Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros lektorė dr. Jurga Misiūnienė, dirbanti ir Tarptautinėje Lietuvos ir Izraelio gabių vaikų ugdymo programoje „Gifted“, atsiųstame pranešime spaudai pataria jau šiandien pasirūpinti savo ir vaikų emocijomis.
– Teko girdėti, kad buvo abiturientų, praėjusį pavasarį susidūrusių su depresija ir dėl to net nelaikiusių brandos egzaminų. Ar sutinkate, kad praėjusiais mokslo metais vienokių ar kitokių psichologinių problemų patyrė didžioji dauguma įvairaus amžiaus mokinių?
– Sunku su tuo nesutikti, iš tiesų esu pastebėjusi, kad įvairių psichologinių sunkumų, susijusių su mokymosi procesu, patyrė tiek bet kurio amžiaus mokiniai, tiek studentai. Kalbant apie amžiaus specifiką, didesnis iššūkis teko pirmokams ir abiturientams.
Dvyliktokai ir ne pandemijos metu išgyvena didelį stresą, egzaminai daugeliui jų tampa krize, kurią jie turi įveikti. Tai pareikalauja papildomų resursų, taip pat ir psichologinių.
Pastaraisiais metais egzaminus teko laikyti ypatingomis sąlygomis, atsirado daug nežinomybės, kai kurie sprendimai dėl egzaminų laikymo tvarkos buvo priimti paskutinę akimirką. Visa tai, be abejo, nepalengvina baigiamųjų metų iššūkio abiturientams, ypač jautresniems ar turėjusiems mažiau resursų. Be to, tikėtina, kad iki tol turėtos mokymosi ar psichologinės problemos tokiame kontekste galėjo tik gilėti ir netgi tiek, jog vaikai neištvėrė ir nelaikė egzaminų.
Tuo tarpu pirmokai dar neturi susiformavusių mokymosi įgūdžių. Tai jų mokymosi kelio pradžia: juk pradėti lankyti mokyklą taip pat yra didelis iššūkis, nes vaikui reikia prisitaikyti prie visiškai naujos aplinkos, jam keliami nauji reikalavimai. O pandemijos akivaizdoje pirmokai pateko į dar sudėtingesnę situaciją, nes išmokti mokytis jiems teko nuotoliniu būdu.
Dar prisiminkime, kad pandemija ir nuotolinis mokymas krize tapo ir mokytojams, kurių galimybės mokyti ir padėti vaikams mokytis buvo apribotos. Visa tai leidžia suprasti, kodėl pirmų ir paskutinių klasių mokiniams tikrai buvo sunkiau, negu, pavyzdžiui, penktokui ar aštuntokui, kurie jau turi tam tikrų mokymosi įgūdžių, bet dar negyvena svarbiausių mokyklinių atsiskaitymų nuotaikomis, tad jie buvo palankesnėje situacijoje.
– Kokiems vaikams pandeminiai mokslo metai vis dėlto galėjo būti naudingi?
Klaida manyti, kad visiems vaikams netiko nuotolinis mokymasis, kad visiems buvo tik blogai. Galvojant apie tai, kam toks būdas galėjo tikti, pirmiausia išskirčiau gabius ir motyvuotus mokytis vaikus.
Kodėl būtent jie? Esu kalbėjusi su VDU ir Izraelio Tarptautinės gabių vaikų ugdymo programos „Gifted“ vaikais, kurių nemaža dalis sakė, kad jiems nuotolinis mokymas patiko ir tiko.
Kokie jų argumentai? Viena įvardinama priežastis – jiems tinka gauti užduotį ir ją atlikti savarankiškai. Gabių vaikų grupėje pastebėta, kad jie mėgsta dirbti individualiai. Tokie vaikai moka taip mokytis, turi savarankiško darbo įgūdžių, jiems taip patogu.
Dar gabūs vaikai dalinosi, kad mokantis namie jie galėjo dirbti savo tempu, kurio nestabdė kiti klasės mokiniai, jiems netrukdė pašalinis triukšmas, nedrausmingas kitų vaikų elgesys ir panašiai. Gebėdami dirbti daug greičiau nei bendraamžiai, gabieji išlošė, nes viską atlikdavo greičiau ir turėjo laiko savo pomėgiams, nes tai vaikai, kurie mėgsta skaityti, dažnai turi kokią nors domėjimosi sritį. Gabūs vaikai mėgavosi tuo, kad galėjo mokytis kada ir kaip jiems patogu. Ir kalbu nebūtinai apie vyresnius vaikus – bendravau su trečiokais. Ne paslaptis, kad kognityvinių gebėjimų gabūs vaikai turi daugiau, jiems ne taip svarbu, kad mokytojas paaiškintų, jie patys įžvelgia užduoties esmę, greitai susivokia, ko iš jų reikalaujama, ir randa sprendimą.
Bet tiesa ir tai, kad gabūs vaikai taip pat yra vaikai. Mokslo metų pabaigoje jie lygiai taip pat pavargo. Jų motyvacija taip pat buvo šiek tiek kritusi. Draugų, laisvalaikio užsiėmimų ir jiems pradėjo trūkti. Taigi net ir tiems, apie kuriuos manome, kad jiems visada ir viskas sekasi, nuovargis buvo juntamas.
Na ir tokia mažiau smagi situacija, kad emociškai karantinu daugiau džiaugėsi vaikai, kurių motyvacija, priešingai, buvo labai žema. Tie vaikai apsidžiaugė galimybe nesimokyti. Išorinė kontrolė stipriai sumažėjo, nes klasėje mokytojas juk mato, ką kiekvienas daro. O per nuotolį padidėjo galimybės akademiškai nesąžiningai elgtis, prisijungti, bet nedalyvauti pamokoje ir pan. Pastebėti netinkamą elgesį ir jį valdyti, o tuo pačiu ir surasti kontaktą su beiškrentančiais iš mokymosi proceso vaikais, pedagogams nuotoliniame mokyme yra gerokai sunkiau.
– Kokie didžiausi sunkumai kyla vaikams šiandien grįžtant į mokyklas? Kokias problemas išgyvena mažiausieji moksleiviai? Dėl ko kenčia 5–8 klasių moksleiviai? Ir kas labiausiai skaudina vyriausiuosius?
– Išsamesnių realių patirčių, kaip tie vaikai gyvena pirmosiomis dienomis po mokyklų atvėrimo, dar neturime. Pirmosiomis dienomis visi džiaugiasi sugrįžę, visi euforijoje. Net ir nenorintys mokytis džiaugiasi susitikę su draugais. Vaikai šiomis dienomis nerimauja mažiau, daugiau rūpesčio išgyvena tėvai ir mokytojai.
Jeigu atsižvelgtume į amžiaus ypatumus, labai tikėtina, kad maži vaikai – pirmokai, antrokai, netgi trečiokai – toli į ateitį nelabai galvoja, jiems ir neturėtų būti būdinga planuoti, kaip čia kas bus. Jie susirūpinę dėl „čia ir dabar“ problemų. Todėl jautresniems vaikams gali išryškėti atsiskyrimo baimė, nes iš namų, kur buvo saugu, vėl reikia išeiti į kolektyvą, pas mokytoją, su kuria pirmokai ar šiandieniniai antrokai tikro gilaus ryšio dar ir nespėjo užmegzti.
Galbūt mažiausiems moksleiviams galėtų kilti sunkumų ir dėl kasdienės mokyklinės dienotvarkės, nes jiems pirmiausia reikia išmokti mokytis, būti mokykloje, laikytis naujų taisyklių klasėje. Šie iššūkiai jiems patys didžiausi ir keliantys didžiausią grėsmę nepriklausomai nuo pandemijos.
Vyresni vaikai – vidurinio mokyklinio amžiaus – jau pradeda galvoti apie tai, kas bus šiek tiek vėliau. Tikėtina, kad jie mato ir jau sugeba suvokti situaciją, gali pradėti galvoti apie tokias trumpalaikes pasekmes, kas ir kaip mokykloje bus ne tik šiandien, bet galbūt po mėnesio ar kito. Pagal amžiaus specifiką sudėtingiausi jiems yra įsiliejimo į klasę iššūkiai, nes vėl reikia apsiprasti su klasės draugais, greičiausiai visi paaugę, pasikeitę, todėl tenka vėl pažinti vienam kitą, iš naujo atrasti savo vietą, išsiaiškinti rašytas ir nerašytas mokymosi po pandemijos taisykles. Taigi, tikėtina, kad šie vaikai gali susidurti su bendravimo sunkumais.
Gali būti, kad jie jau gali reaguoti į nežinomybę, ar mes vėl grįšime į nuotolį, kaip reikės patekti į klasę, kokių naujų taisyklių laikytis, nes daug kas nėra aišku. Nors žiniasklaidoje daug kalbų ir pažadų, kad nuotolinio mokymo nebus, tačiau tėvai ir pedagogai kalba, o vaikai girdi, kad iš tiesų nežinia, kaip čia bus. Neužtikrintumas dėl ateities yra. Matydami nerimaujančius suaugusiuosius, jie taip pat gali nerimauti ir dėl organizacinių mokymosi proceso dalykų. Todėl gali atsirasti vaikų, kurie galvos: kam stengtis adaptuotis prie dabartinės tvarkos, jeigu po mėnesio kito išeisime į nuotolį.
Na, o abiturientai jau beveik suaugę žmonės. Šalia mokymosi mokykloje, skiepijimosi ar testavimosi ir panašių klausimų, šiems vaikams jau gali būti nerimo ir dėl nežinomybės, ką ir kaip reikės studijuoti ateityje. O pasaulis dabar yra taip greitai kintantis, kad prisitaikyti ir nuspėti, kokios galimybės ir sąlygos studijuoti Lietuvoje ar užsienyje bus ateityje, tampa vis sunkiau.
Neaiškumais apipinti ir egzaminai, nes niekas nežino, kaip jie bus laikomi. Šie vaikai tikriausiai ir dėl to daug rūpesčio turi.
Apibendrinant, tai yra nežinomybės ir jos keliamo streso klausimas. Vieni nerimauja apie „čia ir dabar“, kiti truputėlį apie rytoj, poryt, o dar kiti jau gali galvoti apie ilgalaikę perspektyvą, bet visiems kyla daug klausimų be aiškių atsakymų.
– Kaip po pandemijos iššūkių jaučiasi mokytojai? Kokie išbandymai teko jiems?
– Mokytojai visų pirma patyrė krizę, kai šalia įprasto darbo krūvio teko išmokti labai daug su šiuolaikinėmis technologijomis susijusių dalykų, jiems buvo keliama labai daug papildomų reikalavimų.
Pirmiausiai, bendraudama su mokyklose dirbančiais pedagogais ir psichologais išgirdau susirūpinimą, kaip grįžus į mokyklas reikės organizuoti visą mokymosi procesą. Kyla klausimai, ką daryti, jeigu kažkas susirgs, kaip išlaviruoti tarp vyriausybinių reikalavimų ir tėvų, kurie nesutinka jų laikytis arba ieško išimčių, kaip kitaip tuos reikalavimus traktuoti. O mokytojai, auklėtojai yra pirmieji, į kuriuos tėvai kreipiasi, tad jiems pirmiausiai tenka priimti visas tėvų reakcijas.
Kitas iššūkis – sugrąžinti visus į mokyklinę rutiną, priminti, kokių taisyklių klasėje laikomės, nes vieni vaikai bando įvesti „savas“ taisykles, kiti išgyvena stresą, nes nežino, kas jų laukia. Klasės valdymas – tai dar vienas iššūkis mokytojui ir tam taip pat reikia skirti laiko.
Šiandien mokytojams tenka pildyti ir lūkesčius, kaip jie po karantino vaikus mokys klasėje. Nuotolyje buvo intensyviai ieškoma internetinių resursų, kitokių mokymo būdų, o grįžus į klasę reikia išmokti suderinti – kaip mokėme vaikus iki ir per karantiną bei susikurti naują mokymo turinį ir būdą. Tai didelis lūkestis, kuris taip pat didina krūvį. Pavyzdžiui, mokytojai nuotolinių pamokų metu išmoko rengti „Kahoot“ viktorinas, kurias vaikai labai pamėgo. Paragavus tokio mokymo būdo, mokai tikėsis panašių viktorinų ir klasėse.
Tyrimai rodo, kad nerimas dėl mokymosi yra įvardinamas kaip svarbiausias visų mokyklos bendruomenės narių (vaikų, tėvų ir mokytojų) patiriamas sunkumas. Akivaizdu, kad vaikai šiais mokslo metais bus emociškai jautresni, patirs daugiau nerimo, tad jiems reikės ir daugiau psichologinio palaikymo. Mokytojai turės reaguoti į psichologinį klimatą klasėje, kartu su vaikais išgyventi jų emocijas, padėti su jomis susitvarkyti. Tai labai didelis iššūkis: mokytojas yra pirmas, kuris pamato, ką vaikas išgyvena mokykloje, ir gali jį palydėti pas mokykloje dirbantį psichologą.
Grįžimas po karantino į mokyklas pareikalaus iš mokytojų didelės emocinės brandos, todėl ne mažiau svarbu yra rūpintis ir pedagogų psichine sveikata. Mokytojo darbo efektyvumui didelę įtaką gali padaryti jo paties išgyvenimai ir nerimas, pervargimas, gebėjimas arba nesugebėjimas susidoroti su jam keliamais dviprasmiškais reikalavimais, nežinomybe ir panašiai.
Mokytojai dalinasi, kad yra pavargę, nerimaujantys, ir tai trukdo jiems džiaugtis švente – prasidėjusiu kontaktiniu mokymusi, kurio mokytojai tikrai laukė. Šiandien jie baiminasi hibridinio mokymo, nes tai reiškia, kad tuo pat metu reikės dirbti ir kontaktiniu, ir nuotoliniu būdu. Net vykstant kontaktiniam mokymui, jeigu kas nors susirgs, tikimasi, kad mokytojas transliuos vienam ar keliems vaikams vedamą pamoką. Tai gąsdina, nes neaišku, kaip tokį mokymą reiks organizuoti, kaip vienu metu atliepti ir klasėje, ir namuose besimokančių vaikų poreikius.
Mokytojų išsekimą didina ir nuotolinio mokymosi metu patirtas jausmas, kad kiekvieną mokytojo poelgį pamokos metu stebi ne tik vaikai, bet ir jų tėvai. Bendradarbiavimo tarp mokytojų ir tėvų stoka itin išryškėjo nuotolinio mokymosi metu. Pasitaiko situacijų, kai vietoje to, kad mokytojai sulauktų namie esančių tėvų dėmesio, jei vaikas pamokoje elgiasi netinkamai (pavyzdžiui, susirašinėja su klasės draugais, o ne aktyviai dalyvauja pamokoje), jie dažniau sulaukia vakarinio skambučio, kurio metu papriekaištauja mokytojai, kad ji nesustabdė tokio vaiko elgesio, ir tuo pačiu pakomentuoja vieną ar kitą mokytojo pamokoje pasakytą frazę. Kyla abejonė, ar tikrai tėvų skambutis padeda vaikui kokybiškiau mokytis nei iškart pastebėto netinkamo elgesio pamokoje sustabdymas... Tai labiau panašu į klaidingai suprantamą mokytojų ir tėvų vaidmenį vaikų mokymosi procese.
– Ugdymo psichologų trūko ir iki COVID-19. Kokia situacija šiandien?
– Galvoju, kad ugdymo įstaigose jų dar ilgai trūks. Per pandemiją šios srities specialistų poreikis išaugo dar labiau. Dėl krizinės situacijos visi – vaikai, mokytojai, tėvai – pavargo, sunkumų tik daugėja, nes resursai pasibaigė. Ne tik realiai, bet ir formaliai buvo pripažinta, kad mokyklos psichologas kaip specialistas yra svarbus ugdymo sistemos specialistas, turintis reikiamas kompetencijas ir galintis prisidėti prie šių problemų sprendimo.
Mokyklų psichologų poreikis ypatingai auga rajonuose. Didžiuosiuose miestuose jis galbūt mažesnis, bet taip pat juntamas. Darbo skelbimų labai daug. Dažnoje didžiųjų miestų mokykloje jau dirba nebe vienas, o du specialistai, nors dar prieš penkerius metus du psichologus turėjo reta mokykla. Taigi poreikis yra ir jis neginčijamas, bet problema, kad pasiūla nedidelė.
Deja, turime pripažinti, kad švietimo sistemos darbuotojų profesijos, tiek kalbant apie mokytojus, tiek apie kitus mokykloje dirbančius specialistus, prestižas nepakankamas, atlyginimai neviliojantys, o darbo krūvis ir keliami lūkesčiai dideli. Tai lemia ir mažesnį susidomėjimą mokyklinės psichologijos studijomis ir didesnę dirbančių ugdymo įstaigose specialistų kaitą, nes iš bendrojo lavinimo mokyklų psichologai išeina į privačias ugdymo įstaigas ar randa kitų, su vaikais susijusių, darbinių veiklų.
– Kaip dabartinėje situacijoje vaikams galėtų padėti tėvai? Kokių rekomendacijų reikėtų laikytis mokytojams? Ką patartumėte mokiniams?
– Visų pirma atkreipčiau dėmesį į bendras tėvų ir vaikų pastangas įveikti sunkumus. Kuo mažesnis vaikas, tuo didesnę atsakomybę turėtų prisiimti tėvai. Ir kuo vaikas didesnis, tuo daugiau jis pats gali savarankiškai tuo pasirūpinti.
Pirmu numeriu įvardinčiau labai tvarkingą dienotvarkę: sočiai laiko miegui, aiškios valandos, kada mokausi, ilsiuosi, užsiimu popamokinėmis veiklomis, laisvalaikiu. Rutina, žinojimas, kas bus ir ką darysiu, yra vienas iš nerimo prevencijos kelių. Labai svarbu kontroliuoti bent tai, ką galiu.
Labai naudinga, ypač pereinamuoju laikotarpiu, pirmosiomis dienomis po karantino, skirti laiko elementariam pasiruošimui, ramiam pagalvojimui, kad rytoj reikės eiti į mokyklą – ką apsirengsiu, ar tikrai viską susidėjau, kiek laiko užtruksiu, kol nukeliausiu iki mokyklos. Svarbu susiplanuoti, kad ryte nereikėtų nieko daryti spontaniškai. Nes šis grįžimas į mokyklą yra tarsi naujas. Pati fiksuoju, kad kai reikėjo grįžti į universitetą po karantino, per pirmąsias kontaktines paskaitas buvo jausmas, tarsi kažką pamiršau. Ir tai kelia nerimą.
Kalbant apie laisvalaikį ir draugus vaikams taip pat kyla problemų. Per karantiną ne visi pomėgiai buvo galimi, kažkas yra užsimiršę, kažkas pamesta. Svarbu pagalvoti apie savo poilsį, ieškoti būdų, kaip draugauti saugiai. Nereikėtų viso laiko skirti vien mokymuisi.
Laisvalaikį geriau leisti aktyviau negu pasyviau. Tai jau susiję ir su fizine sveikata. Reikėtų rinktis tokį laisvalaikį, kuris pakvies į lauką.
Ir emocijos. Jeigu suaugusieji mato, kad vaikai jaučia nerimą, yra išsigandę, reikėtų jiems padėti. Kalbėkite apie tai, kad šiuo laikotarpiu visai normalu nerimauti, kad kažkas nesiseka su draugais, kad reikia išmokti iš naujo susidraugauti klasėje. Padėkite atpažinti tas emocijas, su tais jausmais išbūti, pasiūlykite savo pagalbą, o jeigu reikia, palydėkite pas mokyklos psichologą.
Suaugusiesiems reikėtų nepamiršti ir savo emocijų, nes mes esame vaikų palaikymo šaltinis. Vaikai, į mus žiūrėdami, dažnai užsikrečia tėvų, mokytojų nerimu. Jeigu tėvai nerimauja dėl skiepų, dėl testavimo, apskritai dėl visos situacijos, jeigu jie garsiai kritikuoja mokyklos sprendimus ar reiškia savo nerimą, be abejo, vaikai daugiau nerimaus ir patirs neigiamų išgyvenimų. Todėl rekomendacija – pasirūpinkite savimi, kad galėtumėte, turėtumėte iš ko padėti vaikams išbūti su šiomis sunkiomis emocijomis.
