Artūro Areimos spektaklis „Hamletmachine“, analizuojantis jauno žmogaus, kamuojamo nerimo, prasmės paieškos, ir bandymo suvokti save per destruktyvias, ribines patirtis problemas, sulaukė daug užsienio kritikų ir prodiuserių dėmesio. Dramaturgo Heinerio Müllerio kūryba festivaliui gerai pažįstama (pirmasis pastatymas pagal pjesę „Hamletmachine“ režisuotas Herve Loichemol, Avinjone buvo pristatytas dar 1983 m. pagrindinėje festivalio „IN“ programoje), tad Artūro Areimos trupė sulaukė pagyrų ne tik dėl spektaklio atlikimo, bet ir dėl gebėjimo itin jautriai ir profesionaliai atrakinti dramaturginę medžiagą. Pranešime žiniasklaidai pateikiamos ištraukos iš straipsnių, publikuotų Prancūzijos spaudoje.
Emmanuelle Dauboin
„Hamletmachine“ – kančios šerdyje
Spektakliu „Hamletmachine“ Artūras Areima, meistriškai pasitelkdamas tamsiąją estetiką, tyrinėja kančios bedugnę. Atmosferoje, primenančioje požemius, juodžemio purve, grėsmingame garsiniame peizaže, blankioje baltoje šviesoje jauna pora grimzta į chaosą ir depresiją. Dvi kenčiančios sielos, maištaujančios prieš politinę sistemą. 75 įtemptos, itin intensyvios minutės. Ši Heinerio Müllerio „Hamletmachine“ adaptacija La Manufacture Collectif Contemporain programoje buvo rodoma iki liepos 15 d. Įtraukiantis, neturintis užuolankų teatras, atvykęs iš Lietuvos.
2014 m. Vilniuje įkurta trupė AAT (Artūro Areimos teatras) nusprendė išsilaisvinti iš subsidijuojamosios kūrybos ir nevaržomai statyti kontrkultūrinius spektaklius. Dažnai provokuojantis AAT repertuaras priklauso Hanso-Thieso Lehmanno apibrėžtam postdraminiui teatrui. Performatyvus teatras, kuriame tekstas išnyksta mainais į vizualų ir, paprastai, multidisciplininį pastatymą. Po 2018 m. La Manufacture Collectif Contemporain rodyto spektaklio „Under Ice“ lietuvių trupė čia užsuko dar kartą ir pristatė devynis spektaklius.
Universalūs skauduliai
Nuo pat pradžios atsiveria nykimo scena. Ant seno čiužinio susmukęs vaikinas. Tolumoje, prie pulto esanti jauna moteris leidžia šiurpų garso takelį. Nepaisant pasaulio pabaigos simbolių, sceninė kompozicija užburia intriguojančiu magnetizmu. Lėtas ritmas, intensyvi vaidyba, padažnėjęs kvėpavimas – technologijų pagalba pasiekiamas intymumas. Prie ekscesų pripratęs Artūras Areima pataiko tiesiai į dešimtuką. Jis suteikia mums vojeristo vaidmenį, nukreipdamas mūsų žvilgsnį į sielos kančią. Raumenys įsitempia. Galūnės virpa. Į depresijos šerdį žvelgiame per universalią prizmę. Iš kartos į kartą perduodamas sielvartas ir pyktis yra toks stiprus, kad Ofelija, Elektra ir Hamletas rezonuoja su šiandienos jaunimu.
Tamsumos estetika
Netikėtai situacijos rimtumą sušvelnina vizualinė kompozicija. Tamsoje ryškios baltos gėlės sušvelnina scenos kalbą. Grafinę harmoniją užtikrina režisierius, kuris pats asmeniškai rūpinasi kostiumais ir scenografija. Daugybė ženklų, kurie atliepia ir įrodo galingą bei užburiančią Roko Petrausko ir Monikos Poderytės vaidybą. Visapusiškas scenovaizdžio konceptas, kuris yra tiek vizualus, tiek garsinis. Daugybėje tarptautinių festivalių dalyvavusi jauna ir talentinga trupė AAT verta būti atrasta ir pripažinta. Netradicinio teatro gerbėjams.
Dėmesio NSO! Šis lietuvių trupės AAT iš Vilniaus sukurtas spektaklis geriausiai atspindi dvasią, kurią La Manufacture Collectif Contemporain kompanija perteikia per savo naktinius pasirodymus. Drąsiai pasirinktas gana rizikingas spektaklio pastatymas, galintis nustebinti tiek turiniu, tiek forma. Scenoje abu aktoriai sėkmingai bando įkūnyti tamsiausių nuogąstavimų kamuojamo jaunuolių baimes ir nenumaldomą nerimą. Spektaklis, vaidinamas muziejuose ir kitose tokiam pasirodymui neįprastose vietose, stulbina, ir net jei kai kurios scenos gali pasirodyti neaiškios, reikia gebėti atsiduoti troškimui personalizuoti nuolatinio nerimo būseną.
Vizualaus ir garsinio intensyvumo dėka žiūrovams daugiau ar mažiau pavyksta absorbuoti dviejų atlikėjų (Poderytė Monika, Petrauskas Rokas) keliamą įtampą viso vaidinimo metu. Neikite žiūrėti šio spektaklio, jei norite išvysti kažką jau matyto, pasikartojančio, panašaus į kitus spektaklius rodomus Avinjono „OFF“ programoje. Eikite, jei norite atrasti kitokias formas, naujas trupes, kurios nuolat ieško, kas galėtų pastūmėti teatrą į priekį. Gana sukrečianti patirtis, kurią dar reikia suvirškinti, kad būtų galima geriau įvertinti.
Iš prancūzų kalbos vertė Ugnė Sprainaitytė
