– Agne, Jūs dirbate su neapdorotomis medžiagomis ir atliekomis, kurias transformuojate į vertingus produktus, kuriate naujas technikas, siekdama sąveikos tarp dizaino, visuomenės, pramonės ir aplinkos. Kaip atradote šį savo kūrybos kelią, kokie klausimai pastūmėjo eiti būtent šia linkme?
– Baigiau interjero dizaino bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Tuomet kolegos stojo į Eindhoveno dizaino akademiją Olandijoje ir paskatino toliau studijuoti daiktų dizainą. Galiu pripažinti, kad mano kūrybinis mąstymas atitiko olandų dizaino bruožus, pasižyminčius konceptualumu, inovatyvumu, eksperimentiškumu.
Todėl antrosios bakalauro studijos ir buvimas tarptautinėje aplinkoje padėjo atrasti dabartinę dizaino kryptį – išlaisvino iš taisyklių, išmokė dirbti rankomis, kritiškai mąstyti. Studijų metu labiausiai domino teoriniai ir praktiniai tyrimai bei socialinė problematika. Šiuo metu mano projektai pasižymi holistiniu požiūriu, plačia tiriamąja dalimi, multidiscipliniškumu.
– Savo projektuose naudojate pramonines metalų atliekas. Koks Jūsų požiūris į neapdorotas medžiagas, su kuriomis dirbate, kaip jos transformuojasi Jūsų rankose ir idėjose?
– 2016 metais pradėjau dizaino projektą „Ignorance is Bliss“. Tuo metu analizavau pramonines metalų atliekas, kurias pritaikiau savo naujoje stalo objektų kolekcijoje.
Laikui bėgant projektas sudėtingėjo, prijungus kitas industrines atliekas, medžiagas, technikas bei disciplinas. „Ignorance is Bliss“ yra tęstinis, sudėtinis projektas, pagrįstas teoriniais ir praktiniais tyrimais, kuriame naudojamos atliekos ir antrinės žaliavos sukurti naujiems, unikaliems rankų darbo produktams.
Didžiausią dėmesį skiriu interjero ir eksterjero medžiagų, paviršių ir objektų sukūrimui. „Ignorance is Bliss“ keramikinių plytelių kolekciją sudaro 20 spalvų, kurios yra daugelio metų tyrimų ir bandymų rezultatas, o mano gamintojai gali pagaminti bet kokį reikiamą plytelių kiekį. Jos glazūruojamos, naudojant pigmentus, gautus tik iš pramoninių metalo atliekų. Paprastai keramikai naudojami metalų pigmentai yra kasami ir toliau apdorojami pramoniniu būdu.
Mano glazūrose atliekų kiekis siekia iki 40%. Džiaugiuosi, kad turiu puikių partnerių – pagrindinės atliekų tiekėjos yra geriamojo vandens tiekimo ir dirvožemio valymo įmonės, taip pat glaudžiai bendradarbiauju su įmone „Vilniaus vandenys“, kurios dalijasi geležies atliekomis.
Keramikinių plytelių projektas buvo apdovanotas vienu reikšmingiausių industrinio dizaino apdovanojimu „Red Dot 2020“ – Best of the Best Product Design. Tokie įvertinimai išties įkvepia kurti toliau.
Atliekos mūsų visuomenėje vis dar turi neigiamą atspalvį, tačiau mano projekte „Ignorance is Bliss“ į atliekas žiūriu, kaip į žaliavą naujiems tvariems produktams kurti. Produktai yra funkcionalūs, estetiški bei ilgaamžiai.
– Jūsų projektavimo procesui būdingi nuodugnūs tyrimai ir eksperimentinis požiūris. Kokiais tyrimais ir kontekstais domitės labiausiai, kiek tai užima Jūsų kūrybinio proceso?
– Metalai man yra labai įdomūs dėl savo savybių ir universalumo. Pramonės perversmas sukūrė terpę aplinkos taršai ir sąvartynų augimui. Gamybos įmonės visame pasaulyje likučius skaičiuoja tonomis ir susiduria su sunkumais juos šalindamos. Mano atlikti tyrimai ir eksperimentai rodo, kad dauguma jų gali būti panaudoti kūrybiškai ir tapti žiedinės ekonomikos modelių dalimi.
Pakartotinis atliekų naudojimas sumažina gamtos išteklių poreikį ir aplinkos taršą. Neapsiriboju tik vienu atliekų ir medžiagų šaltiniu. Lygiagrečiai vystau projektus su atliekomis iš geriamojo vandens tiekėjų Lietuvoje ir Olandijoje (kalcis, aktyvuota anglis, celiuliozė ir huminės rūgštys) bei botaninėmis atliekomis, liekančiomis po augalų apdirbimo maisto ir vaistų pramonėse.
Tyrimai ir eksperimentai su medžiagomis tęsiasi metų metus. Pirmiausia naujas medžiagas ir technikas testuoju savo dizaino studijoje ar dirbtuvėse.
Visuomet dirbu rankomis. Rezultatus pritaikau kurti riboto kiekio dizaino objektams arba darbą tęsiame su gamyklomis, pavyzdžiui, keramikos plytelių gamintojais, kur receptus ir metodus reikia pritaikyti pagal jų gamybos principus. Man labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp amatų, rankų darbo ir didesnio masto gamybos. Be praktinių tyrimų taip pat labai daug dėmesio skiriu medžiagos istorijai, savybėms ir atspindžiui šiuolaikiniame kontekste.
– Kokie kūrybinio proceso atradimai įsiminė labiausiai, kokios įtakos turėjo vieniems ar kitiems kūrybiniams darbams?
– Studijų metu Eindhoveno dizaino akademijoje gavau kvietimą trims mėnesiams į keramikos rezidenciją Japonijoje. Gyvenau ir dirbau Arita mieste, Kyushu saloje. Japonų darbo procesai ir pasaulėžiūra labai skiriasi nuo Vakarų pasaulio. Manau, tiek aš, tiek kolegos Japonijoje vieni iš kitų be galo daug išmokome. Ten kūriau ir naują projektą „Lost identity“.
Tyrinėjau įvairius mineralus ir uolienas, kurios buvo naudojamos darbui su porcelianu prieš daugiau nei 400 metų. Arita miestas yra labai garsus savo porceliano darbais, pritraukiantis užsienio pirkėjus ir kolekcionierius. Kaip ir visame pasaulyje, amatai praranda susidomėjimą, todėl patys amatininkai ir gamyklos privalo ieškoti būdų, kaip pritraukti naujas kartas ir išgyventi.
– Kuriate dvejose šalyse – Lietuvoje ir Nyderlanduose. Kas kiekvienoje šalyje Jus žavi labiausiai ir įkvepia kūrybai? Kokios patirtys transformuojasi kūriniuose?
– Lietuvoje mane labai domina vietinės medžiagos ir senieji amatai. Kaip jau minėjau, visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, amatai nyksta. Tai natūralu, nes senuosius gamybos būdus ir rankų darbą pakeitė pramoninė gamyba. Bet augant susidomėjimui natūralumu ir sveikesniais gamybos būdais, manau, kad dalį senųjų technikų ir patirčių galima pritaikyti šiuolaikiniame kontekste.
Olandija yra viena inovatyviausių šalių. Olandai labai daug dėmesio skiria tvariam dizainui, noriai bendradarbiauja. Vyriausybė sudarė specialią programą su tikslu tapti neutralia klimatui šalimi, kuri įtraukė tiek visuomenę, tiek verslus ir dizainą.
Kūrybos fondai paskutiniais metais ypatingai remia tvarų dizainą ir architektūrą. Olandų dizaino savaitė visuomet pritraukia tūkstančius vietinių ir užsienio svečių – tai įkvepiantis kasmetinis renginys, diktuojantis dizaino kryptis ir diskutuojantis apie problemas, kurias gali padėti išspręsti dizainas.
– Šiuolaikinio meno ir dizaino galerijoje „Vartai“ „Personal Scale“ parodoje yra eksponuojamas Jūsų darbas – tekstilinis kilimas „Lutetia“. Kokia yra jo istorija?
– Lininiai kilimai „Lutetia“ ir „Juno“ yra naujausias mano projektas, kuriame siūlus dažiau botaninėmis ir geležies atliekomis. Komercinis tekstilės dažymas sukelia daug aplinkos ir sveikatos problemų dėl procese naudojamų cheminių medžiagų, o natūralus dažymas pramoniniu mastu naudojamas retai.
Geriamojo vandens tiekimo ir žemės ūkio pramonės (maistas ir papildai) yra pagrindiniai atliekų tiekėjai. Šiuos kilimus man nuaudė lininių kilimų iš Panevėžio gamintojai „Ecolinum“. Liną pasirinkau, nes tai universalus, ekonomiškas, atsparus augalas, kurio auginimui reikia kur kas mažiau vandens ir pesticidų nei medvilnei. Be to, tai yra patvari, atspari ir hipoalerginė medžiaga.
– Parodoje „Personal Scale“ kvestionuojama tvaraus dizaino sąvoka, analizuojamas vartotojo santykis su daiktu. Pasak parodos kuratorių Marijos Puipaitės ir Vytauto Gečo, vienas svarbiausių „Personal Scale“ tikslų – lankytojų vartojimo įpročių pokytis, leidžiantis ne tik permąstyti įsigyjamo daikto vertę, bet ir kitaip pažvelgti į savo namų erdvę. Kaip tvarumo sąvoka atsispindi Jūsų kūryboje?
– Europos Sąjunga yra numačiusi iki 2050-ųjų metų tapti neutralia klimatui. Norint pasiekti tokius tikslus, valstybės turi įsitraukti politiškai ir skatinti įvairius sektorius pergalvoti savo verslo strategijas. Įvairūs tarptautiniai dizaino konkursai ar parodos visada pabrėžia, kad objektas turi būti sukurtas atsakingai ar / ir prisidėti prie tvarios ekonomikos.
Mano manymu, turi būti skatinamas žmonių sąmoningumas šiuo klausimu, edukuojama, nes labai dažnai žmonės tiesiog nesusimąsto apie savo aplinką, ar kokios medžiagos ir procesai reikalingi tai aplinkai sukurti, kokią įtaką tai daro mūsų sveikatai ir kaip medžiagos ar daiktai yra utilizuojami. Tai labai skatina pergalvoti dizaino ir gamybos procesus.
– Šiuolaikinio autorinio dizaino vėliavos nešėjais tapo galerija „Vartai“. Kaip matote šiuolaikinio dizaino rinką Lietuvoje, kokias išskirtumėte pagrindines autorinio dizaino savybes ir vertybes? Kodėl pati pasirinkote kurti būtent autorinį dizainą?
– Terminas „šiuolaikinis dizainas“ Lietuvos visuomenėje dar yra gana svetimas. Iki šiol Lietuvoje nebuvo tokį dizainą reprezentuojančių galerijų ar muziejų. Pastebiu, kad kokybiškų dizaino paslaugų poreikis Lietuvoje auga – žmonės investuoja į architektūrą, interjero ar grafinį dizainą. Todėl, manau, kad tai pats tinkamiausias metas supažindinti lietuvius su šiuolaikinio autorinio dizaino kūriniais ir jų verte.
Mes gyvename vartotojiškoje, perpildytoje aplinkoje. Šiuolaikinis autorinis dizainas sprendžia kontekstualias problemas, tokias, kaip vartotojiškumas, klimato krizė, socialines: nedarbas, skurdas, rasizmas, ilgalaikio alkoholio ir narkotikų vartojimo padariniai, nutukimas, nepakankama mityba ir kitas. Taip pat ieškant naujų metodikų ir technikų šiuolaikinis dizainas yra neišvengiamai susijęs ir su technologiniais išradimais, inovacijomis. Autorinio ar galerijinio dizaino objektas yra unikalus, išieškotas darbas, su nepriekaištinga atlikimo kokybe. Tai egoistiškas kūrinys, į kurį erdvėje krypsta akys.
Savo dizaino projektuose aš panaudoju pramonines atliekas ir antrines žaliavas, todėl natūraliai mano kūryboje susiformavo dvi kryptys. Pirmoji – limituoto kiekio galerijinio dizaino darbai, kurie diskutuoja apie tvarumą ir atliekų panaudojimo būdus.
Tai yra puiki terpė edukuoti žmones, supažindinti su tokio pobūdžio idėjomis, išgirsti jų nuomonę. Antroji kryptis – interjero ir architektūros objektai, gaminami didesniais kiekiais, kurių tikslas – tapti žiedinės ekonomikos dalimi bei suteikti naują prasmę atliekoms ir mus supančiai aplinkai.
