Tačiau šiandien savo patirties neaprašinėsiu. Tai paliksiu Andriui, kurio talentas aprašinėti skonius yra nenuneigiamas. O aš mieliau aptarsiu vieną socialinių stereotipų, kuriuose knaisiotis aš taip mėgstu.
Kadangi mudviejų patirtį ištransliavau socialiniuose tinkluose, savaime suprantama, reakcijų buvo įvairiausių. Visos, beje, teigiamos ir mandagios, nes aš ne beždžionėms transliuoju, tačiau įvairios. Ir čia nebuvo apsieita be garsiojo „aš nežinočiau, kaip tokiame prabangiame restorane elgtis“. Jei netyčia skaitote ir galvojate „oi, tai aš taip rašiau“, neišsigąskite – jūsų buvo ne vienas.
Ir tai, ko gero, normalu, žinant mūsų tautos istoriją. Daugumos mūsų proseneliai, seneliai ir tėvai atėjo iš didelio vargo, ko gero, didelė dalis buvo ištremti, o paskui sugrįžę jautėsi kaip įnamiai, buvo išsigandę ir ne visada priimti. Miestelyje, kur užaugau, yra Sibirkos rajonas, nors oficialiai jis, žinoma, taip nesivadina. Bet Sibirkoje gyveno iš tremties sugrįžusieji, truputį atskirti ir atsiskyrę nuo visų kitų. Taip buvo ir kitur, tai tiesiog toks mano asmeninis prisiminimas, pasakojant jums, kad vargas, baimės, atstūmimo jausmas mums jau, ko gero, genuose nusėdo.
Ilgus metus po Sibiro juk buvo ne ką geriau. Komunizmas ir visų lygybė iš tikrųjų reiškė, kad yra išsigandę vargšai ir kažkas truputį prie valdžios. Prie valdžios galėjo būti ir bufetava Nadiežda, kuri gali pareguliuoti, kiek mėsos į tavo lėkštę šliūkštels. Prie valdžios galėjo būti net pardavėja, kurios rankose buvo kažką po prekystaliu palaikyti, ir pilna teisė apstaugti vaiką, kuris atėjo vienas ir ne taip kažką pačiupinėjo. O gal tik nusišypsojo.
Taip ir atsiskyrė tie, kurie saldžiu putokšliu užgeria ikrus, kurie eina į restoraną, ir tie, kuriems tas gyvenimas neskirtas. Išsiugdė giluminis „čia ne man“ ir gyvenimas, lyg tai neegzistuotų, o ilgainiui net ir nenoras tokį gyvenimą pažinti, nes taip ilgai jis buvo neliestas, kad tapo baisus. Iš ten ir atsirado mano minėtoji baimė nemokėti kažkur elgtis, lyg ten, tose prabangiose vietose, ne tokie patys žmonės dirbtų ir lankytųsi, o šventieji ir dievybės peiliais ir šakutėmis barškintų.
Turėdama galimybę noriu jums paaiškinti, kodėl būtent prabangiame restorane jums dėl šito baimintis reiktų mažiausiai.
Jei mūsiškėse tinklinėse picerijose, visokiausiose šunpėdėlėse padavėjai yra iš esmės be kvalifikacijos, moksleiviai ir studentai vasaros atostogose arba pusė etato prie mokslų, tai tokiose vietose, kaip lankiausi vakar, padavėjo darbas yra menas, kurio dauguma mūsų nesugebėtume įvaldyti. Jie uždirba daug, dažniausiai daug daugiau nei dirbantys kvalifikuotą darbą vadovaujančiose pareigose, o išmano dar daugiau. Jie nesiblaško ir kiekvienas jų judesys turi prasmę. Vakarykščiame restorane padavėjai mūsų nebandė nustebinti viena ranka nešdami devyniasdešimt devynias lėkštes. Jie kiekvieną espresso kavos puodelį nešė po vieną, net ne po du, tvirtai suėmę, kad niekas neišsilaistytų, kad kraštai nenusigleiziotų. Kiekvieno patiekalo atnešimas yra sudėtas iš jiems iki kaulų pažįstamų žingsnių ir būtent todėl jums visai nieko nereikia žinoti. Sėdite, šypsotės, mėgaujatės ypatinga aplinka, kvapais, pasakojimais – o jums jau viskas paruošta ir paaiškinta taip, kad nė už ką nesusipainiosi, ką ir kaip paimti.
Dar vienas svarbus dalykas – tai jei ką nors ir sugebėsi nezgrabiai pridaryti, tokiose vietose salės darbuotojai taip greitai viską sutvarkys, kad nespėsi nė savęs žioplu pavadinti. Kai prieš porą metų Vienoje lankiausi dviejų Michelin žvaigždžių restorane, prie kito staliuko krito ir dužo taurė. Kol spėjau pamatyti, suvokti, pasakyti savo draugui, kol jis suspėjo atsisukti, viskas buvo surinkta, išmesta, o ant stalo jau stovėjo nauja taurė su gėrimu. Ne, mes nesame lėti, čia jie labai greiti, nors atrodo, kad niekur neskuba.
Na ir galiausiai – būtent tokiose vietose niekas ir nesijuoks, jei kažko nežinau. Daug daugiau šansų, kad kaimo knaipėje kas nors pasišaipys, jog šaukštą ne taip laikai negu aukšto lygio restorane. Ir būtent tokiose vietose be menkiausio nerimo galima ateiti ir pasakyti: „Aš tokiame restorane esu pirmą kartą. Šiek tiek jaudinuosi, kad kažko nesuprasiu, jei galite, padėkite man.“ Duodu jums ranką nukirsti, o gal ir saują pridaryti, kad dėl šito jumis rūpinsis tik labiau ir gražiau.
Geruose restoranuose be menkiausio vargo toleruos ir priims jūsų nežinojimą – natūralu, kad žinote mažiau už šefą, someljė ar padavėjus, nes jie ir turi žinoti daugiau. Jei daugiau žinotumėte jūs – tai, ko gero, jūs tą restoraną ir valdytumėte, o ten juk ir ateinate patirti, sužinoti, suprasti. Ko greičiausiai netoleruos – tai mužikiško akių kabinimo, aiškinimo, kaip reikia, šou darymo „nagi nagi, pažiūrėsiu, ką jau tokio čia jūs mokate“. Taip žmonės paprastai elgiasi dėl vidinių kompleksų, dėl tų pačių kompleksų jie šokdina aptarnaujantį personalą, jiems žūtbūt reikia pasirodyti, kad yra už juos geresni. Bet jei ateinate ne pakutenti savo žemą savivertę, o su noru sužinoti, tai man dar neteko matyti iš tiesų geros vietos, kuri į tai žiūrėtų iš aukšto, su pašaipa, su noru sumenkinti.
Vakar aplankytame restorane aprangos kodas buvo paprastas: vyrams nepriimtina dėvėti šortus ir avėti basutėmis. Viskas. Maždaug pusė žmonių buvo su sportiniais bateliais. Na, ne tokiais, kur iš bulvių vagos ką tik nužengė, su švariais, tvarkingais, neišsiklaipiusiais. Išsipuošusių, kvepalų debesyse paskendusių nebuvo nė vieno. Visi buvo tvarkingi, švarūs, bet į Vienos pokylio svečius nepanašūs. Stereotipinės rytų Europos mergičkos į parduotuvę eidamos labiau prisiteplioja ir prisipuošia. Patikėkite manimi, tikra prabanga, savimi pasitikinti prabanga, prabanga, kuri niekam nieko nenori įrodyti, dažnai yra gerokai paprastesnė už vargą.
Ko gero tai bus netipinis mano straipsnis, bet man norėjosi padrąsinti žmones leisti sau nueiti į tas vietas, kurios gal šiek tiek gąsdina. Ir ne pasilikti septyniasdešimtmečiui, iki kurio gal nugyvensite, o gal ir ne, o padaryti tai dabar arba artimiausiu metu, kai atitinkamai nusistačius prioritetus, leis galimybės. Patikėkite manimi, niekas nėra „ne jums“. Visas pasaulis jums ir jūsų – gal skambiai pasakyta, bet taip ir yra.
