yra labai geras miestas tam daryti. Vilniuje labai mėgstu visus parkus, Žvėryną, Užupį, Paupį, Žaliuosius ežerus, Nemenčinę. Esu tikra gamtos mylėtoja. Vilniuje labai saugu, palyginus su Prancūzija, čia gali grįžti nakties vidury ir nieko nesibaiminti“, – greitakalbe lietuviškai beria menininkė.
Dėl puikiai įvaldytos lietuvių kalbos moteris sulaukia ne vieno komplimento ir nusistebėjimo, kaip jai tai pavyko.
„Išmokti lietuviškai – tai mano pagarba šaliai, kurioje gyvenu. Jei galvosime, kad tai sunki kalba, tai ir nepavyks, o mano pavyzdys rodo, kad tikrai įmanoma“, – mano pašnekovė. Tiesa, ji prisipažįsta, kad šiokių tokių sunkumų dar kyla nuvažiavus, pavyzdžiui, į Žemaitiją, ar klausant neaiškiai kalbančių vyresnio amžiaus žmonių.
Daugiausiai apie meilę dainuojanti Clotilde sako mananti, kad meilė nėra tik tarp vyro ir moters, tai aplamai yra reiškinys: „Tyrinėjau ją įvairiose formose. Man muzika irgi yra meilė. Kiekviena mano daina gimsta iš vidinės patirties, išgyvenimų“.
Daugiau Clotilde pastebėjimų, kaip būti laimingiems ir atrasti save bei jos romantiškus santykius su lietuvaičiais išgirsite laidoje „Gimę ne Lietuvoje“.
