Pirmoji reakcija
„Senjorai dažnai pasakoja, kad išėję iš gydytojo kabineto, kur sužinojo apie ligą, patiria šoką, sustingimą, nes lydi nežinomybė. Sutrinka jų orientacija aplinkoje ir tik po to seka įvairios emocinės reakcijos: baimė, nerimas, pyktis, įsiūtis. Neretai, kai sužinoma, kokia tai liga, trumpam prarandamas realybės jausmas“, – pasakoja psichologė-psichoterapeutė Jelena Lukoševičienė.
Vėliau seka neigimo stadija. „Šis nerealumo jausmas yra įprastas psichikos fenomenas, siekiantis mus apsaugoti nuo pernelyg didelio emocijų srauto. Pirminei stadijai būdinga tai, kad žmogus yra linkęs slėpti ir neigti savo jausmus. Neretai net negalime aiškiai prisiminti visų detalių tuo metu, kai lankėmės pas gydytoją. Tai vyksta dėl to, kad protas atsisako priimti tiesą“, – teigia psichoterpaeutė bei priduria, jog neigimas padeda išgyventi pirmąsias dienas, tačiau pamažu jį turėtų pakeisti tikrovės suvokimas.
Pyktis, depresija, susitaikymas
Laikui bėgant neigimą keičia pyktis. Pyktis gali būti nukreiptas į bet ką: į gydytojus, į sveikatos sistemą ar artimuosius, pasaulį... Taip pat neretai kyla klausimai: kodėl aš, kodėl ne kiti? „Pyktis yra natūrali reakcija, kuri ilgainiui turėtų praeiti. Reikėtų būti atidiems, kad tai netaptų mąstymo modeliu, peraugančiu į įprotį, nes tai neigiamai veikia ne tik patį žmogų, bet ir jį supančią aplinką“, – pasakoja J. Lukoševičienė.
Pašnekovė teigia, jog kartais pasireiškiantis pyktis vėliau virsta prislėgta būsena, neviltimi, peraugančia į depresiją. Jeigu iki šiol senjorui gyvenimas buvo nuspėjamas, liga jį atveda į naują, nepažintą pasaulį. Tai sukelia bejėgiškumo jausmą, taip pat nemigą, nerimą. Tokiu būdu depresija gilėja bei neigiamai veikia santykius.
Galiausiai ateina susitaikymo jausmas. „Žmogus suvokia, kad jį užklupusi liga yra reali, laikui bėgant susitaikoma su diagnoze ir pradedama po truputi planuoti tolesnį gyvenimą. Dažnai tai būna laikas, kai iš naujo mąstoma apie gyvenimo vertybes bei santykį su aplinka. Kartais senjorai pasakoja nustoję tikėti Dievu, o kiti kaip tik remiasi į tikėjimą“, – teigia psichoterapeutė.
Kas gali padėti?
J. Lukoševičienė teigia, kad jeigu slogi būsena užsitęsia ilgiau negu keletą savaičių, reikėtų kreiptis į specialistus, idant tai neperaugtų į ilgalaikį adaptacinį sutrikimą, kuris gali pasireikšti nerimu, negalėjimu susikaupti, planuoti ar užbaigti darbų, depresija. Taip pat svarbu kalbėtis su artimaisiais arba draugais ir neužsidaryti savyje – užlaikyti jausmai gali nuvesti prie savižudiškų minčių. Tuo metu bendravimas su brangiais žmonėmis gali padėti lengviau išgyventi gyventi jausmus, greičiau susitaikyti bei rasti išeitį.
Patartina ieškoti informacijos apie ligą iš kitų ja sergančių žmonių – tam yra įvairios organizacijos, bendruomenės. Tiek sergant pagydoma, tiek mirtina liga, rekomenduojama dėmesingumo valdymo technika (ang. mindfulness), kuri padeda gyventi sąmoningiau, kovoti su nerimu, neracionaliomis baimėmis.
„Mano, kaip psichologės psichoterapeutės, bei pacientų organizacijose vedamų dėmesingumo įsisąmoninimo grupių patirtis parodė, kad būtent sąmoningumo mokymasis, Tai yra ligos priėmimas, išmokimas ją valdyti, sumažindavo pacientų senjorų nerimą dėl mirties“, – pasakoja J. Lukoševičienė.
