Į Kataloniją D. Maskoliūnas persikėlė praėjusią vasarą. Vyriausiuoju „Barcelonos“ komandos treneriu tapęs Šarūnas Jasikevičius į pagalbą dirbti asistentu pasikvietė ir savo ilgametį bičiulį, ir dar keletą krepšinio specialistų iš Lietuvos. Iš Kauno „Žalgirio“ į Barselonos klubą taip pat atvyko Šaro asistentu tapęs Tomas Masiulis bei fizinio rengimo specialistas Justinas Grainys.
Be to, klube jau seniau dirba lietuvis gydytojas Mindaugas Gudelis, o nuo šio sezono Lietuva savo atstovą Barselonoje turės ir tiesiogiai „ant parketo“ – komandos nariu tapo 20-metis gynėjas Rokas Jokubaitis.
„Štabas lietuviškas, bet jam tikrai nebus jokių nuolaidų, – šypteli su Delfi pabendrauti sutikęs D. Maskoliūnas. – Tiesa, jam bus lengviau nei kitiems naujokams, nes Rokas puikiai supranta mūsų taikomą žaidimo sistemą, jam tiesiog reikės prisitaikyti prie naujų komandos draugų.“
Kauno „Žalgiryje“ R. Jokubaitį treneris stebėjo ir jam patalimus dalijo nuo pat pirmųjų gynėjo dienų profesionalo karjeros kelyje – LKL lygoje žaidėjas debiutavo 2018-ųjų gegužę, o tų pačių metų gruodį jau dalyvavo ir Eurolygos rungtynėse.
Šios vasaros pradžioje R. Jokubaitis buvo tarp žaidėjų, kuriuos D. Maskoliūnas pasirinko atstovauti Lietuvos rinktinei Kaune vykusioje olimpinėje atrankoje.
Visgi tiek krepšininkams, tiek pačiam treneriui trumpas atrankos turnyras baigėsi nusivylimu – liepos 4-ąją vykusiame finale 85:96 nusileidusi Slovėnijai, Lietuvos rinktinė pirmą kartą liko už olimpinių žaidynių borto.
Nuo to laiko prabėgo jau pusantro mėnesio – užtektinai laiko apmąstyti įvykiams, paraleliai stebint, kaip olimpinėse žaidynėse sekėsi Kauną užkariavusiems slovėnams.
Apie tai, kokios mintys sukosi galvoje darant įvykių apibendrinimą, ką po atrankos tunryro išgirdo iš artimųjų ir su kokia nuotaika pradeda naują sezoną – D. Maskoliūno interviu Delfi.
– Vasara į pabaigą, atostogos į pabaigą, su Barselonos komanda pradedate treniruočių stovyklą. Kiek pavyko per šį laikotarpį po olimpinio atrankos turnyro atsijungti nuo krepšinio ir pailsėti? Ar užteko tam laiko po tokio intensyvaus sezono ir intensyvios vasaros pradžios?
– Laiko užteko, nes neplanavau tiek atostogų, o jų turėjau pakankamai daug. Tikrai pavyko ir kažkiek atsijungti nuo tų minčių apie krepšinį, nuo minčių apie sezoną, nuo minčių apie nesėkmingai pasibaigusią olimpinę atranką. Niekur nekeliavau, visą laiką buvau Lietuvos pajūryje. Draugai, tenisas, nuostabus oras, Baltijos jūra.
– Užsiminėte apie neplanuotas ilgesnes atostogas. Ar stebėjote olimpinį krepšinį ir ar jus nustebino Slovėnijos rinktinės žygis bei užimta ketvirtoji vieta?
– Taip, rungtynes stebėjau. Stebėjau didžiąją dalį tų rungtynių, kurias rodė mūsų televizija. Slovėnijos rinktinės žygis, nesakyčiau, kad nustebino. Patys žinot, visi matėt – jie buvo per vieną metimą nuo sidabro medalių (pusfinalyje pralaimėję prancūzams, vėliau slovėnai mažajame finale nusileido ir australams bei užėmė ketvirtąją vietą, – red. past.).
Žaidė su geromis emocijomis, su kažkokiu beprotišku užsivedimu. Čia susidėjo daug visokių faktorių. Pavyzdžiui, ketvirtfinalio rungtynėse su ispanais, regis, slovėnų varžovai per anksti patikėjo pergale. Apskritai, ir burtai slovėnams buvo palankūs. Apskritai manau, kad jie pelnytai nužingsniavo ten, kur nužingsniavo.
– Ar praėjus kiek laiko pasimiršo tas nesėkmės kartėlis? Ar su štabu ir pats asmeniškai analizavote tas rungtynes ir ieškojote kažkokių pralaimėjimo priežasčių?
– Gali bandyti kiek nori nuo viso to atsijungti, bet nepavyksta. Be to, kai kai žiūri kitas rungtynes, automatiškai analizuoji – ką mes darėme, ir ką galima buvo dar padaryti. Įdomumo dėlei, pavyzdžiui, prieš Luką Dončičių ispanai naudojo tokią gynybą, kuri buvo pas mus tokia, sakykim, alternatyvi.
Mes irgi galvojome daryti kažką panašaus, bet vėliau pasirinkome kitą variantą. Momentais atrodė, kad tai veikia, bet galutinis rezultatas parodė, kad tai nesuveikė. Jie kažkiek uždarė Dončičių, bet atidarė kitus žaidėjus, kurie sužaidė puikias rungtynes. Sakau, yra daug visokių minčių, daug visokių analizių, ypač ramiai peržiūrėjus mūsų rungtynes.
Na, visiškai ramiai jų žiūrėti nepavyksta, tačiau, su visa pagarba slovėnams, jiems sukrito tokie metimai ir tokiais momentais, kai rungtynių eiga ir baigtis galėjo visiškai pasikeisti. Esant lygiam rezultatui ar esant nedideliam skirtumui vienas kitas toks metimas, ir... Keletą kartų du taškai su pražanga, absoliučiai neturint omenyje teisėjavimo... Buvo momentų, kai atrodo mes jau sugrįžome į rungtynes ir kažkiek jas kontroliavome, tačiau vėl nuslystame, nuslystame, nuslystame.
O kai jie pajuto pasitikėjimą, ėmė kristi metimai. Mes – priešingai, kažkaip užstrigome, nepavyko įmesti kamuolio aukštaūgiams. Žodžiu, yra kaip yra. Tai nepasimirš greitai, bet viską įvertinus tą dieną jie buvo vertesni pergalės už mus.
– Tiek prieš atranką, tiek per atranką apie Slovėnijos rinktinės žaidimo lygį buvo kalbama labai daug, slovėnai turnyrą Kaune laimėjo užtikrintai. Bet didžioji dalis turbūt vis tiek nesitikėjo, kad slovėnai žaidynėse nukeliaus taip toli. Galima sakyti, kad jie Tokijuje tapo savotišku X faktoriumi?
– Manau, kad taip. Bet reikia pripažinti, kad jie turi aštuonis-devynis aukščiausios klasės žaidėjus, žaidžiančius ne tik geruose klubuose, bet ir NBA lygoje. Žinoma, superžvaigždės Dončičiaus faktorius irgi labai svarbus. Kai jam sekasi, jis visus kitus komandos narius tarsi pakylėja dar laipteliu aukščiau.
Matėsi, kad ir bendra komandos atmosfera labai gera, geros emocijos. Nežinau, kaip įvardinti – pelenės faktorius, kai niekas iš jų nieko nesitiki, o jie taip toli eina ir taip gerai žaidžia.
Faktas, kad jiems tai irgi buvo į naudą. Žymiai lengviau žaisti, kai nėra psichologinės atsakomybės, kai niekas nespaudžia. Jie jau patekę į žaidynes įrodė ir pasiekė daug, todėl Tokijuje, galbūt, buvo kažkiek lengviau. Be to, kai jau tas lokomotyvas įsivažiuoja, jį sunku sustabdyti.
– Sakoma, kad Lietuvoje trys milijonai ekspertų ir trys milijonai trenerių – komentaruose ir ant popieriaus visi žino, kaip stabdyti varžovus, kokius derinius naudoti. Ar pats sulaukėte kokių labai užgaulių pranešimų ar žinučių, kurios buvo skaudžios asmeniškai?
– Visų pirma, aš gal 98 procentų to, kas parašyta, neskaitau. Visų antra, tai yra normalu...Nors nežinau, gal tai normalu, gal nenormalu, tačiau tai yra reakcija – žmonės jautėsi įskaudinti. Mes patys jautėmės blogai, jautėmės įskaudinti. Ir faktas, kad dalis komentarų yra protingų ir apgalvotų, o ne kvailai išrėktų.
Mes jų nusipelnėme, nes mes nepadarėme savo darbo ir aš tai prisiimu. Dalis atsakomybės guli ant mano pečių ir aš jos visiškai nesikratau. Ir faktas, kad suprantantys krepšinį ir juo besidomintys žmonės turi vienokių ir kitokių pamąstymų, teko kalbėtis tikrai nemažai.
Dabar, jau žvelgiant iš laiko perspektyvos – gal buvo galima vienus dalykus daryti vienaip, o kitus kitaip. Faktas, kad jie turi teisę kritikuoti, kadangi mes darbo nepadarėme. Daugiau ką pasakyti šiuo klausimu neturiu.
– Rinktinės vairą perėmėte gana sudėtingu laikotarpiu. Ar nesigailite, jog ryžotės nacionalinei komandai vadovauti gana nedėkingu metu?
– Aš nieko nesigailiu. Kiekvienas darbas, kiekvienas toks bandymas yra nauja patirtis, o vadovavimas rinktinei yra didelė patirtis man. Turėti bent dvi savaites geriausius Lietuvos žaidėjus – kiekvieno trenerio viena iš siekiamybių.
Kokiu laiku perėmiau vairą, nenoriu plėstis, jau daug kartų minėjau. Taip neturėtų vykti, bet susiklostė tokia situacija, buvo prašymas tai daryti, niekad nebijojau jokių iššūkių.Jį priėmiau, bet, kaip minėjau, nepavyko visko atlikti iki galo taip, kaip turėjo būti.
– Ar šeimos nariai nebandė atkalbėti nuo šio žingsnio?
– Ne, nebandė, jie žinojo, kur aš einu, žinojo, kas manęs laukia. Šeima gal jautriau reaguoja į tą kritiką, ypač mano vyresnieji vaikai, jie daugiau skaito, seka naujienas, domisi, kas ką parašo.
Ir juos tai liečia. Visiems sakiau, jūs kritikuokit mane, varykit ant manęs, nes šeima neturi nieko bendro su ta situacija, kurioje aš buvau. Tai mano pasirinkimas ir sprendimas.
Šeima visokeriopai mane palaikė, tą darė gerais momentais ir kai buvo sunku. Kaip ir minėjau, tai dar viena didelė patirtis, o ji tave užgrūdina, stumia į priekį, kažko išmoko.
Dabar žinau, ką daryčiau kitaip, jei vėl atsidurčiau tokioje situacijoje.
– Strategas žaidėjams yra ne tik treneris, bet ir bičiulis, psichologas, kartais tėvas. Ko gero, krepšininkai taip pat jautėsi prastai po olimpinės atrankos?
– Teko bendrauti su jais. Yra tokių rinktinės žaidėjų, su kai kuriais daug metų bendraujame ne kaip treneris su žaidėju, bet kaip bičiuliai ar artimi draugai. Kalbėjome, visiems liūdna, visi jaučia neatlikto darbo kartėlį, bet yra kaip yra, negali gyventi vieneriomis rungtynėmis ir vienu pralaimėjimu.
Turi žiūrėti į priekį, ypač žaidėjai, jie profesionalai, turi stengtis kuo greičiau tai pamiršti, padaryti išvadas ir siekti kuo geresnės formos klube.
– Jei būtų galima atsukti laiką atgal, ar vėl bristumėte į tą pačią upę?
– Sunku pasakyti, dabar lengva kalbėti... Visi žinome tą situaciją dėl pasirinkimo. Trauktis atgal, atsistoti į šoną man nebūdinga. Manau, pasielgčiau panašiai.
– Kokias pamokas gavote per tą olimpinės atrankos ciklą?
– Rinktinių specifika: tu turi labai mažai laiko. Dabar žinočiau, kaip geriau pasiruošti turint 10 dienų tokiam mini turnyrui. Kitas dalykas – specifinis bendravimas rinktinėje.
Pats daug žaidžiau nacionalinėje komandoje, dirbau Jono Kazlausko trenerių štabe, bet iš asistento pozicijos tai yra kažkiek kitaip. Vyriausiojo trenerio bendravimas su krepšininkais yra antras dalykas, kuris man labiausiai įstrigo. Tai specifinis bendravimas, rinktinė nėra klubas, žaidėjai atvyksta kovoti už Lietuvą iš idėjos, o ne dėl pinigų.
Tas reikalavimų, bendravimo tonas yra kitoks. Yra specifinių dalykų, kuriuos klube tu naudoji kitaip, nei dirbdamas rinktinėje.
– Rudenį vyks Lietuvos krepšinio federacijos prezidento rinkimai, po jų bus renkamas ir naujas rinktinės strategas. Ar matote kokį kandidatą šioje kėdėje ir ką galbūt norėtumėte jam palinkėti?
– Nežinau, ar šia tema turėčiau pasisakinėti. Visi puikiai žino tuos galimus kandidatus, nėra Lietuvoje galybės trenerių, kurie būtų pasiruošę perimti tą didelį ir labai sunkų vairą. Faktas, visas tas pavardes mes žinome.
Realiai imant, pavardė turėtų būti kaip ir viena. Bet žinau, kad šiai dienai tai yra neįmanoma. Visi kiti kandidatai turi ir patirties, ir laimėjimų, visi jie verti tos kėdės, o jau naujas prezidentas priims sprendimą ir pasirinks patį tinkamiausią.
– Esate arčiausiai tos pavardės, kuri, kaip minėjote, yra nepasiekiama rinktinei. Kas turėtų nutikti, kad tas asmuo galėtų vadovauti nacionalinei komandai?
– Nekalbėjome apie tai ir tos temos neeskaluojame. Prieš dvejus metus ji buvo aktuali, dabar ji primiršta. Tiesiog apie tai nesikalbame, nes tai nerealu. Mano nuomone, jam tai būtų neprotinga tą daryti.
Kodėl? 95 rungtynės per sezoną pačiame aukščiausiame lygyje yra be proto didelis krūvis, jei nuo to neatsijungsi, sistemos, kad ir kokios jos bebūtų, šaudomos perkaista. Tai sistemos tikrai nereikia perkaitinti.
– Katalonijoje Š. Jasikevičiaus asistentu dirbsite antrus metus. Kaip apskritai apibūdintumėte pirmąjį savo sezoną Barselonoje?
– Summa summarum jis tikrai nebuvo blogas. Komanda žaidė keturiuose finaluose, iškovojo du titulus (laimėjo Ispanijos Karaliaus taurę ir Ispanijos čempionatą, – red. past.). Bet čia, Barselonoje, viskas gerai yra tik tuo atveju, jeigu tu laimi viską. Čia yra top klubas, kur reikalavimai ir siekiai yra patys aukščiausi. Dalyvavimas finale yra gerai, bet labai gerai yra finalo laimėjimas.
– Kokie momentai iš praėjusio sezono įstrigo labiausiai?
– Buvo daug rungtynių, kurias prisiminsime, kur keli kamuoliai sprendė titulo likimą. Tokie dalykai greitai neišsitrina iš atminties. Nes nukeliauti iki Eurolygos finalo šitame turnyre, kur daug vienodo pajėgumo klubų, nėra lengva. Tai netgi beprotiškai sunku. Ir tai įstringa, lieka, ilgai neužsimiršta.
Buvo ir gerų momentų, gerų rungtynių, netgi superinių mėnesių, kur žaidėme nuostabų ir dominuojantį krepšinį. Buvo ir blogų akimirkų. Visko yra buvo ir bus – nors stengiamės, kad būtų nuoseklumas, netgi tokiame klube kaip „Barcelona“ visko pasitaiko.
– Sirgaliai, su kuriais teko bendrauti Barselonoje, pastebi – komandos žaidimas radikaliai skiriasi nuo ankstesnių metų žaidimo ir konstatuoja, kad trenerių štabas daro milžinišką darbą.
– Mes žinome, kaip dirbame. Žinome, ką darome – nėra taip, kad pirmą kartą susirinkome ir kažką kuriame. Tai jau yra nušlifuoti dalykai ir mes patys puikiai žinome, kad tai, ką darome sezono pradžioje, pasirodys vėliau.
Visą laiką norisi, kad tai pasirodytų kuo anksčiau, bet net ir ryškiausioms žvaigždėms reikia laiko, kad pritaptų, prisitaikytų, suprastų, perprastų sistemą. Tai užima laiko, nors aš tikiuosi, kad šį sezoną viskas vyks greičiau – juk komandos branduolys išliko. Išliko žmonės, kurie yra mūsų pagrindiniai žaidėjai, o naujai prisijungę adaptuosis greičiau.
– Šiuo metu komanda yra paskelbusi apie tris naujokus – Sertačą Šanli, Nicolas Laprovittolą ir Roką Jokubaitį. Ką galėtumėte pasakyti apie juos?
– Rokas yra vienas iš perspektyviausių jaunų žaidėjų Eurolygoje. Roką pažįstame nuo dublerių laikų, tikime jo tobulėjimu ir ateitimi, tai buvo toks ateities projektas. Tuo pačiu žinojome, kad kitas jaunas mūsų žaidėjas Leandro Bolmaro greičiausiai išvyks į NBA, o klubas visada nori turėti kuo daugiau jaunų ir talentingų, rezultatus galinčių rodyti krepšininkų. N. Laprovittola pasikviestas užpildyti spragai įžaidėjo pozicijoje.
Dar galvojame, kad čia bus tam tikras iššūkis Rokui – kuris iš jų išsikovos daugiau minučių. Taip, Nicolas daugiau patyręs, žaidęs aukštesnio lygio komandose, bet Rokas progresuoja labai sparčiai – bus smagu žiūrėti į jų kovą tiek treniruotėse, tiek rungtynėse, kas išsikovos daugiau. Taigi, reikėjo atsarginio įžaidėjo ir Nicolas atėjo būtent į ją.
O kalbant apie Šanli, kadangi nebeturime Artiomo Pustovijaus, o dėl Pau Gasolio ateities labai daug klausimų, ieškojome dar pakankamai jauno ir galinčio patobulėti aukštaūgio. Patyrus traumas kitiems „Anadolu Efes“ žaidėjams, jis pasinaudojo proga, šovė į viršų ir buvo vienas iš faktorių, padėjusių jiems laimėti Eurolygą.
– Ar Rokas iš lietuviško trenerių štabo turės nuolaidų?
– Patikėkite, tikrai ne (šypsosi). Bet faktas, Rokui bus žymiai lengviau nei kitiems, nes jis sistemą žino nuo A iki Z ir jam tik reikės prisitaikyti prie šalia esančių žaidėjų. Tačiau reikalavimai jam puikiai žinomi.
– Jūsų sūnus Gustas kaip treneris darbavosi NBA Vasaros lygoje, pabendravo ir su pačiu Roku. Ar pats stebėjote Jokubaitį Vasaros lygoje, gal klausėte sūnaus nuomonės?
– Šiek tiek stebėjau, bet aš žinau Vasaros lygos specifiką. Ten kažko ypatingo mes labai ir nesitikėjome. Jam paprasčiausiai reikėjo pasirodyti klubui, nes krepšininkas pakviestas pakankamai aukštu šaukimu.
Klubas tiki jo perspektyvomis, todėl Rokas ten turėjo būti. Faktas, kad jis per tą nedidelį laiko aikštėje kiekį, kiek jo buvo suteikiama, Rokas momentais atrodė labai solidžiai, bet visą tą aplinką žmonėms perteikti sudėtinga. Reikia žinoti vasaros lygos specifiką – kas ten vyksta ir kodėl ten suvažiuoja žaidėjai. Su visu savo charakteriu ir esybe Rokas niekur nepasimeta, atvažiavęs į naują klubą jis greitai pritapo, tikrai nebuvo vienišas ir nuleidęs galvą jaunuolis.
– Ar Rokas jau sėkmingai įsikūrė Barselonoje?
– Jis jau atvykęs, bet dar iki galo neįsikūrė. Tai yra, kol kas gyvena viešbutyje. Tiek klubas, tiek mes per pažįstamus ieškome jam nuolatinės gyvenamosios vietos. Tokios buitinės problemėlės, bet jam čia neturėtų būti sudėtinga – jam nereikia ieškoti mokyklų ar darželių. Greičiausiai atvykęs vienas, tai jam bus paprasta.
– Trumpai apibūdinkite, kaip atrodo Dariaus Maskoliūno darbo diena „Barcelonos“ klube.
– Šiuo metu vyksta fizinio rengimo pratybos, kurioms vadovauja Justinas Grainys. Į jo darbą nesikišame, tai jo daržas. Mes tik kalbamės ir ruošiamės laikui, kai prasidės krepšinis. Aš pats daugiausia dirbu su gynėjais, o vėliau dalyvauju bendrose treniruotėse – detalių šlifavimas, kaip įprasta. Be to, video peržiūros ir analizės.
