Jie taip pat prisigalvojo įvairiausių „triukų“, kad gyvenimas būtų bent šiek tiek smagesnis, rašo thevintagenews.com.
Maistas ir gėrimai
Normavimo ir porcijų skaičiavimo laikais kiekvieno namų ūkio pagrindinis rūpestis būdavo sotus šeimos maistas. Kad maisto kiekis padidėtų, šeimininkės pridėdavo pupelių, ryžių, duonos ar svogūnų. Tačiau 5-ajame dešimtmetyje žmonės pasitelkdavo ir kitų gudrybių, kad kurio nors deficitinio maisto produkto būtų daugiau.
Sviestas
Šiandien mes turime įvairiausių aliejų ir riebalų, kuriuos galime naudoti patiekalams apšlakstyti ar kepti. Tačiau 5-ajame dešimtmetyje pagrindiniai riebalai būdavo sviestas. Jį naudodavo tiek kepiniams, tiek ant duonos tepti. Jungtinėse Valstijose sviesto pradėjo smarkiai trūkti jau prieš 1942 metų Kalėdas.
Kad šio brangaus produkto turėtų bent šiek tiek daugiau, šeimininkės pridėdavo į jį aliejaus ir druskos. Padidėdavo ne tik sviesto kiekis, bet ir jį tepti būdavo kur kas lengviau.
Cukrus
Cukrus buvo dar vienas griežtai normuojamas produktas. Kažką kepdamos ar gamindamos, šeimininkės stengdavosi naudoti kiek įmanoma mažiau cukraus, o jo trūkumą kompensuodavo medumi.
Pudinguose ir pyraguose atsirado daugiau vaisių. Kepiniams taip pat imta naudoti morkas – jos pasitarnaudavo kaip natūralus saldiklis.
Duona
Duona nebūdavo perkama parduotuvėse – ją kepdavo namuose. Tai reiškia, kad tokia duona būdavo kur kas natūralesnė ir mielesnė. Duonos kepimas taip pat tapdavo visos šeimos įvykiu – mamos ją kepdavo su savo vaikais.
5-ajame dešimtmetyje žmonės neišmesdavo duonos, jeigu ji sužiedėdavo. Sudžiūvusi duona būdavo sutrupinama į džiūvėsėlius, kurie vėliau būdavo panaudojami maltinukams išpūsti. Pasenusi balta duona virsdavo skrebučiais. Jei namuose būdavo pakankamai pieno ir kiaušinių, žmonės netgi kepdavo duonos pudingus.
Suneštinė vakarienė
Suneštinės vakarienės nėra išnykusios ir šiais laikais, tačiau 5-ajame dešimtmetyje jos būdavo kur kas dažnesnės. Vakarienės susirinkdavo kelios šeimos, kurios atsinešdavo tai, ką turėdavo. Iš suneštų produktų būdavo gaminami bendri patiekalai.
Cikorija vietoje kavos
Kavos 5-ajame dešimtmetyje tikrai trūkdavo, todėl žmonės jos kiekį padidindavo cikorijos milteliais – kažkas atrado, kad jie pasižymi panašiu skoniu.
Cikorijos milteliai – skrudintos ir maltos trūkažolės šaknys – papildydavo kavos pupeles ir būdavo beriami į kavos puodelį, kad gėrimas nebūtų pernelyg „skystas“.
Kasdienis gyvenimas
Šiais laikais namų ūkiai turi daugybę buitinės technikos ir vienkartinių daiktų, kurie gerokai palengvina buitį. 5-ajame dešimtmetyje kasdienis gyvenimas atrodė visiškai kitaip ir buvo daug sunkesnis, bet kukliai gyvenę žmonės gali suteikti pamokų ir mums.
Skalbimas
Džiovyklės šiais laikais yra įprastas skalbimo proceso atributas, tačiau 5-ajame dešimtmetyje šeimininkės skalbinius džiovindavo ant virvės. Žinoma, tai nėra taip greita ir patogu, kaip sukišti skalbinius į džiovyklę, tačiau natūralus skalbinių džiovinimas taupo elektrą ir kur kas mažiau kenkia audiniams, todėl drabužiai tarnauja ilgiau.
Skolinimasis ir atsargų kaupimas
„Skolinkis, o ne pirk“ – taip skambėjo 5-ojo dešimtmečio principas, kuriuo stengdavosi vadovautis žmonės. Šiuolaikinėje visuomenėje mes esame įpratę iš karto lėkti į parduotuvę, jeigu mums prireikia kokio nors įrankio smulkiam remontui ar pyrago formos ypatingai progai.
Panaudojame kartą ar du ir pamirštame ar, galbūt, atiduodame labdarai.
Tačiau 5-ajame dešimtmetyje rečiau naudojamus daiktus žmonės stengdavosi tiesiog pasiskolinti. Jeigu jiems prireikdavo konkretaus įrankio ar prietaiso, pirmiausia jie pasiteiraudavo, ar jo neturi kaimynai.
Knygos taip pat nebūdavo perkamos – žmonės jas imdavo iš bibliotekų.
Jei jau ateidavo į parduotuvę, 5-ojo dešimtmečio žmonės derėdavosi dėl kainos. Jei pavykdavo išsiderėti geresnę kainą, maisto produktų būdavo perkama daugiau – jie būdavo vartojami kelias dienas iš eilės ar užšaldomi ateičiai.
Sodų ir daržų derlius
Vyriausybė visus žmones ragindavo sodinti „pergalės“ ar „karo“ sodus, kurie leistų kiekvienam namui užsiauginti šviežių daržovių ir vaisių. Tiems namų ūkiams, kurie neturėdavo asmeninio sklypo, „pergalės daržai“ būdavo įrengiami parkuose ir kitose viešose erdvėse, kur jie būdavo prieinami visiems.
Norėdama parodyti pavyzdį amerikiečiams, Eleanor Roosevelt prie Baltųjų rūmų taip pat buvo pasidariusi darželį.
Namų ūkiai taip pat buvo raginami auginti triušius ir vištas, kad turėtų šviežios mėsos ir kiaušinių.
Tokia produkcija griežto normavimo laikais labai praturtindavo šeimos mitybą. Taigi tiems žmonėms, kurie šiais laikais nerimauja dėl užterštų maisto produktų, savo pačių užauginta produkcija gali tapti sveikesne, pigesne ir ekologiškesne mitybos alternatyva.
Vystyklai
Dauguma žmonių šiais laikais naudoja vienkartines sauskelnes, kurios yra kur kas patogesnės ir sutaupo daugybę laiko. Tačiau medžiaginiai vystyklai, kokie buvo naudojami 5-ajame dešimtmetyje, yra kur kas pigesnis variantas. Taip, juos reikia skalbti, tačiau jie nesukelia alerginių reakcijų, yra draugiškesni aplinkai ir, nepaisant papildomos apkrovos skalbimo mašinai, atsieina pigiau.
Grožis
Dėl Antrojo pasaulinio karo namų ūkiai turėjo padaryti ne vieną kompromisą, tačiau moterys vis tiek buvo raginamos rūpintis savo išvaizda.
Tačiau kaip atrodyti gražiai, jei visko trūksta? Moterys pasitelkė kelis neįtikėtinus triukus.
Nėra lūpų dažų? Jei norite suteikti lūpoms raudonumo, patepkite jas burokėlių sultimis. Nėra plaukų dažų? Citrinų sultys pašviesins blondinių plaukus, o brunetės vietoje dažų gali naudoti chna arba rabarbarus. Trūksta šampūno? Pasidarykite šukuoseną su „pergalės susukimais“ ir užmaskuokite riebaluotus plaukus. Arba skalaukite juos alumi ar actu, kad jie ryškiau žvilgėtų.
Išteklių taupymas
Cheminės medžiagos ir degalai buvo taupomi kariams, o ne žmonėms. Taigi šeimininkės namus valydavo ir šveisdavo actu, soda ar dantų pasta.
Kad nebūtų eikvojama elektra ir pinigai, išeidamas iš kambario žmogus būtinai turėdavo išjungti šviesą. Neretai namuose būdavo šildomas tik vienas kambarys ir jame pasišildyti rinkdavosi visa šeima.
Šiuolaikiniams žmonėms tai skamba ekstremaliai, tačiau net ir šiandien išjungę visas šviesas, kompiuterius ir kitus prietaisus, kai jie yra nenaudojami, pasitarnausite ne tik aplinkai, bet ir savo šeimos finansams.
Kadangi degalai taip pat buvo deficitas, žmonės naudojosi visuomeniniu transportu ar eidavo pėsčiomis. Jei automobilis buvo būtinas, juo važiuodavo iš karto keli žmonės – taip būdavo ekonomiškiau.
Seno perdarymas į nauja
5-ajame dešimtmetyje iš esmės nieko nebuvo išmetama. Pradedant stiklainiais ir baigiant drabužiais, tų laikų žmonės bet kurį daiktą sugebėdavo perdaryti ar pritaikyti naujai paskirčiai.
Keptuvės
Jei keptuvė prarasdavo savo blizgesį, tuomet joje tereikėdavo 20 minučių pavirinti šie tiek rabarbarų – šie augalai suveikdavo kaip geriausias šių laikų indų ploviklis.
Aliuminio folijos perdirbimas
Aliuminio reikėjo lėktuvams, laivams ir indams gaminti, todėl namų ūkiai buvo raginami rinkti panaudotą aliuminio foliją ir ją perduoti kariuomenės pagalbos centrams. Už foliją žmonės gaudavo bilietų į kiną.
Tačiau į kamuolį suglamžyta aliuminio folija būdavo naudojama ir kaip gremžtukas plaunant puodus.
Stiklainiai
Konservavimas buvo laikomas patriotišku aktu, nes konservuoto maisto itin reikėjo kariams. Namų šeimininkės reguliariai konservuodavo bet kokius vaisių ar daržovių likučius.
Šiandien stiklainius galima naudoti ne tik maistui konservuoti: nereikalingi stiklainiai gali virsti įvairiausiais dalykais, pradedant vaza ir baigiant žvakide.
Drabužių persiuvimas
5-ajame dešimtmetyje drabužiuose atsiradusi skylė būdavo užsiuvama ar užlopoma, arba iš suplyšusio drabužio būdavo pasiuvamas visiškai naujas rūbas.
Iš panešiotų suaugusių žmonių drabužių siūti rūbelius vaikams buvo itin populiaru. Tie žmonės, kurie gyveno itin vargingai (ar turėjo daug vaikų), drabužius siūdavosi net iš tuščių miltų maišų. Tai sužinoję kai kurie prekybininkai maisto produktus pradėjo pakuoti į raštuotus audinius, iš kurių pasiūti drabužiai atrodė visai neblogai.
Jei rūbas būdavo visiškai nusidėvėjęs, jis virsdavo skudurėliais, kurie būdavo naudojami namams valyti arba plaukams garbanoti. Moterys, iš vakaro įpynusios skudurėlius į drėgnus plaukus, ryte prabusdavo su garbanomis.
Nors šiandien mezgimas yra išlikęs populiariu pomėgiu, šiais laikais siūlai yra perkami rankdarbių parduotuvėse. Tačiau 5-ajame dešimtmetyje moterys ardydavo senus mezginius ir iš seno megztinio siūlų megzdavo naują drabužį.
Nieko neišmesti
Namų šeimininkės 5-ajame dešimtmetyje stengdavosi nieko neišmesti ir stebėdavo, kad visi daiktai būtų naudojami iki galo.
Muilas
5-ajame dešimtmetyje nebūdavo kvapnaus skysto muilo ar dušo gelio – tik kieti muilo gabaliukai. Bėda su muilo gabaliukais ta, kad juos naudoti tampa labai nepatogu, kai iš jų lieka tik ploni likučiai. Kad netgi tokie muilo likučiai nebūtų išmetami, moterys juos rinkdavo ir sukišdavo į senas pėdkelnes. Jos būdavo užrišamos, o jų turinys supjaustomas. Taip šeima iš senų muilo likučių gaudavo naują muilo gabaliuką.
Jei šiandien vonioje nenorite naudoti senų pėdkelnių, tiesiog seną muilą prilipdykite prie naujo gabaliuko ir sunaudokite kartu su juo.
Laikraščiai
Pastatų apšiltinimo ar izoliacijos medžiagos šiais laikais yra kur kas tobulesnės, negu 5-ajame dešimtmetyje. Kad namuose išsaugotų šiek tiek daugiau šilumos, tais laikais žmonės rinkdavo laikraščius ir juos klijuodavo ant sienų ar langų.
Jei ir jūs nenorite išmesti prisikaupusių laikraščių, galite jais iškloti stalčius, valyti langus, mesti į kompostą ar naudoti kaip pakavimo popierių.
5-ajame dešimtmetyje žurnale „Vogue“ pasirodęs skelbimas ragino moteris dalytis žurnalo numeriais, o senus žurnalus atiduoti makulatūrai. „Iš vieno vidutinio „Vogue“ numerio galima pagaminti 17 haubicos sviedinio kamštelių, vieną dėžę lėktuvo pabūklo sviediniams arba 13 taikinių šaudymo pratyboms“, – skelbė reklama.
Senos daržovės ir mėsa
Kiek kartu pažvelgę į daržovių stalčių savo šaldytuvuose su sąžinės graužatimi išmetėte suvytusias morkas ar pageltusius brokolius? 5-ajame dešimtmetyje žmonės niekada taip nedarydavo.
Bet kurios apvytusios daržovės, praradusios patrauklią išvaizdą, būdavo sunaudojamos sriubai. Sriubai buvo naudojamas namų gamybos sultinys, išvirtas iš mėsos kaulų ar daržovių lupenų.
Mėsos maltiniai būdavo dar vienas paplitęs 5-ojo dešimtmečio patiekalas, kuriam būdavo galima panaudoti maisto produktų likučius. Kaip jau buvo minėta, į maltinius būdavo beriama džiūvėsėlių, kad padidėtų jų apimtis. Jei mėsa būdavo kieta, ją naudodavo troškiniams – tai užtikrindavo, kad patiekalas bus skanus visai šeimai.
