Nuotraukoje įamžintas želatinos konsistencijos grybas galėtų būti tikrasis ausiagrybis, nors kai aiškiai nesimato smulkių paviršiaus detalių (kai grybai dar jauni ir tik spėti galima apie jo galutinius matmenis ir formą), tai labai kategoriškai teigti nesinori.
Esama ir kitų panašios konsistencijos ir spalvos nedidelių drebutinių grybų, kurie dažniausiai auga ant negyvų šakelių. Šiuo atveju, panašu, kad tai yra gyvas jaunas medis. Bet kokiu atveju tai yra dar jauni beaugantys vaisiakūniai, augantys ant lapuočio medžio.
Kol jaunas, grybas yra minkštas, kiek tamprokas. Senas ar apdžiūvęs per sausrą tampa sausas ir kietokas. Per sausrą apdžiūvęs vaisiakūnis gavęs pakankamai drėgmės gali atgauti pradinę konsistenciją. Viršutinė jo dalis padengta lyg smulkiais pūkeliais, šiurkštoka. Apatinė pusė kiek banguota ar raukšlėta. Savo forma ir kontūrais grybas kartais gali būti kiek panašus į ne visai taisyklingą ausį. Iš čia ir kilęs jo lotyniškas pavadinimas.
Spalvos gali kiek varijuoti – nuo rusvos, žalsvai rusvos iki violetinės. Kartais jis turi nedidelį trumpą kotą. Jaunas grybas yra valgomas.
Grybas plačiai buvo ir tebėra naudojamas tradicinėje Rytų liaudies medicinoje. Azijoje juo gydė skrandžio ligas, naudojo kompresams esant akių uždegimui. Grybas taip pat pasižymi cukrų mažinančiomis ir kitomis savybėmis. Ten jis iki šiol yra daugelio patiekalų sudėtinė dalis. Auginamas dirbtiniu būdu.
Lietuvoje šis grybas laikomas invazine rūšimi. Galimai pateko į šalį su grybu užkrėstais šeivamedžio sodinukais arba atskrido iš kaimyninių šalių sporų pavidalu. Kadangi šis grybas kilęs iš pietų, tai įsikuria šiltesnio klimato vietovėse, pavyzdžiui, Vakarų Lietuvoje ar šiltesnio mikroklimato saulėtose, atviresnėse vietose.
Mokslininkai stengiasi pagal galimybes sekti šio grybo plitimą ir visuomenės suteikta informacija gali būti labai naudinga.
Jeigu ir jūs pamatėte nepažįstamą paukštį, roplį, augalą ar grybą, siųskite nuotraukas redakcijai el. paštu grynas@grynas.lt ir gaukite atsakymą tiesiai iš gamtininko.
