Priešais jaunus vyrus sudėtas kuklus jų bagažas, trys iš jų turi tik maišelius su rūbais, kiti – nedideles kuprines. Visi jie atrodo persigandę, atrodo, tuoj apsiverks.
„Juos labai prigąsdina Baltarusijoje, kai kurie sakė, kad atima daiktus, dar primuša ir išstumia per sieną“, – ne kartą apie tokį žiaurų elgesį iš hibridinę agresiją pradėjusių kaimynų išgirdau iš mūsų pasieniečių.
Nori žaisti futbolą
Didžioji dalis sulaikytų atvykėlių tvirtina nekalbantys angliškai. Vis dėlto pasieniečiai pasakoja, kad tyli tik iš pradžių, o įsidrąsinę prabyla. Vieną jaunuolį man pavyksta prakalbinti.
„Ar jie čia mums padės? Aš tikiuosi, kad mums niekas negresia. Ar mums čia padės?“, – pirmiausia sklandžia anglų kalba klausia migrantas.
Pasiteiravus, nuo ko jis bėga ir kodėl jaučiasi nesaugus, 26-erių metų vaikinas iš Siera Leonės pradeda pasakoti istoriją apie politinį nestabilumą šalyje.
„Mano tėvas priklausė opozicinei partijai, dėl to jį per rinkimus nužudė. Mano šeimą pradėjo persekioti, todėl dėdė nupirko man bilietą į Minską, kad galėčiau gauti prieglobstį Europos Sąjungoje“, – istoriją taip šaltai ir greitai išberia jis, kad gali susidaryti įspūdis, jog jis pasakoja ne apie savo gyvenimą, o deklamuoja gerai išmoktą eilėraštį.
Kad dažniausiai tokios istorijos nepasitvirtina, rodo ir jau išnagrinėti migrantų prašymai – kol kas nė vienam iš jų Lietuvoje nesuteiktas pabėgėlio statusas.
Pašnekovas aiškina, kad mielai pasiliktų Lietuvoje, o jei atsirastų galimybė, keliautų į Vokietiją. Svarbiausia – būti Šengeno erdvėje. Pasiteiravus, ką jis čia veiktų, migrantas atsakė norintis išnaudoti savo talentus.
„Noriu žaisti futbolą. Jei rasiu čia gerą komandą, trenerį, galėsiu išnaudoti savo talentą, pasirašyti kontraktą ir gauti atlyginimą“, – paaiškina jis. Tiesa, profesionaliai tėvynėje jis futbolo nežaidė, tačiau yra įsitikinęs, kad jam dar ne per vėlu siekti aukštumų.
Vaikinas pasakoja, kad kertant sieną Baltarusijoje nematė jokių pareigūnų ir nesusidūrė su kliūtimis.
Stovyklos lyderis
Kol kalbamės su būsimu futbolininku, prieš porą savaičių pats neteisėtai sieną kirtęs Ali iš Irako ramina kitus naujokus. Kadangi nė vienas neturi su savimi paso, 5 kalbas mokantis Ali pasieniečiams padeda susišnekėti ir surinkti atvykėlių duomenis – vardus, gimimo datas ir šalis, iš kurių atvyko.
„Gerai, kad jis toks yra. Reikėjo iš afrikiečių paimti koronaviruso testus, su jais susikalbėti neįmanoma, atėjo Ali ir per tris minutes visus sustatė“, – apie nepakeičiamą pagalbininką sakė vienas pareigūnas.
Pasitikėjimu ir charizma spinduliuojantis nedidelio ūgio, bet tvirto sudėjimo irakietis šioje pabėgėlių stovykloje tapo vienvaldžiu lyderiu, prižiūrinčiu tvarką ir padedančiu spręsti kylančias problemas.
Jis aprodo, kur apgyvendinta per šimtą migrantų: žmonės šoka, kalbasi, žaidžia futbolą. Juos nuolat prižiūri bent pora sargybinių.
Anot Ali, jei kas nors planuoja muštis ar kelti kokias problemas, jis apie tai sužino iš anksto ir užkerta tam kelią.
„Dirbu daug valandų, aš neatsipalaiduoju, aš nedaug miegu. Jei kas nors puls sargybinius, bėgs, tai būtų blogai visiems, tiek prieglobsčio prašytojams, tiek pareigūnams. Tada juk krisime mes. Todėl prižiūriu, kad visi būtų atsargūs. Mums reikia sistemos, mes mylime sistemą, nes namie jos neturime“, – sako pašnekovas.
Paklaustas apie gyventojus stovykloje, Ali užsimena, kad problemų kelia atvykėliai iš Afrikos. Tačiau paprašytas papasakoti plačiau, susimąsto.
„Afrikiečiai kitokie. Aš nenoriu apie tai kalbėti... tiesiog, jokių komentarų. Bet jie manęs klauso. Atsiprašau, nekalbėsiu apie tai“, – atsako jis.
Pasieniečiai patvirtina, kad Ali žodžiuose tiesos yra. Migrantai iš Afrikos gyvena netvarkingai, visur šiukšlina, bet paliepti Ali iškart susitvarko ir jo klauso.
Pats neoficialus migrantų lyderis pasakoja, kad ne vienerius metus gyveno Europoje, yra susituokęs su suome ir turi vaiką. Tačiau Suomijoje kažkam pasirodė, kad jų santuoka fiktyvi, todėl buvo deportuotas atgal į Bagdadą. Klausimas, kodėl kelią atgal į Europą pasirinko per Lietuvą, pašnekovą prajuokina.
Skundų lavina
Netrukus papasakoti savo problemas sugužėjo ir kiti stovyklos gyventojai, keliasdešimties žmonių būrys. Jų nepasitenkinimas situacija auga kasdien.
„Čia netvarka, mes neturime telefonų, mūsų šeimos jau 15 dienų nieko apie mus nežino, – su ašaromis akyse kalba jaunas irakietis. – Kiekvieną dieną tas pats maistas. Nėra tualetų, turime tik šaltą vandenį. Vaikinai negali gauti parūkyti. Neturime rūbų, turime tuos pačius rūbus, turime kiekvieną dieną juos skalbti. Mums reikia iš jūsų pagalbos, iš kitų valstybių, mes pabėgėliai.“
Vis dėlto šių eilučių autorius savo akimis galėjo įsitikinti, kad tikrai ne visa tai – tiesa. Bent jau tvarkingi tualetai ir dušai migrantams yra įrengti.
Kitas vaikinas pirmiausia dėkojo Lietuvai, kad juos čia priėmė, tačiau aiškino, kad jais nėra gerai rūpinamasi.
„Žinome, kad pačioje Lietuvoje nėra gera situacija. Bet mes tikimės, kad valdžia būtų geresnė, mes norime daugiau. Mes dėkingi Lietuvos valdžiai, bet mes norime geresnių sąlygų, jei jie tik galėtų“, – dėstė jis.
Pasieniečiai kalbas apie didžiulę meilę Lietuvai girdi iš daugumos migrantų, tačiau jų nuoširdumu jau nebetiki.
„Ateina, sako, mylim Lietuvą, norim čia būti, o kitą dieną jau sužinom, kad tie patys žmonės sulaikyti bandantys kirsti sieną su Lenkija“, – pasakojo pareigūnas.
Kad stovykloje nuotaikos vis labiau įtemptos – patvirtina ir Ali.
Čečėnų grėsmė
Apsilankome Švendubrės pasienio poste, kur dabar įsikurtas dar vienas palapinių miestelis. Naktį čia ramu, iš palapinių girdisi tik garsus knarkimas.
Iki čia pagrindinis uždavinys pasieniečiams tekdavęs uždavinys – gaudyti Nemunu plukdomą kontrabandą, užmaskuotą ledo lytimis.
Mums atvykus atvežami 6 šį vakarą sulaikyti migrantai. Naujokams išduodamos naujos surenkamos lovos, dar neišpakuoti miegmaišiai.
Pasiteiravus, kiek dar čia yra vietos, pasienietis pirštais parodo nulį. Jei naktį sieną kirs dar daugiau atvykėlių, kur juos apgyvendinti – nežinia.
Kita grėsmė – sulaikyta grupė čečėnų. Prieglobsčio jie pasiprašė pasakę, kad esą yra homoseksualūs ir negali likti tėvynėje.
Kol kas jie neagresyvūs, tačiau juos būtina laikyti atskirai nuo kitų atvykėlių, nes konfliktai būtų beveik neišvengiami. Jei sulauktume dar ir didesnio čečėnų antplūdžio, grėsmės taptų itin rimtos.
