Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių papročio ir valgo suterštomis rankomis?“ Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: ‘Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų‘. Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių.“
Ir vėl sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų.“ (Mk 7, 1–8. 14–15. 21–23)
Visais laikais pastebima nuolatinė žmogaus pagunda blogio ištakas perkelti išorinei priežasčiai. Tokia išankstinė prielaida slypi daugelyje šiuolaikinių ideologijų: kadangi neteisingumas kyla „iš lauko“, norint, kad įsigalėtų teisingumas, užtenka pašalinti išorines priežastis, neleidžiančias jo pasiekti.
Tokia mąstysena – įspėja Jėzus – naivi ir trumparegiška. Neteisingumo, blogio vaisiaus, šaknys nebūtinai vien išoriškos; jos glūdi žmogaus širdyje, kur aptinkamos slėpiningos bendradarbiavimo su blogiu sėklos.
Ne išoriniai daiktai ar aplinkybės mus daro šventais, bet širdyje subrandintos intencijos, pasirinkimai ir troškimai viską atlikti iš meilės Dievui ir artimui. Išorinė veikla yra pasekmė to, ką mes nusprendėme širdyje, bet ne atvirkščiai. Juk norint išsiaiškinti gaisro priežastis, ieškoma židinio, iš kurio pasklido liepsnos.
Riba tarp blogio ir gėrio eina ne šalia mūsų, išorėjė, bet mūsų viduje: „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 21). Širdis turi būti perkeista ir apvalyta. Be švarios širdies neįmanoma turėti švarias rankas ir lūpas, kurios pajėgtų ištarti nuoširdžius meilės, gailestingumo ir atleidimo žodžius.
