Tik po metų veiklos dėl sunkumų iškilusių pandemijos metu verslininkui Gediminui Žiemeliui priklausanti gamykla dar pernai lapkritį kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo. Tačiau dabar atrodytų bendrovė vėl gali įkvėpti oro: projektai vėl sugrįžta į gamybos sales, o įmonė jau aktyviai didina komandą. Portalo Delfi vizito metu Kauno LEZ apie įmonės patirtį sudėtingu metu ir atsigaunančią gamybą kalbamės su gamybinės įmonės vadovu Jonu Stragiu.
– Daliai baldų gamintojų pandemija nebuvo tokia sunki: namuose užsidarę gyventojai nusprendė atsinaujinti savo baldus. Jums ne taip pasisekė?
– Sritis, kurioje dirbame ir gaminame baldus, yra projektinė veikla viešosios paskirties interjerams – parduotuvės, viešbučiai, restoranai. Galima sakyti, kad pandemija mažiau paveikė namų apyvokos baldų sektorių, nes žmonės daug laiko praleido namuose, norėjo juos atnaujinti. Mes dirbame verslas–verslui (B2B) segmente ir mūsų pagrindiniai užsakovai buvo tarp labiausiai paveiktų nuo pandemijos.
Ir čia kalbame ne tik apie Lietuvą, bet ir apie pasaulį. Tik keli procentai mūsų produkcijos lieka Lietuvoje, visa kita – iškeliauja. Tiek Vakarų Europoje, tiek JAV, kur esame, buvo įvesti karantino apribojimai ir viešbučiai, parduotuvės, restoranai užsidarė. Mes buvome tie, kurie visu smarkumu pajautė pandemiją.
Lietuvoje karantinas buvo įvestas pernai kovą, bet Italijoje jis prasidėjo anksčiau ir tai labai pajautėme, nes Italija – viena stipriausių mūsų rinkų. Kovo mėnesį buvo staigus apyvartos kritimas, kuris siekė 4–5 kartus. Prasidėjo masiniai užsakymų atšaukimai. Užsakovai, kurie buvo suplanavę atidarymus, suprato, kad tai daryti nebebuvo tikslina. Todėl pirmieji karantino mėnesiai buvo nepavydėtini.
– O stabdomi buvo ir jau pradėti vykdyti projektai? Kas prisiėmė nuostolius?
– Visą laiką kalbėjomės su klientais. Užsakymo pateikimo metu mes gauname avansinį mokėjimą. Priklausomai nuo to, kiek įsibėgėjusi gamyba, jis gali padengti kaštus arba ne. Vienu atveju, jau žaliavos nupirktos, kitu – jau ir įsibėgėjusi gamyba. Kiekviena situacija skirtinga.
– Kaip valdėte situaciją?
– Pagrindinis tikslas buvo išlaikyti įmonės gyvybingumą. Supratome, kad jei prarasime tam tikrą branduolį darbuotojų arba neturėsime tinkamų apyvartinių lėšų, visas gražus sumanymas, kurį turėjome, baigsis greičiau nei norėtume. Analizavome, kiek viskas gali tęstis, tačiau informacijos buvo mažai, vakcinos nebuvo, šalys chaotiškai skelbė karantinus, skirtingai elgėsi. Visgi pasaulinė praktika rodo, kad pandemijos baigiasi per 2–3 metus: arba bendras imunitetas įgaunamas, arba praeina ciklas. Todėl supratome, kad neturime teisės sau leisti išbarstyti to, ką jau sukūrėme, ir kad reikia mobilizuotis.
Daug kalbėjome su žmonėmis. Žinoma, sunku šnekėtis, kai pats nedisponuoji visa informacija. Negali sakyti, kad po mėnesio viskas bus gerai. Negali teigti, ko pats nežinai. Tai daugiau buvo tikėjimo klausimas. Tiki, kad bus gerai, ir bandai tuo tikėjimu dalintis su komanda. Labai džiugu, kad komanda buvo susitelkusi.
Žinoma, pirminis šokas buvo dėl sumažėjusių apimčių, bet tada pradėjome galvoti, ką galime veikti: gal kažkurie projektai turi ilgesnį ciklą, finansavimas nestoja ir mes galime kažkokiu būdu, mažesne apimtimi tęsti darbus.
Mūsų cikliškumas dabar labai susijęs su tuo, kaip šalyse valdomas karantinas. Jei kažkuri šalis atlaisvina karantino apribojimus, automatiškai padidėja žmonių srautai į parduotuves ir iš karto iš tos šalies jaučiame pagyvėjimą, užsakymų kiekio augimą. Paskutiniai du mėnesiai buvo mums rekordiniai. Vadinasi, kad visos problemos yra tik nulemtos karantino. Kai tik vėl atsistatys buvę žmonių įpročiai apsipirkti, keliauti, būsime vėl sėkmingame segmente.
– Pagal pirminius savo įmonės planus norėjote iki kitų metų įdarbinti iki 800 darbuotojų. Šiuo metu įmonėje turite 211 darbuotojų. Kiek jų buvo prieš pandemiją ir kiek teko atsisakyti?
– Pradžioje visi išėjome į prastovas, nes nebuvo ką daryti. Tada nutiko įdomus dalykas, kad kai kuriems darbuotojams pasirodė, kad išeiti iš darbo ir gauti išmoką iš Užimtumo tarnybos yra geriau nei už minimalų atlyginimą būti prastovoje, todėl įvyko natūralus nutekėjimas. Prieš pandemiją turėjome apie 360 darbuotojų.
– Minėjote, kad vėl atsigauna užsakymai. O kaip su darbuotojų paieška dabar? Kaip pavyksta susigrąžinti darbuotojus?
– Absoliučiai sunku ir tam yra konkrečios priežastys. Vienas dalykas, kad yra labai išaugęs šešėlis: išmokas gaunantys žmonės užsidirba papildomai iš savo garažėlių, vietoje to, kad fokusuotųsi į pridėtinę vertę kuriantį verslą. Lietuvoje dažnai daug dėmesio skiriama pašalpų sistemai, kas natūraliai didina šešėlį valstybėje. Toks požiūris yra labai trumparegiškas, tai nesukurs pridėtinės vertės kelerių metų perspektyvoje.
Kitas dalykas, neatmesčiau galimybės, kad dalis žmonių, prasėdėję pusantrų metų namuose, tiesiog pagalvojo, kad nėra poreikio labai stengtis, galbūt jiems visko užtenka.
– Šiuo metu galime šiek tiek atsipūsti nuo blogos pandeminės situacijos, tačiau gamintojams vis didesnį nerimą kelia augančios žaliavų kainos. Ar jūs taip pat turite iššūkių dėl to?
– Dabar vyksta masinis visų žaliavų brangimas. Dirbame tiek su metalu, tiek su medžiu, tiek su plastiku. Dabar nėra segmento, kur kainos nekiltų. Vienais atvejais apie 10 proc., kitais – kartais. Tai tam tikras šokas yra.
Viskas būtų gerai, jei tai būtų momentinis dalykas, bet mes sudarinėjame su klientais ilgalaikes sutartis ir kainoraštis pateikiamas iš anksto. Taigi, jei su klientais sudaryta ilgalaikė sutartis, dabar mūsų užduotis kalbėtis su užsakovais ir sakyti jiems apie dinamiką žaliavų rinkoje. Aišku, kainų kėlimas yra nedėkingas dalykas. Kartais jaučiamės kaip tarpininko vaidmenyje, kad tas tendencijas, kurios ateina iš išorės, turime perduoti savo galutiniams užsakovams.
– O kaip su projektais, kuriuos sustabdė klientai pandemijos pradžioje? Ar jie sugrįžo?
– Eilė užsakymų buvo ne atšaukti, bet sustabdyti. Kaip tik dabar užbaigėme prestižinio viešbučio Florencijoje, Italijoje, projektą, kuris pagal pirminį planą turėjo būti baigtas 2020 m. gegužę. Vienos tinklinės parduotuvės Lenkijoje projektai buvo irgi atšaukti prasidėjus pandemijai, tai baigėme projektą tik prieš porą mėnesių. Tokių, kurie visiškai negrįžtų, nėra. Visos kompanijos bandė išgyventi ir buvo tik laikinai įšaldžiusios projektus.
– Šiuo metu turite beveik 800 tūkst. eurų skolą Sodrai dėl karantino metu atidėtų mokesčių. Kaip vertinate valdžios paramą verslui? Ar ji buvo veiksminga?
– Be abejonės. Kiekvienas euras tokioje situacijoje yra labai vertingas: tiek subsidijos už prastovas, tiek mokesčių atidėjimas. Po pirmos pandemijos mums pavyko su Sodra pasirašyti mokestinę paskolą ir buvo leista nemokėti įmokų karantino metu. Galvoju, kad tos lėšos išleistos prasmingai, nes jei neišlaikysi žmonių, nesudarysi galimybės jiems likti, o įmonei sudėtinga generuoti apyvartą, gausi atvirkštinį rezultatą – aukšto lygio specialistai išeis į rinką, kur teks žeminti savo kvalifikaciją ar turėti mažesnį darbo užmokestį. Valstybės mastu tikriausiai labai naudinga remti eksportuojantį ir aukštą pridėtinę vertę kuriantį verslą, nes tai garantuoja grąžą ateityje.
– Kaip manote, kaip pavyks ateityje sumokėti atidėjimus?
– Atidėjimas irgi yra geras modelis. Labai norėtųsi mokestinės amnestijos, bet tada kiltų kitos problemos. Negalima mąstyti tokių idėjų plačiu mastu. Žinoma, mokesčių atidėjimas – papildoma našta būsimiems metams, bet geriau taip nei neišlaikyti gyvybingumo. Jei pernai nebūtų buvę tokio instrumento, būtų buvę labai sunku.
– Tik pradėję veiklą žadėjote iki 2020 m. įdarbinti iki 800 darbuotojų, kalbėjote apie antros gamyklos atidarymą. Kaip pandemija pakeitė tikslus ir planus?
– Drastiškai pakeitė. Iš mūsų verslo plano reikia išimti dvejus metus kaip nulinius. Mes neatsisakėme savo vizijos, tik mums nepavyks visko taip greitai pasiekti, kaip norėjome. Šnekamės su užsakovais ir matome, kad daug kompanijų turi didelių plėtros planų.
Kitus metus matome kaip stipraus augimo galimybes. Galima dramatizuoti, kad buvo labai blogai, bet tai buvo ir verslo ugdymo periodas. Tikėtina, kad po pandemijos išeisime labiau patyrę, protingesni ir labiau pasveriantys visus dalykus. Todėl augimas bus tvaresnis.
Verslą pradėjome su idėja, kad tai turėtų būti ne mažiau kaip 50 mln. eurų generuojantis verslas ir jame dirbtų 700–800 žmonių. Šios vizijos neatsisakome ir ją pasieksime. Vienintelis kintamasis, kurio dabar neturime, – laikas.
– Pandemijos metu daug kalbėta, kad turtingieji tapo dar turtingesniais, o jūs kaip tik ir dirbate su prabangos sektoriumi. Tai gal galutinė įtaka jums bus mažesnė?
– Jeigu žiūrėti į prabangos sektorių, jis labai banguojantis. Čia yra dvi pusės: vienoje pusėje yra rėkiantys prekių ženklai, kitoje – nuosaikesni. Tai pastebėta įdomi tendencija, kad rėkiantys apie save prabangos prekių ženklai pandemijos metu smarkiai nukrito. Atsirado kuklumo dalykas. Taigi nuosaikus prabangos segmentas laikosi neblogai.
