– Kaip rinkotės specialybę?
Julija: Mano baleto kelias prasidėjo dar ankstyvoje vaikystėje. Mama, pastebėjusi mano meilę muzikai ir bandymus išreikšti tą meilę per šokį, nuvedė į baleto mokyklėlę pas žymią Lietuvos prima baleriną Leokadiją Aškelovičiūtę. Du metus stebėjusi mano pastangas ir progresą mokytoja Leokadija rekomendavo stoti į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, o atėjo laikui ir pati mane nuvedė į stojamuosius egzaminus.
Tada man buvo 5 metai, tai kažin ar galima pasakyti, kad rinkausi – tai, ką tuomet veikiau, tiesiog buvo smagu ir organiška man pačiai.
Emilija: Negaliu pasakyti, kad pasirinkau šią specialybę pati – sakyčiau, kad tai susiklostė savaime. Mano kelias į baletą labai panašus į sesers, bet tuo pačiu ir kiek kitoks. Buvau gal trejų, kai paaiškėjo, kad turiu problemų su stuburu ir didelę tikimybę skoliozės išsivystymui, tad mama nusprendė, kad teisingam raumenų vystymuisi ir stiprinimui man būtina fizinė veikla. Todėl kartu su sese buvau nuvesta į Leokadijos Aškelovičiūtės baleto mokyklėlę.
– O svajojote šokti baletą?
J: Nežinau. Man rodos, vaikystėje svajoji apie daugybę dalykų ir jie vis keičiasi, tačiau akivaizdu, kad tokiam pasirinkimui įtaką padarė didelis noras šokti ir, ko gero, tuomet dar nesuvokta galimybė perteikti savo jausmus per judesį ir taip pasakoti savo besimezgančios asmenybės istoriją. Vaikiškas tikėjimas galimybe daryti kažką natūralaus sužavėjo, todėl ilgainiui pasiryžau siekti baleto šokėjos kvalifikacijos ir šokti profesionaliai.
Baletas ugdo dailią figūrą, gražią laikyseną ir aktyvioms mergaitėms, tokioms kaip buvome ir esame, buvo puiki alternatyva aibėms.
E: Ne. Pripažinsiu, kad vaikystėje neturėjau tokio didelio užsidegimo šokiui kaip mano sesuo. Noras šokti atsirado laikui einant, o būdama maža menu save svajojančią apie gydytojos, archeologės, teisininkės ar policininkės profesijas.
Vėliau, sekdama sesers pėdomis, įstojau mokytis į M. K. Čiurlionio menų mokyklą baleto skyrių. Kadangi mus skyrė mažas amžiaus skirtumas, jau nuo vaikystės užsiimdavome panašiomis veiklomis, turėjome panašius pomėgius. Matyt, tai ir paskatino keliauti tuo pačiu keliu.
– Ar sunku buvo mokytis? Gal dviese eiti tuo pačiu karjeros keliu yra lengviau?
J: Taip, sunku. Baletas yra nemažai pastangų, darbo ir laiko reikalaujantis menas. Balerinai privaloma puiki fizinė forma ne ką prastesnė negu sportininko-olimpiečio, taip pat gracija, išpuoselėta kūno kalba ir išraiška, gera vaidyba – viskas viename žmoguje. Būtent tai ir sukuria tą lengvumą, grožį ir žavesį, kuris matomas scenoje. Baletas yra nuolatinis darbas su savo kūnu, jungiantis daugelį svarbių aspektų, tokių kaip mityba, gyvenimo būdas, darbo ir poilsio santykis, į kurį privalai atsižvelgti.
Žinoma, visuomet yra lengviau, kai šalia turi artimą, besąlygiškai tave palaikantį žmogų, o ypač tokioje nemažai iššūkių pateikiančioje ir preciziškumo reikalaujančioje profesijoje. Kaip ir mokykloje, taip ir dabar, dirbant Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, sesuo visada atvirai pasakys, kaip siekti geresnių rezultatų. Geranoriškai kritišką žvilgsnį iš šono yra sunku pervertinti mūsų profesijoje. Turėdama truputį daugiau patirties daug galiu padėti ir jai.
E: Dažnai mėgstu sakyti, jog Čiurlionio menų mokykla, kur profesionalus baleto kelias ir prasidėjo, yra kaip karo stovykla. Neturiu omenyje, kad tai bloga įstaiga – noriu pasakyti, kad ši mokykla moko išgyventi. Joje susiduri su vaikams neįprastomis sąlygomis: ilgomis darbo valandomis, begaliniu tikslo siekimu, „lipimu per save“, konkurencija. Manau, akivaizdu, kad ypač mažam vaikui tai labai sunku.
– Ar nejaučiate konkurencijos viena kitai?
J: Nors mus su Emilija skiria labai mažas amžiaus skirtumas, esame labai skirtingos asmenybės – tiek išvaizda, tiek charakteriu. Todėl ir vaidmenys retai kada pasitaiko tie patys, o jei ir pasitaiko, pirmiausia esame nuoširdžiai suinteresuotos viena kitos sėkme ir geru pasirodymu. Vaidmenų tikrai užteks mums abiem.
– Kokie jūsų pomėgiai?
O muzika – kiek save prisimenu, visada dainavau, vienaip ar kitaip muzika mane lydi visą gyvenimą. Kur bebūčiau, ką bedaryčiau. Galbūt būčiau norėjusi dainuoti nuo mažų dienų, tačiau baletui užėmus visą mano laiką ir mintis, dainavimas taip ir liko kažkur tarp laisvalaikio užsiėmimų su draugais ir šeimos nariais, kurių paprašyta dainuodavau per iškilmes arba tiesiog savo malonumui.
O vairuoti automobilį man yra meditacija, psichoterapija ir atsiskyrimas viename.
E: Patinka tiek ramiai leisti laiką, tiek ir aktyviai. Gal prieš tris metus atostogaudama turėjau galimybę šokinėti į vandenį nuo aukštų uolų – atsiradus progai tikrai pakartočiau! Taip pat, kai galimybės leis, norėčiau išbandyti ir šuolį su virve ar parašiutu.
– Julija, kaip suderinate pomėgį gaminti maistą ir šokti, juk šokėjos valgo labai saikingai, o gal tai tik mitas?
Na akivaizdu, kad šokėjos bet kokiu atveju visgi valgo. Saikingai? Taip, žinoma! Net ir ne šokėjams derėtų valgyti saikingai – taip pataria sveikatos specialistai. O suderinu gana sklandžiai. Kai valgai pagal grafiką ar turi tam tikrą „dietą“, renkiesi tai, kas yra labai skanu. Gaminu, nuolat ieškau naujų receptų, paįvairinu mitybą savo mėgstamais produktais, atrandu ir mėgaujuosi tuo maistu, kurio norisi būtent tą dieną.
– Kokie jūsų maitinimosi įpročiai?
J: Laikausi trijų taisyklių:
- Valgymo grafikas.
- Įsiklausyti į savo kūno poreikius ir norus (priklausomai nuo savijautos – fizinio krūvio, emocinės būsenos ir pan.).
- Kai galima pasakyti saldumynams „ne“, pasakyk!
– Ar jaučiatės laimingos?
J: Taip! Ir esu be galo dėkinga už savo šeimą, draugus ir visas suteikiamas galimybes ir iššūkius, skatinančius augti ir tobulėti ne tik darbe, bet ir gyvenime!
E: Nerandu priežasčių taip nesijausti! Augau, mano akimis, vadovaudamasi gražiomis ir teisingomis vertybėmis. Skirtingais gyvenimo etapais sutikau žmones, iš kurių išmokau daug naudingų pamokų, atradau naujų autoritetų. Nuolat jaučiu visapusį palaikymą iš savo šeimos, artimųjų ir draugų. Visi šie patyrimai ir toliau man leidžia nepaliaujamai augti, mokytis ir tobulėti, kaip asmenybei, už tai jaučiuosi labai dėkinga ir laiminga.