Diskusijų ir pasiūlymų šia tema yra daug, todėl noriu išsakyti savo nuomonę ir užakcentuoti, kad, jeigu norime užbaigti šią pandemiją, turime susitaikyti su prievole skiepytis. Taip pat suprasdamas, kad tokia pozicija gali sukelti daug diskusijų ir netgi pasipiktinimų, noriu pabrėžti, kad tai yra mano asmeninė pozicija.
Argumentaciją pradėčiau nuo to, kad visose šalyse, kurios pasiekė apie 40 proc. visuomenės vakcinacijos lygį, skiepijimo tempas mažėjo. Esame tokioje pat situacijoje kaip Prancūzija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Estija, Lenkija ar kitos ES šalys. Dažnai linksniuojami Jungtinė Karalystė ir Izraelis išsiskiria pirmiausia todėl, kad šios šalys pirmosios gavo vakcinas, todėl sugebėjo ES valstybes aplenkti maždaug pora mėnesių. Iki jų lygio mums ir trūksta tų poros mėnesių. Tačiau nei Izraelis (66 proc. paskiepyti bent viena doze), nei Jungtinė Karalystė (68 proc.) dar nėra pasiekę 70 proc. kartelės, kai galima kalbėti apie visuotinio imuniteto susiformavimą. Abi šalys, spurtavusios įspūdingai, pastaruoju metu skiepija žymiai mažesniais tempais. Ir visos jos galvoja, ką reikia daryti toliau.
Visas šis sustojimas nėra susijęs su komunikacija. Taip jau Lietuvoje nutiko, kad žodis „komunikacija“ tapo kažkokia šventa karve. Jei tik kas nors blogai mūsų viešajame gyvenime, iškart šaukiama, kad trūksta komunikacijos. Įsivaizduojama, kad jeigu gali brangiai parduoti skalbimo miltelius ar alų, tai raginti skiepytis bus vienas juokas. Tai yra klaidingas požiūris, nes skiepijimo kampanija yra panašesnė ne į skalbimo miltelių reklamą, o į politinės komunikacijos veiksmą, kuriame reikalingas socialinis veikimas (todėl jis yra sunkiau pasiekiamas nei bokalo alaus pardavimas), kur yra daugiau socialinių barjerų (o ką pasakys kiti? kaip galvoja kaimynas? kokia kitų visuomeninių aktorių nuomonė?) ir yra reikalingas komunikacijos turinys (pvz, skiepijimosi logikos ir argumentacijos mechanizmas), o ne tik forma (daaaaug reklamos).
Šioje vietoje turime suprasti dar ir tai, kad auditorija, į kurią taikome, turi būti atvira priimti komunikacijos turinį arba jos jai turi reikėti (na, čia yra panašumas su skalbimo milteliais ar alumi, tik tiek, kad sužadinti norą skiepytis yra kiek sudėtingiau nei išgerti bokalą šalto alaus karštą vasaros dieną). Nesenai mačiau vieną apklausą, kuroje žmonių buvo klausiama, ar jie pasiskiepijo, o jeigu ne, tai kodėl. Visoje apklausoje tik 1,6 proc. respondentų pasakė, kad jiems trūksta informacijos apie skiepus. O tų, kurie pasakė, jog skiepijimosi procesas yra nepatogus (sudėtinga registracija ar sunku nuvykti į skiepijimo vietą) buvo vos 0,01 proc. Tai yra absoliučiai menki skaičiai, kurie rodo, kad ne informacijos sraute ar skiepijimo mechanizme yra bėda. Žmonės žino apie skiepus, apie jų šalutinius poveikius, apie COVID-19 ligą, galimą žalą, sunkius ir legvus persirgimus bei visa kita. Kaip nežinosi, jeigu bemaž kiekvienas savo aplinkoje turime bent po vieną persirgusį asmenį, pusė žmonių aplink mus jau yra pasiskiepiję, o apie pandemiją kalbame jau metus visur ir visada. Tad informacijos trūkumas nėra nesiskiepijimo priežastis.
Daugelis žmonių, ypač jaunų, nesiskiepija, nes skiepą atidėlioja rudeniui ar tolimesnei ateičiai. Kai kurie mano, kad kiti pasiskiepys, todėl bus pasiektas 70 proc. riba ir susiformuos visuotinis imunitetas be jų dalyvavimo. Treti tiesiog nebijo pandemijos ir yra įsitikinę, kad jei susirgs, tai persirgs lengvai. Ketvirti yra antivakseriai ir nesiskiepydami protestuoja prieš pasaulio globalizmą, gėjus, žydus ir driežažmogius, kurie, jų nuomone, valdo šį supuvusį pasaulį.
Esminė bėda šiuo metu yra tai, kad pati liga nebėra pakankama priežastis, kad žmogus nuspręstų pasiskiepyti. Ir ledų porcija, alaus bokalas, nemokamas cepelinas ar skalbimo miltelių dėžutė nėra ta papildoma reikalinga paskata, kodėl žmonės nuspręstų skiepytis. Taip, galbūt kažkiek žmonių dovanos, loterijos ar panašios priemonės ir paskatintų skeipytis, tačiau tai nėra tvari ir ilgalaikė kryptis.
Jeigu norime susidoroti su pandemija, turime iki galo būti sąžiningi vieni prieš kitus ir aiškiai pasakyti, kad skiepas turi tapti prievole norint gyventi viešąjį gyvenimą. Būtent apie visuomenę ir bendruomenę turime kalbėtis, nes asmuo nesiskiepydamas turi teisę daryti sau žalą. Tačiau jeigu ta žala liečia ir kitus žmones (o galimybė užkrėsti kitą yra tokia žala), tada valstybė turi įsikišti ir pasakyti, kad taip elgtis negalima. Juk neleidžiame užsikrėtusiems tuberkulioze, tymais ar difterija laisvai vaikščioti gatvėmis ir užkrėtinėti kitų. Atitinkamai įsidarbindamas privalai pateikti sveikatos pažymą, kurioje nurodoma, kad nesergi užkrečiamomis ligomis (nes jei sirgtum, dirbti negalėtum).
Su COVID-19 yra kiek sudėtingiau, nes turime masinį reiškinį, todėl užsikrėtimų skaičiai yra didesni nei pavieniai tuberkuliozės ar kitų ligų atvejai. Todėl norint taikyti analogiją, reiktų taikyti privalomą testavimą visiems, kurie turi kontaktą su kitais asmenimis, arba užtikrinti vakcinaciją. Testavimosi prievolė yra, tačiau ji kuo toliau, tuo labiau tampa brangiu malonumu, pro kurį praslysta ne vienas susirgęs, nes testuojama ne kasdien, o kartą per savaitę. Akivaizdu, kad kasdienis testavimas nebūtų nei produktyvus, nei ekonomiškas, nei protingas sprendimas. Todėl vakcinacija yra vienintelis kelias pirmyn.
Latvija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė ir kitos valstybės skiepijimosi prievolę taiko jau gana dideliam ratui veiklų. Jungtinė Karalystė pirmoji įvedė prievolę pasiskiepyti visiems socialiniams darbuotojams, nes jie dirba su didžiausios mirtingumo rizikos asmenimis.
Prancūzijos prezidentas E. Macronas neseniai paskelbė, kad medicinos, socialiniams ir kitiems darbuotojams, kurie dirba su pažeidžiamais asmenimis, vakcinacija bus privaloma. Taip pat numatė tvarką, kad į kavines, restoranus, prekybos centrus, kino teatrus ir kitas masinio susibūrimo vietas bus galima patekti tik turint vakcinaciją, persirgimą arba testą patvirtinantį sertifikatą. Tai išgirdę 20 tūkst. piliečių išėjo į gatves. 3 mln. (5% vakcinuojamos populiacijos) užsiregistravo skiepui.
Latvija svarsto apskritai nustatyti, kad darbdaviai galės į darbą nepriimti asmenų, kurie nebus vakcinuoti, o taip pat ir nustatyti profesijų, kurioms vakcinacija bus privaloma, sąrašą.
Sakantiems, kad tokie veiksmai yra neteisėti ir neteisingi, atsakau, kad mūsų valstybė, mūsų visuomenė negali būti radikalios, rėksmingos ir visuomenę klaidinančios antivakserių mažumos įkaitė. Turime tam nepasiduoti ir būti ryžtingi, nes visa ši pandemija jau tikrai visiems nusibodo.
O kad tai yra teisėta, argumentus jau yra išdėstęs Europos žmogaus teisių teimas (EŽTT). Šį pavasarį EŽTT paskelbė sprendimą byloje „Vavrička ir 5 kiti prieš Čekijos Respubliką“. Būrys Čekijos antivakserių bandė ginčyti savo valstybės sprendimą dėl privalomo vaikų skiepijimo nuo stabligės, tymų, difterijos ir kitų užkrečiamų ligų. Čekijoje nepaskiepyto vaiko negalima leisti į mokyklą, o tėvams gresia netgi bauda. Teismas konstatavo, kad:
- ribojimas neleisti neskiepytų vaikų į mokyklas yra teisėtas ir juo yra siekiama teisėto tikslo – apsaugoti kitų asmenų (pirmiausiai kitų vaikų) sveikatą ir teises.
- priminė, kad valstybė yra įpareigota laikytis geriausių vaiko, o taip pat ir vaikų kaip grupės, interesų prioriteto priimant visus sprendimus, turinčius įtakos jų sveikatai ir vystymuisi. Skiepijimas būtent ir yra geriausiai vaiko interesus atspindinti priemonė.
- tais atvejais, kai savanoriško skiepijimo politika nebuvo laikoma pakankama visuotiniam imunitetui pasiekti ir palaikyti, EŽTT laikėsi nuomonės, kad gali būti pagrįstai taikoma privalomo skiepijimo politika siekiant, kad būtų pasiektas tinkamas apsaugos nuo sunkių ligų lygis.
- EŽTT pripažino privalomą skiepijimą ir su juo susijusias sankcijas, kaip „būtinas demokratinėje visuomenėje“.
Tai yra be galo svarbi byla, kuri mums parodo, ar teisėtais gali būti laikomi sprendimai dėl privalomo skiepijimo nuo COVID-19. Akivaizdu, kad jie būtų pripažįstami teisėtais, nes kaip ir čekiškoje byloje, taip ir su COVID-19 yra siekiama lygiai tokių pačių tikslų.
Baigiant noriu konstatuoti, kad jeigu nenorime rudenį susidurti su dar vienu karantinu, jeigu norime apsaugoti savo draugus ir artimuosius, turime skiepytis. Jeigu situacija nesitaisys ir bus einama į griežtesnių sprendimų pusę, aiškiai deklaruoju, kad juos palaikysiu. Pandemija yra ne žaidimas. Esame protingi, suaugę žmonės, todėl elgdamiesi protingai ir atsakingai turime pasiskiepyti. Tai yra vienintelis kelias pirmyn.