Ir antruoju ketvirtosios fazės filmu po liepos mėnesį mus pasiekusio „Juodosios našlės“ solinio projekto tapo 1973 metais komiksuose pasirodžiusio superherojaus Šang-Či kilmės istorija. O kas svarbiausia – tai yra pirmasis solinis „Marvel“ kino visatos filmas apie azijietiškos kilmės protagonistą.
Ar šis naujas milijardus dolerių užsidirbančios kino studijos projektas irgi sugebės pavergti žiūrovus kaip tą padarė ankstesni filmai? Skaitykite ir sužinosite.
Apie ką mes čia…
Apmokytas jaunystėje mirtinų kovos menų, kad ateityje galėtų tapti profesionaliu žudiku, Šang-Či vieną dieną pabėga į Ameriką. Ten San Francisko mieste jis bando sukurti naują ir žymiai geresnį gyvenimą, bet praeitis jį pavija ir ilgus metus paslaptį saugojęs Šang-Či yra priverstas atskleisti savo neeilinius sugebėjimus ir stoti akis į akį su priešu, kurį jis mažiausiai tikėjosi išvysti.
Kūrinio turinys
Pagaliau „Marvel“ pasiryžo pristatyti dar serijoje nematyto superherojaus istoriją, o ne kepti eilinį tęsinį, dėl ko jų nuo 2008 metų prasidėjusi kino visata vėl plečiasi, o ir žiūrovai gauna savotišką susidomėjimą nauju serijos etapu. Nes visgi nors ir kaip kietai atrodo kai kurie jau visiems pažįstamų superherojų nauji nuotykiai tęsiniuose, bet originalūs projektai išlieka originaliais. Nesakau, kad visi pirmi soliniai superherojų projektai yra geri, bet tikrai yra smagiau žiūrėti kažką naujo nei pasikartojančio. Tad „Šang-Či ir dešimties žiedų legenda“ man buvo labiau laukiamas filmas už „Juodąją našlę“.
Jeigu trumpai ir drūtai, šis naujas „Marvel“ projektas siūlo mums žymiai teisingesnę „Žūtbūtinio mūšio“ versiją nei mes gavome šių metų pavasarį, nors ir be griežto N-16 („R“) cenzo, kuriuo ir bandė mus papirkti studija „Warner Bros.“. Bet nesupraskite manęs neteisingai, nes „Šang-Či ir dešimties žiedų legenda“ beveik nėra apie tą patį, bet jo tema ir pateikimas kažkiek visgi primena mano paminėtą kompiuterinio žaidimo motyvais sukurtą filmą. Tiesiog esminė istorija apie savęs ieškančio ir slepiančio savyje neregėtas galias vyruką yra geriau atskleista.
O jeigu kalbėtume apie kovas ir jas lyginsime su „Žūtbūtinio mūšio“ muštynėmis, tai „Šang-Či ir dešimties žiedų legenda“ pranoksta jas, nors ir neturi to griežto cenzo, kuris ir leido ekrane taškytis kraujais bei makabriškais žudymo būdais. Visgi čia mums pateiktas lengvas žvilgsnis į tą stereotipinį azijiečių smurtą, kuris atkeliavo tiesiai iš Bruce‘o Lee dominavimo laikų. O ir judrių bei be galo kietai įgyvendintų veiksmo scenų čia netrūksta, dėl ko juosta tik laimi, nes jos peržiūra neprailgta ir mes gauname nemažai įtampos stebint kai kuriuos su veiksmu susijusius epizodus.
Pagrindinis personažas smagus ir įtikinamas, o ir kaip superherojus – vertas pagarbos ir dėmesio. Jo istorija irgi pristatyta tvarkingai, kad žiūrovai peržiūros metu jam galėtų simpatizuoti ir susitapatinti su juo be jokių papildomų problemų. Be to, toks žingsnis buvo padarytas dar ir todėl, jog jis ateityje taps naujos „Keršytojų“ komandos nariu kaip savo laikais tapo koks „Skruzdėliukas“. Antagonistas stereotipinis, bet ir tuo pačiu be galo charizmatiškas, dėl ko net ir pagrindinis herojus buvo nustumtas į šoną. Ir kalbu aš būtent apie jo charizmą ir ryškumą, o ne bendrą atsiskleidimą, nes jam atsiskleisti nereikėjo vien dėl tos ekspozicijos, kuri buvo pristatyta viename iš filmo epizodų. Deja, bet Šang-Či kompanionė Keitė labai erzino, kas kažkiek trukdė mėgautis šia istorija. Kiti herojai buvo savo vietoje ir puikiai atliko esminę funkciją – išryškinti pagrindinio personažo privalumus.
Apibendrinant, nes nujaučiu, kad jau tektų kai ką išpasakoti, manau, jog „Šang-Či ir dešimties žiedų legenda“ vienas maloniausių „Marvel“ solinių projektų apie superherojus, kokį man teko matyti. Filmas veža ir jis veža tikrai šauniai, todėl pramoga ir naujo herojaus pristatymas buvo gautas puikiausiu būdu. Tikiuosi ir Jūs gausite smagias akimirkas kino salėje, iš kurios raginu nebėgti, nes Jūsų lauks kai kas po titrų.
Techninė juostos pusė
Ar einant žiūrėti kokio nors „Marvel“ filmo į kiną reikia nerimauti dėl efektų? Manau, kad klausimas retorinis, nes ši kino studija kiša milžiniškus pinigus į savo projektus vien tam, kad jie atrodytų ne tik įspūdingai, bet ir sugebėtų pranokti savo pačius artimiausius konkurentus – „DC“. Ir, galiu pasakyti, kad čia jie irgi nepasišiukšlino.
Specialieji efektai be galo gražūs ir užburiantys bei tuo pačiu stebinantys kūrėjų fantazija. O ir pats produkcijos dizainas vertas dėmesio. Jau nekalbant apie meninį apipavidalinimą filme, kuris irgi atrodo kerinčiai. Tad ir kostiumai, ir dekoracijos ir grimas su šukuosenomis priverčia pasinerti į šį kovų menų ir magijos pasaulį akimirksniu.
Be galo gerai čia buvo sužaista ir su kamera, dėl ko visos muštynių scenos atrodė didingai ir itin įtemptai. Gerai įterptais į rodomas ekrane scenas muzikiniais kūriniai filmas taip pat gali pasigirti, o tvarkingas vaizdo ir garso montažas suteikė šiai juostai solidumo, nes tiek istorija buvo sumontuota vientisai, bet ir garsas tam tikrais momentais leido pajusti visumos epiškumą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Mano nuomone, ne itin žinomo aktoriaus Simu Liu pasirinkimas Šang-Či vaidmeniui buvo idealus dėl kelių priežasčių. Pirmoji iš jų – norėjosi šviežio kraujo, o jį galėjo suteikti tik nežinomas veidas. Antroji – jis be galo gerai mušasi ir savo išvaizda išties primena tą veikėją, kuris buvo pavaizduotas komiksuose. Bet kas svarbiausia – jis dar ir vaidina gerai, dėl ko jo įkūnytas personažas yra toks patrauklus.
Aišku, yra vienas bet. Nors ir kaip kietai ekrane atrodo Simu Liu, visgi savo ryškesniu pasirodymu jį pranoko Tony‘is Leungas, kuris suvaidino esminį juostos antagonistą. Ir nors jo įkūnytas personažas atrodė pakankamai standartiškai kaip blogietis, visgi jo pasirodymas kėlė didžiulį džiaugsmą. Bent jau man tai tikrai.
Tiesa, ne visi aktoriai sugebėjo sukelti tokį džiaugsmą kaip Tony‘is Leungas. Visgi filme buvo ir tokių, kurie nuoširdžiai erzindavo. Na, o labiausiai čia erzino Awkwafina. Vienintelis filmas su ja, kuriame ji tikrai labai gerai pasirodė, buvo kritikų ir žiūrovų išliaupsintas „Atsisveikinimas“, o čia mes gavome be galo įkyrų jos suvaidintą personažą, be kurio juosta tik laimėtų. Nepaisant Awkwafinos, daugiau filme niekas nesukėlė jokių nepatogių akimirkų.
Užtat smagu buvo čia matyti Timą Rothą, Benedictą Wongą, Ronny‘į Chiengą ir Michellę Yeoh. Vaidino jie gerai ir įtikinamai. Žinoma, atsižvelgus į superherojų kino rėmus, nes „Oskarų“ už tokius pasirodymus tikrai niekas nedalina.
Verdiktas
„Šang-Či ir dešimties žiedų legenda“ – puikia kovų choreografija papuoštas ir išties energingą paslaptingo superherojaus Šang-Či kilmės istoriją nupaveikslavęs projektas, kuris žavi tiek didingai atrodančiomis veiksmo scenomis, tiek charizmatiškais veikėjais, tiek ir tvarkingai į bendrą „Marvel“ kino visatą įvestu siužetu. Ne pats geriausias, bet tikrai vienas iš patraukliausių ir įdomiausių solinių superherojaus kilmės filmų, kokį mums teko matyti per daugelį metų.
