Liepos 17 d. per Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) tarybos posėdį premjerė I. Šimonytė pasakė, kad kyla kultūriniai ir vertybiniai karai, kuriais pasinaudojant mėginama keisti valstybės vakarietišką kryptį. Ji detaliau neišryškino, ką ji turėjo omenyje, nors paminėjo nesutarimus dėl šeimos bei užuominas, jog Vyriausybės politika kalta dėl to, kad Lietuvą ištiko migrantų krizė, ir pasakė, kad „negalima būti geru žmogumi, bet tik truputėlį nekęsti gėjų, žydų ar sirų.“
Neaišku, kam buvo skirti šie priekaištai ir kurie iš jų svarbiausi. Susidaro įspūdis, kad strėlės taikomos prezidentui Nausėdai dėl jo požiūrio į gėjus, prisipažinimo, kad jis būtų vetavęs dabartinį Partnerystės įstatymą, bei dėl nutarimo Didžiojo šeimų maršo metu išplatinti sveikinimą. Kritika veikiausiai taikoma ir pagrindiniam varžovui „valstiečių“ vadovui R. Karbauskiui, kuris neseniai kovingai teigė, jog palaikantiems lyčiai neutralią partnerystę politikams nėra vieta partijos frakcijoje Seime. Ir tiems, kurie nepritaria griežtai Lietuvos politikai Baltarusijos atžvilgiu.
Konservatoriai ir Vyriausybė greitai sulaukė atsako. Prezidento patarėjas P. Mačiulis pareiškė, kad Seimas, priimdamas užsieniečių teisinės padėties įstatymo pataisas „išmetė į šiukšlių dėžę migrantų žmogaus teises“. Apkaltinęs valdančiąją daugumą veidmainyste („ji savo retorikoje kas trečią žodį vartoja sąvoką „žmogaus teisės‘“), nurodęs, kad migrantai palikti be jokių žmogaus teisių, nes net neturi apeliacijos galimybių, Mačiulis pažymėjo, kad dėl šių priežasčių, prezidentas svarsto vetuoti pataisas.
Vis dėl to prezidentas to nepadarė, aiškindamas, jog „skylėta“ politika nelegalios migracijos atžvilgiu yra pavojingesnė už žmogaus teisių požiūriu „skylėtą“ įstatymą. Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen, kuri per krizę gerokai santūriau ir racionaliau elgiasi negu konservatorių vadovybė, pabrėžė, kad rudens sesijoje įstatymas bus peržiūrimas pagal Nausėdos išsakytas pastabas.
Nausėdos nutarimas nevetuoti pataisų buvo prognozuojamas. Veto būtų labai smarkiai kirtęs jo populiarumui ir sukėlęs pasipiktinimo bangą. Kritikai pirštų išvadą, kad valdžia atsisakė priemonių migrantų antplūdžiui priešintis, tad paliko Lietuvos žmones likimo valiai.
Abejoju, ar Lietuvoje plačiau paplis neapykanta, kad galvą kels radikalios dešinės jėgos. Lietuvoje kol kas nė viena radikali partija nėra surinkusi daugiau negu dviejų procentų balsų. Antra vertus, pastebimas gajus nepasitikėjimas egzistuojančiomis politinėmis partijos. 2004 m. su V. Uspaskicho vadovaujama Darbo partija prasidėjo „gelbėtojų partijų“ karuselė. Po ketverių metų „darbiečius“ pakeitė A. Valinsko šoumenų partija, 2012 m. pasireiškė partija „Drąsos kelias“, savo pagrindine užduotimi laikanti vienos mergaitės išgelbėjimą nuo pedofilų. Po dar ketverių metų valdžion atėjo persitvarkę ir atsigavę „valstiečiai“, pasiryžę kovoti su alkoholizmu bei už sveiką gyvenimą. Praėjusiais metais nelauktą pergalę pasiekė Laisvės partija, nors ją galima laikyti tradicinio liberalizmo atmaina.
Mažiau optimistiškai nusiteikę pažįstami mano, kad gal jau ateina radikalų metai, kai po jų vėliava telksis nusivylusieji ir pasipiktinę. Kitų šalių patirtis rodo, kad migracijos ir tradicinių vertybių klausimai itin jaudina daugelį gyventojų. Egzistuoja pavojus, kad neapgalvoti politikų veiksmai gali duoti postūmi radikalams. Nors skelbia norą proteguoti europines vertybes, konservatoriai savo kalbomis apie prieš Lietuvą vykdomą hibridinį karą ir nelegalių migrantų vaizdavimu šalies priešais gali kenkti joms.
Šalyje paskelbta ekstremalioji situacija. Priimtos įstatymo pataisos, kurios pagreitins prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūras, neleis jiems apskųsti sprendimų, apribos migrantų laisvą judėjimą, susiaurins kitas jų teises. Pasienyje statomos spygliuotos užtvaros, kareiviai patruliuoja pasienyje. Seimo rezoliucijoje neteisėta migracija per Baltarusiją pavadinta hibridine agresija.
Pritariu tiems ekspertams, kurie mano, jog dalis vyriausybės veiksmų nedera su tarptautine teise ir pažeidžia Lietuvos konstituciją. Dar susidaro įspūdis, jog konservatoriai nori rinkėjams prisistatyti kaip ta partija, kuri labiausiai geba apginti Lietuvą nuo Baltarusijos diktatoriaus Lukašenkos kėslų ir nuo nepageidaujamų migrantų. Toks priešiškumas migrantams, net ir nelegaliems, nepuošia valdžios, kuri skelbiasi esanti europinių vertybių gynėja.
Kai kurie konservatoriai ir valdžios atstovai kalba atsargiau, pažymi, kad kalbėdama apie hibridinį karą, Vyriausybė turi omenyje ne pabėgėlius, bet Lukašenką, kad sienos pažeidėjai nesusigaudo ir yra nekalti. Bet šiuos nuosaikesnius pasisakymus nustelbia labiau kovinga retorika ir kuriamas įvaizdis, kad Lietuva pavojuje. O kas kelia tą pavojų, išskyrus tamsaus gymio atvykėlius?
Valdžios retorika susirūpino opozicinė Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP), kuri tvirtina, kad būtina „aiškiai atskirti Lukašenkos valdžios veiksmus nuo migrantų, pakliuvusių į neteisėtos migracijos spąstus. Pasak partijos pirmininkės V. Blinkevičiūtės, „kilus krizei, valdantieji migrantus siūlė traktuoti kaip „hibridinio karo dalyvius“ ir karo retorika baugino šalies gyventojus, esą dėl nacionalinio saugumo interesų galima paminti migrantų žmogaus teises.“ Valdžia raginama atsisakyti migrantų kaltinimo ir visuomenės baimės kurstymo.
Gėjų teisės yra kitas labai jautrus klausimas. Daug kas priklausys nuo Nausėdos pozicijos. Jis yra išreiškęs nepasitenkinimą dabartine Partnerystės įstatymo redakcija, todėl jis ir jo komanda privalo išsamiai nurodyti, kokios įstatymo pataisos juos tenkintų. Jei įstatymas iš dalies būtų atmestas dėl prezidento pozicijos, ar jis jį vetuotų, konservatoriai veikiausiai jam priekaištautų, kad jis atmeta „europines vertybes“, nors tai, kas sudaro kai kurias iš šių vertybių, yra ginčų objektas.
Konservatorių partijos pirmininkas G. Landsbergis tvirtino, kad visi politikai ir viešieji asmenys turi suprasti, kad „mūsų žodžiai yra verčiami tuoj pat į anglų, arabų, kurdų kalbas, jie yra platinami“, tad būtina vieningai kalbėti migrantų klausimu. Užrašomi ir verčiami mūsų politikų pasisakymai.
Vargu, ar Lietuvos įvaizdis pagerėtų, jei vidaus politikos sumetimais Vyriausybė ir prezidentūra lengvabūdiškai kaltintų viena kitą abejingumu, net priešiškumu vertybėms ir žmogaus teisėmis. Jau kaista retorika, nors rinkimai tik po trejų metų.
