Sektoriaus organizacijų teigimu, iš jo koronaviruso pandemijos metu pasitraukė kas penktas darbuotojas. Kaip problemą paaštrinantys veiksniai dažnai nurodomi kovidas ir „Brexit“. Į darbo vietas sugrįžusių darbuotojų gretos dėl nestabilios situacijos dar labiau praretėjo, mat darbuotojams Didžiosios Britanijos sveikatos tarnybos NHS nurodymu tekdavo izoliuotis, rašo bbc.com.
Visgi nauji Nacionalinio statistikos biuro duomenys rodo, kad laisvų darbo vietų skaičius pramogų, turizmo ir maitinimo sektoriuje jau buvo ganėtinai didelis dar 2020-ųjų kovą – tada, kai Jungtinė Karalystė įžengė į pirmąjį karantiną.
Laikotarpiu nuo 2021-ųjų balandžio iki birželio šiame sektoriuje buvo maždaug 102 tūkst. laisvų darbo vietų – tai 12,1 proc. daugiau lyginant su 91 tūkst. laisvų darbo vietų, užfiksuotų per tą patį laikotarpį 2019-aisiais.
Tiesa, nuo 2017-ųjų laisvų darbo vietų skaičius svetingumo srityje visados siekdavo 90 tūkst. ar net daugiau.
Tad nors koronavirusas ir „Brexit“ poveikis, panašu, skatina darbuotojų trūkumą trumpuoju laikotarpiu, galbūt yra kitų, ilgalaikių problemų, darančių įtaką darbuotojų skaičiui pramogų, turizmo ir maitinimo sektoriuje?
Kai kurie sektoriaus atstovai mano, kad labiausiai prie darbuotojų trūkumo problemos gali prisidėti pats pramogų, turizmo ir maitinimo sektorius: potencialius kandidatus atbaido ir esamų darbuotojų kantrybės taurę perpildo labai ilgos darbo valandos ir maži atlyginimai.
Įsigalėjusią kultūrą vadina beprotybe
Viešbučio vadybininkui iš Mančesterio Mattui Shiellsui-Jonesui atrodo, kad pagrindinė Jungtinės Karalystės svetingumo sektoriaus problema yra jo kultūra, užmokestis ir nepalankios sutartys. Pasak jo, šie dalykai būdingi „absoliučiai visam sektoriui“.
Kai M. Shiellsas-Jonesas prieš 25 metus pradėjo darbuotis šiame sektoriuje, jame atlyginimas buvo mokamas „remiantis darbuotojo turimu įgūdžių deriniu“.
„Panašu, kad šiandien minimalus atlyginimas tapo de facto atlyginimu, kurį visi moka. Tai tapo visišku standartu“, – skundžiasi M. Shiellsas-Jonesas.
Jis pasakoja, kad darbo pasiūlymai darbuotojams tampa vis nepatrauklesni, mat jie apima daug neapmokamų viršvalandžių. Per pokalbį su darbdaviu neretai tarp eilučių pasakoma: „Na, sutartyje numatoma 40 valandų darbo per savaitę, o iš tiesų mes manome, kad vidutiniškai jums teks darbuotis apie 60 valandų“.
„Tai jau tapo kultūriniu dalyku, įsiterpusiu į pramogų, turizmo ir maitinimo sektorių. Kažkokia beprotybė“, – tvirtina M. Shiellsas-Jonesas.
Viešbučio vadybininkas aiškina, kad iš šio sektoriaus koronaviruso pandemijos metu pasitraukę darbuotojai, susiradę geriau apmokamus ir mažiau valandų reikalaujančius darbus kitose srityse, suvokė, kad „kitur žolė žalesnė“.
Pandemija ir „Brexit“ suveikė tarsi katalizatoriai, suintensyvinę įdarbinimo krizę, pridūrė M. Shiellsas-Jonesas. Tad užuot trukęs dvejus ar trejus metus, darbuotojų pasitraukimas „staiga įvyko per du ar tris mėnesius“.
Organizacijos „UK Hospitality“ generalinė direktorė Kate Nicholls sutinka, kad kovidas „neabejotinai išryškino“ darbuotojų trūkumą. Tačiau ji mano, jog „Brexit“ reikšmė nebuvo tokia didelė, o neseniai pasitraukusius darbuotojus iš Europos Sąjungos, jos manymu, pirmiausia paskatino pandemija.
Kai kurių darbuotojų – ypač virtuvės šefų, padavėjų ir restoranų vadybininkų – trūkumas yra matomas, nes „vienu metu buvo atverta [visa] ekonomika, todėl visi ieško darbuotojų“, pridūrė K. Nicholls.
„Darbo rinkoje juntama neįtikėtina įtampa, ją ypač nulėmė vyriausybės prastovų politika. Todėl tenka kovoti dėl talentų“, – mano K. Nicholls.
Ji aiškina, kad egzistuoja keletas priežasčių, dėl kurių tiek daug darbuotojų po prastovų nebesugrįžo į savo darbus. Tarp šių priežasčių – nerimas dėl darbo saugumo, ilgaamžiškumo ir užmokesčio.
„Tai daugelį žmonių paskatino norėti, kad prastovos tęstųsi, ir nesiekti grįžti į darbą“, – dėsto K. Nicholls.
Be to, sutrikus švietimo procesui ir sustojus įvairioms programoms bei kursams, talentų, galinčių užpildyti laisvas darbo vietas, srautas nutrūko, mat daugeliui karjeros siekiančių būsimųjų darbuotojų mokslus teko pradėti iš naujo.
„Turime įdarbinti daugiau žmonių, nei manėme. Laisvų darbo vietų yra apie 10 proc. Mums trūksta maždaug 200 tūkst. darbuotojų“, – tvirtina K. Nicholls.
Virtuvės šefo darbas – nepakeliamas
Aštuonerius metus išdirbęs virtuvės šefu, per antrąjį dėl koronaviruso įvestą karantiną Danielis Voetas nusprendė sukti kitu karjeros keliu.
26-erių Bristolyje gyvenantis D. Voetas aiškina, kad jo sprendimą keisti darbą paskatino ilgos darbo valandos virtuvėje, kurioje nuolatos trūko rankų.
„Mano pamainos trukdavo 14 valandų. Jei norėdavau laisvo savaitgalio, turėdavau arti 10 dienų be pertraukos. Visa tai darėsi išties nepakeliama“, – prisimena buvęs virtuvės šefas.
D. Voeto patirtis panaši į tai, apie ką pasakojo M. Shiellsas-Jonesas – daugybė neapmokamo darbo valandų, ypač darbuotojams, kurie dirba pagal sutartį, numatančią fiksuotą savaitinį atlyginimą.
„Atlyginimas mokamas už 40 valandų darbo per savaitę, tačiau galiausiai viskas baigiasi tuo, kad tenka dirbti 60–80 valandų. Iš esmės tenka dirbti nemokamai 20–30 valandų per savaitę. Niekur kitur to daryti netenka, tad aš nesuprantu, kodėl tokie dalykai yra priimtini pramogų, turizmo ir maitinimo sektoriuje“, – piktinasi D. Voetas.
„Dėl šios priežasties visados siekiau, kad mokama būtų už valandas. Neprieštarauju, jei tenka padirbėti ilgiau, bet šis darbas privalo būti apmokamas“, – pažymi D. Voetas.
Sąžininga darbo valandų apskaita ir didesnis užmokestis – būtinybė
Dabar rinkodaros srityje dirbantis D. Voetas teigia, kad pandemija daugelį prastovose esančių virtuvės šefų paskatino suvokti, jog karjera svetingumo sektoriuje – ne jiems.
M. Voetas aiškina, kad darbuotojų trūkumo problemą spręsti siekiančios kompanijos privalo taikyti sąžiningesnę darbo valandų apskaitą ir mokėti didesnius atlyginimus.
M. Shiellsas-Jonesas, kurio viešbutyje atlyginimai prasideda nuo 9 svarų (maždaug 7,6 euro) už valandą ir darbuotojų sutartys apima tik valandinį atlygį, sutinka, kad atlyginimai turėtų būti didesni, tačiau pastebi, jog svarbu „įvairialypis“ požiūris.
Jis pasakoja nepažįstantis nė vieno virtuvės šefo, kuris dirbtų tik 40 valandų per savaitę, ir aiškia supranta, kodėl egzistuoja darbuotojų trūkumas, kai „jų prašoma dirbti po 60–70 valandų per savaitę karščiu ir stresu persmelktoje aplinkoje“.
„Manau, svarbiausias dalykas yra pajėgti apibrėžti, kad darbo savaitė trunka 40 valandų, atėjus 41-ajai valandai darbuotojas privalo palikti darbo vietą ir keliauti namo – jam jau nebepriklauso ten būti“, – pabrėžia M. Shiellsas-Jonesas.
Jis pridūrė, kad norint, jog keistųsi visa sektoriaus kultūra, lyderiai privalo suvokti, kad žmonės nori darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros ir „nori turėti galimybę po darbo eiti namo ir apie jį užmiršti“.
„Aš šį laikotarpį vertinu kaip metą, kai turizmo, pramogų ir maitinimo sektorius turi atsinaujinti ir persitvarkyti, kad taptų sritimi, kurioje žmonės nori dirbti“, – pridūrė M. Shiellsas-Jonesas.
K. Nicholls situaciją taip pat apibūdina kaip „perkrovimo momentą“ ir teigia, kad pokyčiai turėtų apimti darbo sąlygas ir apmokymus bei įgūdžių vystymą.
Ji taip pat pažymi, kad būtina įvertinti profesinį mokymą ir tokius mokslus baigusius specialistus: „Šio įvertinimo trūkumas iš dalies paskatino virtuvės šefų stygių. Svetingumo srityje trūksta ne įgūdžių – apmokyti galima visus – bet darbo jėgos“.
K. Nicholls teigia, kad pandemija taip pat suteikia galimybę „susidaryti geresnį svetingumo sektoriaus vaizdą“ ir tikina, jog ši sritis jau suteikia struktūruotus mokymus, progresyvų darbo užmokestį ir lanksčias darbo valandas.
Siekdama kovoti su dabartine darbuotojų trūkumo krize, organizacija „UK Hospitality“ parengė 12 punktų planą, apimantį ilgalaikius ir trumpalaikius veiksmus. Jame minimos tokios priemonės kaip darbdavio pameistrystės mokesčio rinkliavos panaikinimo įšaldymas ar raginimas vyriausybei nedelsiant pakeisti trūkstamų profesijų sąrašą.
K. Nicholls viliasi, kad sektorius iki 2022 m. pradžios pajėgs sugrįžti į ikipandeminį paklausos lygį, tačiau visgi įspėja, jog „šiai sričiai atsigauti neabejotinai prireiks daug laiko“.
