LKT biudžetas bus sprendžiamas kiekvienais metais
„Po KT sprendimo toks fondas tampa tiesiog eiline sąskaita, kadangi KT išaiškino, jog to fondo sandara yra prieštaraujanti Konstitucijai. Vadinasi, kaip ir minėjau, tai yra tiesiog tuščia sąskaita, jos panaikinimas visiškai logiškas žingsnis. Kultūros rėmimo fondas nelygu LKT. Kultūros rėmimo fondo biudžeto sandara buvo skaičiuojama nuo akcizų – alkoholio, tabako, azartinių lošimų. Antikonstituciniu pripažintas ne lėšų šaltinis, o būtent fiksuota procentinė dalis. Kultūros rėmimo fondą administruojanti LKT niekada ir neturėjo jokių sprendimo galimybių dėl biudžeto, visa tai buvo skaičiuojama automatiškai“, – aiškino A. Pakarklytė.
Nors nustatytas fiksuotas procentas susietas su gaunamomis lėšomis iš alkoholio, tabako ir azartinių lošimų akcizų, skiriama suma kiekvienais metais keisdavosi. „Nuo vienų akcizų 3 proc., nuo kitų – 10 proc. Visi šie surinkti mokesčiai atskaičius procentinę dalį atkeliaudavo į Kultūros rėmimo fondą, kurį administruodavo LKT, įprastai tai būdavo nuo 15 iki 21 mln. eurų. Kadangi šių produktų vartojimas augo, o be to ir pats akcizo mokestis didėjo, atitinkamai kiekvienais metais didėjo ir fondo lėšos. Dabar mes nebeturime šito modelio, nes teismas išaiškino, kad fiksuotas procentas nebepalieka teisės formuoti biudžetą, atsižvelgiant į visuomenės poreikius, ekonomines, socialines ir visokias kitokias aplinkybes – joks fiksavimas yra negalimas“, – sakė ji.
Ji taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad yra panaikintas ir toks privileginis aspektas, kurį turėję ir Kultūros rėmimo, ir sporto, ir aplinkos, ir klimato apsaugos fondai – kaupti lėšas sąskaitoje ir naudoti jas kitų metų reikmėms.
„Tiek kultūra, tiek sportas vykdo ir etapinius projektus – per dvejus, trejus, ketverius metus. Tai štai – dabar tokios galimybės nėra, nes lėšos turi būti panaudotos biudžetiniais metais (nuo sausio 1 d. iki gruodžio 1 d.) jeigu ne – grąžintos į biudžetą. Tai dar vienas nepatogumas, kurį reikės spręsti. Pagal buvusią tvarką manevro laisvės buvo išties daugiau. Kaip ir sakiau, tai buvo privilegija, suteikta specialiems fondams“, – kalbėjo ji.
LMKA vadovaujančio J. Staselio pastebėjimu, ankstesnė tvarka buvo mažiau priklausoma nuo politikų, tai garantavo nustatytas konkretus procentas, atitenkantis Kultūros rėmimo fondui, o dabar esą kiekvienais metais reikės kalbėtis, įrodinėti ir derėtis su Finansų, Kultūros ministerijomis.
„Dabar yra tokia situacija – LKT turi grąžinti dalį lėšų, kauptų per metų metus. Tos lėšos, kurios skirtos tęstiniams projektams, bendroj sumoj sudaro vos ne ketvirtadalį metinio finansavimo. Klausimas, ar Finansų ministerija nori gilintis, kas, kodėl, ir kaip – sakydama, kam gi jums tiek lėšų. Tačiau kiekviena situacija neturi lengvo atsakymo ir lengvos išeities. Techniniu, teisiniu požiūriu, kad fondas yra naikinamas – suprantama, nes jis, iš tiesų, tebuvo sąskaita, į kurią ateidavo lėšos. Iš kitos pusės, keista, kad LRT finansavimo atveju, yra nustatytos tam tikros tvarkos, formos, kiekiai, skaičiai (kaip norime, taip pavadinkime) pagal kuriuos LRT biudžetas yra formuojamas, į ką politikai negali kištis ar ką nors nulemti.Galima būtų pasinaudoti šia formule. Ankstesnis formatas buvo per akcizą, bet dabar nebėra jokio atskaitos taško, per kurį būtų galima mažesnė politikų įtaka“, – problemą įvardijo J. Staselis.
Įžvelgia rizikos faktorių
Į pastebėjimą, kad ateityje gali nutikti įvairiausių dalykų, formuodami biudžetą politikai lėšų gali ir visai neskirti, A. Pakarklytė atmetė tokią versiją. „Būtų itin radikalus atvejis, jį vis dėl to atmesčiau, aišku, visada galime pasvajoti, o galbūt biudžetą padidins? Vėlgi, reikia būti realistais, nežinau, viskas išties atsiduria valdžios rankose biudžeto formavimo metu“, – komentavo sprendimą A. Pakarklytė.
Nors ir tikimasi, kad veiklų ir projektų finansavimas nesumažės, visgi ir J.Staselis čia įžvelgia rizikos faktorių: „Galbūt reikėtų dar kartą kreiptis į KT, kad peržiūrėtų savo apsisprendimą, remiantis naujomis aplinkybėmis. LRT atveju, taip, situacijos nėra identiškos. Nesu teisininkas, negaliu komentuoti iš teisinės pusės, bet iš moralinės – jos yra ganėtinai panašios. Šie sprendimai turi ir tolimesnes pasekmes.“
J. Staselis: KT sprendimas nei buvo nuslėptas, nei nebuvo
Ar kultūrininkai dėl šių įvardintų pokyčių turėtų sunerimti? „Tiesą sakant – įdomus klausimas. Teismo nutarimas yra paskelbtas 2020-ųjų lapkričio 3 d. Vis laukiau kultūros bendruomenės reakcijos į tikrai labai didelį pokytį. Tos reakcijos buvo itin mažai. Štai praėjus beveik metams – Vyriausybės pritarimu toliau teikiamas projektas naikinti tą fondą – dalis kultūrininkų sunerimo. Bet juk tam buvo beveik visi metai. Negalėčiau įvertinti, ar to nerimo yra daug ar ne, net nežinau, kiek žmonių yra susipažinę su situacija“, – stebėjosi LKT pirmininkė.
Paklaustas, kodėl kultūros bendruomenės atsakas į šį nutarimą buvo silpnas, galbūt ta tyla buvo dėl nepakankamo informavimo, J. Staselis sakė, kad sprendimas „nei buvo nuslėptas, nei nebuvo“.
„Kai pavasarį Seimo Kultūros komitete buvo ruošiamasi aptarti Kultūros tarybos klausimus, tai LMKA tada kreipėsi ir į Kultūros ministeriją, ir Kultūros komitetą, ir žiniasklaidai išplatino pranešimą, kuriame apžvelgėme visą situaciją, buvo paminėta, kad susidarius tokiai situacijai – logiškas sprendimas, kad fondo įstatymas bus naikinamas. Tuo metu su kolegomis diskutavome, kai kam tai atrodė labai skausminga: kaip gi mes patys kalbame apie fondo naikinimą? Visgi akivaizdu, fondas lieka tik iškaba. Jei LKT biudžetinė įstaiga, vienam ar kitam formate susijusi su Kultūros ministerija, tai manau, kad apie savo ūkį ir problemas turėtų kalbėti to ūkio valdytojai, o ne vežimą prieš arklį statyti. Kai politikai nori priimti sprendimus, susijusius su kultūra, menininko statusu, tai jie, visų pirma, nusprendžia priimti sprendimus, ir dažnai, tik vėliau informuoti. Šiuo atveju, kai tai jų prerogatyva spręsti, kalbėti ir ieškoti“, – sakė J. Staselis.
Politikai, anot J. Staselio, galėtų labiau pabandyti derinti sprendimus, atsiklausti menininkų, visgi esą retai tai darantys.
„Dabartinė Kultūros ministerijos vadovybė turi tą siekį, iš esmės, tai atliekama ir daroma, su tam tikromis išimtimis, o ta išimtis – LKT. Jei pasižiūrėtume nuosekliai, kaip vyko procesas – viskas taptų aišku. LKT suorganizavo anoniminę apklausą, dėl LKT įstatymo pakeitimo projekto (bus siūloma Seimui keisti tam tikrus LKT įstatymo punktus, tuo pačiu bus svarstomas ir projektas naikinti Kultūros rėmimo fondą, nes jis lieka tuščias). Apklausoje buvo prašoma atsakyti į keliolika klausimų (dėl ekspertų viešinimo taip pat). Praėjus keletui savaičių, Kultūros ministerija pateikė Vyriausybei LKT įstatymo pakeitimo projektą, vieną kartą birželio, vėliau liepos mėnesį. LKT finansuoja šalies kultūros lauką – nuo nevyriausybinio sektoriaus iki nacionalinių muziejų. Apklausa anoniminė – galėjot jūs parašyti, jūsų kaimynas, aš – nuo asociacijos, kuri atstovauja daugiau nei keturiems tūkstančiams meno kūrėjo statusą turinčių asmenų. Niekas nežino, kokių kompetencijų turintys žmonės dalyvavo apklausoje. Po trumpo laiko buvo pateiktas įstatymo projektas. Normali praktika, tokius dalykus sprendžiant – remtis kultūros lauko, pagrindinių paraiškovų pastabomis, vietoj to – pasirinkta anoniminė apklausa. Keista situacija“, – pastebėjo J. Staselis.
A. Pakarklytė neneigė tarp kultūrininkų pastebėjusi „beprasidedančią paniką“ socialiniuose tinkluose, tad dar kartą norėjo pabrėžti, kad „Kultūros rėmimo fondas yra tik sąskaita.“
Ieškos naujų galimybių, kurios neprieštarautų Konstitucijai
Vis dėl to, įvykus minėtiems pokyčiams, anot A. Pakarklytės, belieka ieškoti naujų, alternatyvių galimybių, kurios neprieštarautų Konstitucijai.
„Tarkim, viena jų, kuria ganėtinai intensyviai naudojasi užsienio menų tarybos – tam tikri procentai iš loterijų pajamų. Netgi esu padariusi apžvalgą – kaip senose demokratijose veikia menų tarybos. Vienas iš populiarių modelių yra lėšos iš loterijų plius valstybės biudžetas, plius kitos pajamos. Kitos pajamos – visiškai vizionieriškas ir utopinis lygmuo, kuris yra tik siekiamybė Lietuvai – investuoti į fondus ir akcijas, disponuoti nekilnojamuoju turtu, turėti meno kolekcijas ir jas nuomoti, iš to gauti lėšas. Tai LKT neturi ir nedaro nė vieno iš mano minėtų aspektų, bet tai ilgalaikėje perspektyvoje pritrauktų papildomų lėšų“, – sprendimo variantų yra pasiūliusi LKT pirmininkė.
Kitas modelis, pasak jos, tai yra tiesiogiai iš biudžeto skiriamos lėšos, su parlamento pritarimu tarpininkaujant arba ne – Kultūros ministerijai. „Pasirinkome šį modelį, negalėčiau teigti, kad jis blogiausias iš visų galimų sugalvotų – tikrai ne. Pagal tokį modelį gyvena ir kitos šalys, bet reikia ieškoti papildomo šaltinio ir galimybių“, – įsitikinusi ji.
Kultūrininkai ir anksčiau skundėsi dėl nepakankamo finansavimo. Paklausta, ar po tokių pokyčių neliks nuskriaustas kultūros sektorius, A. Pakarklytė sakė, kad į LKT veiklą, visų pirma, žvelgianti ne kaip į paramą, o investiciją. „Apskritai, kalbant platesniu masteliu, jeigu visuomenė mano, kad jai kultūra visiškai nereikalinga – apmaudu. Jeigu reikalinga – galbūt visuomenė norėtų susimokėti už tokias paslaugas? Arba visuomenė sutiktų mokėti daugiau mokesčių ir gauti viešąsias paslaugas? Tai yra iš tiesų daug aspektų, galima apie tai plačiai pamąstyti“, – erdvės sprendimams įžvelgė ji.
LMKA nariai siūlo keisti tvarką iš esmės, nors ir suprasdami, kad tokie pokyčiai greitai neįvyksta. „Siūlome pagalvoti apie tai, ką mes giname? Galbūt vertėtų Vyriausybei pasiplanuoti (siūlėme, kai buvo ruošiama programa), kad kultūrai būtų skiriama bent 1,5 proc., o perspektyvoje – iki 2 proc., kaip yra skiriama krašto apsaugai. Kultūrą galėtume prilyginti krašto apsaugai, siekti, kad būtų finansuojama taip pat. Tokiu atveju, mažiau kils klausimų – kas, kur, kaip. Tai toks siūlymas, aišku, tai politinės valios klausimas, bet tuo pačiu ir vertybinis“, – kalbėjo J. Staselis.
Su KT nutarimu galima susipažinti ČIA.
