– Katažyna, kuo Jus sužavėjo ši pareigybė? Kiek metų dirbate bausmių vykdymo sistemoje?
– Mėgstu užmegzti ryšį su žmonėmis, netgi suteikti psichologinę pagalbą. Esu baigusi psichologijos krypties studijas, manau, aplinkybės susiklostė taip, kad man ir buvo lemta pasirinkti būtent tokį darbą. Ši profesija mane sužavėjo tuo, kad tenka rūpintis nuteistaisiais, suteikti pagalbą ir galimybę jiems skaityti knygas.
Pataisos įstaigoje dirbu apie 20 metų. Šį darbą man pasiūlė viena iš mano pažįstamų. Žinoma, buvo baisu, neįprasta. Dabar džiaugiuosi, kad leidausi į šią avantiūrą (šypsosi). Čia dirbdama, bandau įdiegti ir panaudoti visas savo studijų metu įgytas žinias.
– Ar daug nuteistųjų/suimtųjų kreipiasi į Jus, norėdami susipažinti su literatūra, paskaityti?
– Tikrai nemažai, norinčių skaityti yra visada. Tik kiekvieno skonis literatūros atžvilgiu yra kitoks.
Skaito visi – ir suimtieji, ir nuteistieji, taip pat ir teisę išvykti be sargybos ar palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų turintys nuteistieji ir nuteistieji, kurie bausmę atlieka Vilniaus pataisos namų pusiaukelės namuose.
Kartais prašo tokių knygų, kurių pataisos įstaigos bibliotekoje neturime, tokiu atveju kreipiuosi į nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, kuri gali paskolinti norimas knygas. Vilniaus pataisos namai yra sudarę sutartį su nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, tad turime galimybę aprūpinti nuteistuosius įvairiomis knygomis.
– Kokia pataisos įstaigoje galioja tvarka, norint pasiimti literatūros kūrinį: nuteistasis gali skaityti bibliotekoje ar pasiimti knygą kartu?
– Nuteistasis (suimtasis) gali pateikti prašymą raštu, kuriame nurodo norimas perskaityti knygas, jų autorių ar pavadinimus, arba tiesiog nurodyti temą (meilė, detektyvas, psichologija, fantastika, kulinarija ir kt.). Atsižvelgusi į pateiktą prašymą, paruošiu skaitytojui norimas knygas. Nuteistieji (suimtieji) knygas pasiima į savo gyvenamąsias patalpas.
Turime literatūros anglų, vokiečių, lenkų, rusų kalbomis. Skaito dažniausiai ne Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuteistieji, kurie yra atlikę bausmę užsienyje, taip pat norintys pagilinti savo užsienio kalbų žinias.
– Ar galima skaityti knygą skaitykloje?
– Iki karantino draudimo ir prevencinių saugos reikalavimų įsigaliojimo Vilniaus pataisos namuose skaityti skaitykloje buvo galima, tačiau dabar draudžiami susibūrimai. Kartais užklysta vienas kitas nuteistasis, norintis paskaityti teisinę literatūrą ar laikraštį, tokiu atveju leidžiame pasilikti, prisėsti, apžvelgti spaudoje esančias aktualijas.
– Ar skaitytojas materialiai yra atsakingas už knygą?
– Visa atsakomybė tenka man. Turiu pati kontroliuoti, su skaitytoju kalbėti, bendrauti ir žiūrėdama į akis pasitikėti juo. Aišku, visada įspėju dėl to, kad reikia knygą saugoti ir grąžinti švarią, tvarkingą. Buvo tokių incidentų, kai knyga buvo suplėšyta, sugadinta, bet nuteistasis knygą atpirko ir grąžino.
– Koks populiariausias knygų žanras tarp nuteistųjų?
– Sakyčiau, kad populiariausias žanras – psichologija. Skaitydami psichologines knygas nuteistieji visada ieško atsakymo į klausimus, jie nori ir bando pasikeisti. Kaip žuvis be vandens negali, taip jie negali be knygų. Pastebiu, kad vienam perskaičius knygą, kuri paliko įspūdį, ji rekomenduojama ir kitiems, tad ateina prašydami tos pačios knygos.
– Kokios populiariausios knygos tarp nuteistųjų, kurias noriai skaito pasikliaudami kitų rekomendacijomis?
– Autoriaus Swami Rama knyga „Gyvenimas su Himalajų mokytojais“. Labai populiarios knygos apie mitybą. Dauguma turi norą taisyklingai maitintis, rūpinasi savo sveikata. Tarp nuteistųjų turime ne vieną vegetarizmą ir veganizmą propoguojantį nuteistąjį.
– O ar dažnai skaito spaudą? Laikraščius ir žurnalus?
– Geltonąją spaudą skaito noriai. Nuteistieji (suimtieji), kurie būna kamerose, nemato pasaulio, todėl paskaityti, pavartyti, pasižiūrėti paveiksliukus, jiems yra įdomu ir aktualu. Žurnaluose yra labai daug mitybos patarimų, diskusijų, užduočių, kurias sprendžia laisvalaikiu. Žurnalų neturim daug, tad pasiskolina visų po truputį, paskaito ir dalinasi tarpusavyje. Vieniems įdomiau skaityti laikraščius, kitiems – žurnalus apie politiką, tretiems – apie mašinas. Užeina dažnai pas mane, pasikonsultuoja, bando gaminti tam tikrus patiekalus.
– Ar pastebite, kad perskaitytos knygos keičia patį žmogų?
– Jei neturi artimo žmogaus šalia, su kuriuo galėtum pasidalinti savo mintimis, arba nenori dalintis savo mintimis, yra puiki išeitis – skaityti. Skaitymas padeda atitrūkti nuo begalinio minčių srauto, kurios sukasi kiekvieno iš mūsų galvoje, užmegzti vidinį dialogą su savimi, praturtinti vidinį pasaulį. Skaitant literatūrą galime atsidurti pačiame slapčiausiame pasaulio kampelyje. Iki karantino buvo organizuojami skaitymo būreliai. Kartu su nuteistaisiais išsirinkdavome knygą, kurią visi perskaitydavome, o po to diskutuodavome apie kūrinį.
– O teisinė literatūra ar populiari?
– Taip, skaito. Populiariausia – Baudžiamojo proceso kodekso komentarai, teisinė doktrina, Baudžiamasis kodeksas.
– Ar yra atvejų, kad nuteistieji prašo paskaityti knygų sukrečiančiomis temomis?
– Fiodoro Dostojevskio knyga „Nusikaltimas ir bausmė“. Ją skaito ir rusų kalba. Buvo atvejis, kai vengiau duoti šią knygą nuteistajam. Ją perskaitęs, žmogus bandė prieš save pakelti ranką. Visada reikėtų atsižvelgti į tai, kokia jo vidinė būsena, aplinka, ar žmogus imlus aplinkai. Vengiu duoti knygas, susijusias su bausme, ar su padaryta nusikalstama veika. Parenku knygas, kuriose neatsispindėtų panaši patirtis, kuri gali sužadinti užslopintas emocijas.
– Kokia Jūsų nuomonė dėl šiuo metu įvestos galimybės nuteistiesiems turėti asmenines elektorines skaitykles?
– Mano nuomone, tokiu būdu prarandama tikroji knygos dvasia. Čia, bibliotekoje, kiekviena knyga turi savo vietą, kiekviena išglostyta, kvepia. Galimybė skaityti knygą elektroninėje skaityklėje atima iš tavęs patį didžiausią malonumą – užversti paskutinį knygos puslapį. Kartais nuteistieji ateina tiesiog norėdami įkvėpti knygų kvapo, pasikrauti teigiamos energijos.
– Ar esate perskaičiusi visas bibliotekoje esančias knygas?
– Studijų laikais knygų skaičiau įvairių ir daug. Šiuo metu paimdama knygą į rankas jaučiu jos dvasią. Perbėgusi akimis pirmuosius puslapius galiu tiksliai pasakyti, apie ką ta knyga, ko iš kūrinio galima tikėtis. Įgūdis, kuris išsivystė bėgant metams. Nuteistiesiems taip pat patariu, būna, kad asmuo pasiima knygą, o matau, kad ji gali būti jam per sunki, tada patariu, kad paimtų pasiskaityti ką nors paprastesnio, lengvesnio. Taip ir dirbame tokiu tempu. Į darbą ateinu kaip į šventę.
Būna, kad žmogus neapsisprendęs, ką nori skaityti. Paklausiu, kokia tema patinka, ar šiuo metu turi aktualių problemų, kurias norėtų išspręsti. Pasikalbėjusi jau žinau, kokią knygą jam galiu rekomenduoti. Nėra taip, kad žmogus, atėjęs į biblioteką, išeitų be knygos rankose.
– Kokia knyga iš perskaitytų jums paliko giliausią įspūdį? Juk atsitiktinai perskaityta knyga gali pakeisti žmogaus gyvenimą.
– Laurent Guinelle „Diena, kai aš išmokau gyventi“. Apie šį kūrinį esame diskutavę ir su nuteistaisiais. Kiekvienas turėjo progą pamąstyti, o kaipgi jis praleistų paskutinę savo gyvenimo dieną, ką gero dar galėtų padaryti aplinkiniams.
– Ar literatūra dažnai atnaujinama?
Skųstis negalime, dar nesenai gavome net per 180 naujų knygų, dauguma iš jų psichologijos tematika. O ne kartą jau į laisvę išėjusieji dovanoja knygų. Visada galima kreiptis į administraciją su pasiūlymu padovanoti nuteistiesiems knygų.
