Partnerystės įstatymo sėkmės rudenį besitikintis politikas taip pat sako, kad kolegos iš kitų partijų turėtų būti drąsesni ir, išreiškę palaikymą partnerystei, nebijoti pažvelgti rinkėjams į akis. Jis pripažįsta, kad tikėjosi daugiau paramos iš prezidento Gitano Nausėdos, tačiau, pasak V. Mitalo, politikai turi priimti vertybinius, progresyvius įstatymus.
Kartu V. Mitalas teigia manantis, kad rudenį atmosfera Seime jau bus ramesnė – per vasarą emocijos nuslūgs, o koalicija dėl nesutarimų nesubyrės. Jo teigimu, progresyvią Laisvės partijos darbotvarkę kai kuriais klausimais galėtų palaikyti socialdemokratai, kurie, kaip priminė V. Mitalas, priekaištavo dėl neva nuo jų nurašytos rinkiminės programos žmogaus teisių dalies.
Parlamentaras interviu portalui „Delfi“ taip pat pakomentavo valdančiųjų tarpusavio santykius ir bendradarbiavimą su opozicija, konkurencijos su Liberalų sąjūdžiu klausimus bei atsakė į klausimą, ar svarstytų bandyti perimti sostinės mero vairą iš Remigijaus Šimašiaus.
– Kaip įvertintumėte Seimo pavasario sesiją ir ką išskirtumėte kaip parlamento pergales?
– Parlamentas turėjo du apribojimus, kurie trukdė pajusti visą greitį ir valdančiosios koalicijos programos įgyvendinimą. Vienas dalykas yra pandemija – nusibodęs klausimas, bet jis aktualus ta prasme, kad kiti planai pasitraukė į šalį. Antras dalykas yra didelė kaktomušos tarp valdančiųjų ir opozicijos inercija, nes, mano supratimu, kolegoms, ypač Ramūnui Karbauskiui ir jo kolegoms, sunkiai sekėsi suprasti, kad jie dabar nėra tie, kurie valdo Lietuvą.
Tai, tiesą sakant, apribojo kai kuriuos dalykus, kuriuos parlamentas galėjo padaryti, nes, jeigu tie santykiai būtų geresni, galbūt tokius dalykus, kaip rinkimų peržiūros darbo grupėje, kažkokias drąsesnes vizijas būtume galėję nupiešti, kalbant apie rinkimų sistemos pokyčius į ateitį.
Ši sesija tokia ir buvo – kažkuria prasme buvo keista, nes iš Vyriausybės sisteminių reformų, kurios susijusios su Vyriausybės programa, daug nepamatėme. Matėme tik kelis projektus, kuriuos galima būtų tokiais įvardinti, o ateityje tikiuosi, kad to bus daugiau. Gera žinia ta, kad dėl visų šių priežasčių sumažėjo įstatymų malūnas, kuris prasisuka per Seimą – beveik 30 proc. Gal tai duoda viltį, kad ateityje tie įstatymai bus kokybiškesni. O šiaip man atrodo, kad, susidėliojus tiems santykiams tarp valdančiųjų ir opozicijos, bei šiaip įsivažiavus darbams į priekį, yra prielaidos, kad tas Seimas galės labiau koncentruotis ties esminiais dalykais nei koncentruodavosi anksčiau. Nėra ko varžytis tarp tų, kas daugiau įstatymų užregistruos – reikia suvokti, kad tai yra maratonas. Keturių metų, neilgas, bet vis tik maratonas.
– Susidaro įspūdis, kad Laisvės partijos programiniai nuostatai nebuvo įgyvendinti. Šioje sesijoje pateikimo stadijos neįveikė Partnerystės įstatymas. Net nepasiekęs Seimo salės buvo atsiimtas ir projektas dėl neapykantos kalbos. Daug diskusijų sulaukia ir jūsų iniciatyva dėl mažo kiekio narkotinių medžiagų dekriminalizavimo. Esminiai Laisvės partijos projektai iš esmės stojo. Ką tai sako apie jūsų ir kitų valdančiojoje koalicijoje esančių partijų santykį?
– Aišku, kad šie pasiūlymai – mažo kiekio narkotikų dekriminalizavimas – juda, du komitetus įveikė, gal jau rudenį matysime svarstymą ir sėkmingą priėmimą, to labai tikiuosi. Partnerystė yra be galo didelis klausimas ta prasme, kad jis susijęs su vertybinėmis nuostatomis, kurios labai konservatyviame Seime yra nepakankamai populiarios. Čia, aiškinant šį klausimą, santykiai tarp koalicijos partneriai nėra tokie svarbūs, nes tai yra susiję apskritai su tuo, kas yra Seimo narys, kaip jis suvokia savo darbą ir kaip jis atstovauja tiems žmonėms, kuriems atstovauja.
Mano pirmas jausmas atėjus į Seimą buvo – nors ir margą Lietuvą jie atstovauja, bet šiais klausimais atrodo, kad ne tokią margą. Dėl to tai kelia mintis, ar iš tikrųjų Seimas sugeba atstovauti tą, mano supratimu, labai skirtingą daugybe klausimų Lietuvą. Šio partnerystės įstatymo nejudėjimas pakankamai greitai atspindi visų pirma tiek parlamento narių konservatyvumą, tiek kartais negebėjimą, deja, įsigilinti į dalykų esmę ir čiuožimą paviršiumi.
Iki rinkimų, tiems kolegoms, kurie nebalsavo, norėčiau pasakyti, kad dar yra toli, ir jūs nebijokite, jog per kažkurią vasaros šventę kas nors jus pakalbins ne tokia malonia tema. Aš visiškai tikiu, kad tie įstatymai yra reikalingi Lietuvai, kuri myli kiekvieną Lietuvos pilietį.
Aš tikrai žinau daug pavyzdžių, kaip mes valstybėje dėl nepakankamos žmogaus teisių apsaugos tuos piliečius tiesiog praradome. Manau, kad daugybė Seimo narių tai supranta, bet jiems tiesiog patogiau būti konformistinėje pozicijoje.
Aišku, kad norėtųsi daugiau ir greičiau, puikiai suprantame, kad reikia sukąsti dantis ir irtis toliau, ir tikiuosi, jog rudenį bus antras raundas.
– Viešai priekaištų dėl savo pozicijos LGBT klausimais sulaukė prezidentas Gitanas Nausėda. Ar šalies vadovo pozicija, jūsų nuomone, prisidėjo prie to, kad partnerystei buvo nepritarta? Kaip apskritai vertinate prezidento laikyseną šiais, kaip pats paminėjote, vertybiniais klausimais?
– Man jis buvo sudaręs įspūdį, atsekant kompanijos momentus ir jo pasisakymą debatų metu, apie tai, kad jis užstotų žmones, prieš kuriuos yra naudojama tam tikra agresija ar neapykanta, jog jis daugiau prisidės prie šių klausimų. Nepaisant to, iš jo paties ir iš Prezidentūros girdisi kalbos, kad jie mato tai kaip problemą, kurią reikia išspręsti ir vienokiu ar kitokiu būdu jie gali prie to prisidėti – tai suteikia vilties, jog galbūt naujame politiniame sezone kažkas teigiamo įvyks.
Man asmeniškai tai norėtųsi, kad prezidentas ne tiek selektyviai dalyvautų vidaus politikoje – jis dalyvauja pakankamai intensyviai, palyginus su jo pirmtakais, tai gerokai intensyviau, tai gal nėra naujiena, nėra kažkokia sukrečianti žinia, bet jeigu jau apsisprendžiama taip daryti, tą reikia daryti nuosekliai. Pasakyti, kad tai yra svarbu ar kad vienokia, ar kitokią poziciją atstovausi ir tada niekaip prie to prisidėti...
Kita didelė problema, kurią Lietuva patiria, yra su vakcinavimo klausimu – manau, kad tam tikros fragmentinės pastangos, kurios labai padėjo pereiti iš vienos valdžios į kitą tuo laikotarpiu, buvo, bet po to aš, žiūrėdamas į visu valstybės vadovus, norėčiau, kad jie aktyviau prisidėtų prie vakcinavimo skatinimo.
– Pasidžiaugėte, kad mažo kiekio narkotinių medžiagų dekriminalizavimo projektas įveikė kelių komitetų barjerą. Tačiau iš kur tikitės gauti balsų šios iniciatyvos priėmimui? Projektą kritikavo krikdemai, opozicija taip pat nevengė kritikos.
Tam aš tikiuosi balsų vos ne iš kiekvienos frakcijos, kuri yra Seime, nepriklausomai nuo pozicijos ar opozicijos. Mes matėme daug žaidimų šios sesijos metu, nors, mano galva, valdantieji tikrai labai diplomatiškai ir demokratiškai elgėsi sesijos metu, daugybę opozicijos klausimų įtraukdami į darbotvarkę bei parlamente sudarydami visas sąlygas opozicijai pasireikšti. Iš jų pusės buvo nepatiklumas ar kartais piktumas vis dar dėl to, kas įvyko rudenį – Seimo rinkimų.
Vis dėlto tikiuosi, kad dabartinė vasara tuos santykius normalizuos dar labiau. Mes matėme pavasario sesijos pabaigoje opozicijos lyderį, kuris jau atskirais klausimais labai konstruktyviai pastebėdavo vidaus politikos įvykius. Manau, kad šnekantis su juo ir, galų gale, socialdemokratams atradus savo naują kursą su naująja pirmininke, kuriai žmogaus teisių ir ta tikroji europinė socialdemokratinė darbotvarkė, yra svarbi, šios nuomonės leis tikėtis gero tolesnio svarstymo parlamente.
Nemanau, kad žmonės, kurie labai įsivažiavę šitą temą politizuoti ir teigti, kad jie yra vaikų gynėjai nuo narkotikų, šią temą supras, bet manau, jog Seime yra gerokai daugiau nei 71 balsas šiam įstatymui priimti. Galų gale tos pačios valstybės institucijos vienareikšmiškai, rašydamos išvadas, rašė, kad to reikia.
– Jūs puikiai suprantate, kad Seimas ne visada remiasi vertybėmis. Kaip tikėtis sulaukti balsų, kai socialdemokratai aiškiai, kai jūs, valdantieji, pateikimo stadijoje iškart atmetėte jų paruoštą tiesioginių mero rinkimų variantą, pasakė – mes ant jūsų supykome.
– Man atrodo, kad tai yra daugiau poza, nei iš tikrųjų politinis apsisprendimas. Jeigu mes tokiais argumentais vadovautumės, o Seime per dieną būna keliasdešimt svarstomų įstatymų, būtų labai sunku atsekti, kas iš tikrųjų ką, kam ir už ką yra pažadėję. Aš vertinu šį Algirdo Syso pareiškimą kaip tam tikrą momentinę reakciją po Konstitucijos pataisų klausimo, nes jis ir visi puikiai supranta, kad bet kokiu atveju, į Konstituciją valdžios rūšies, koks yra meras, nebus įrašyta. Viskas, kaip atrodys tie stabdžiai ir atsvaros, bus Savivaldos įstatyme. Visi puikiai supranta ir socdemams, turintiems pakankamai proto savo frakcijoje ir savivaldybėse, neturėtų būti dėl to labai neramu.
– Tai esate tikras, kad šioje kadencijoje pavyks išspręsti tiesioginių merų rinkimų legitimumo klausimą?
– Tai yra labai politinis klausimas ir iš tikrųjų jam reikia labai daug balsų. Aš nežinau, kaip atrodys Seimo nuotaikos rudenį ir čia labai priklausys nuo to, kaip atrodys ne tik frakcijų, bet ir partijų politika tose srityse. Man atrodo, kad partijoms būtų labai sunku paaiškinti savo rinkėjams ir jie tai labai ilgai prisimintų, kodėl dėl jų vienokių ar kitokių balsavimų tie tiesioginiai mero rinkimai Lietuvoje daugiau nebevyks.
– Tęsiant diskusiją dėl merų. Dirbote vicemeru Remigijaus Šimašiaus komandoje, neseniai jis paskelbė, kad vėl į sostinės merus nekandidatuos. Viešai aptarinėjama jūsų pavardė. Kokie jūsų planai? Ar esate pagalvojęs apie darbą mero pozicijoje?
– Vilnių myliu ir iš tikrųjų Seime be tų klausimų, kurie patenka į mano ratą – švietimo, biudžeto ir finansų, tikrai rūpi, kad miestai ir Vilnius, kaip didžiausias Lietuvos miestas, galėtų toliau augti bei stiprėti. Sau atsakymo į tą klausimą, kurį jūs uždavėte, šiaip aš neturiu. Gal kažkada ateity aš jį turėsiu, bet dabar yra tas etapas, kai R. Šimašius pasakė, jog nebesieks trečios kadencijos – aš pats mačiau, kaip Vilnius pasikeitė.
Kai 2015-aisiais metais, atėjus į savivaldybę, buvo turbūt didžiausia biurokratijos raizgalynė, kurią gali rasti šiame mieste, įskaitant visas ministerijas. Dabar tai vis labiau yra kūrybiškų žmonių moderni valdoma įstaiga. Tą aš vertinu, tai, manau, yra gera žinia Vilniui ir miestiečiams.
Tačiau aš manau, kad Laisvės partijos deleguojamu kandidatu į merus gali tapti ir žmogus, kuris iki tol aktyvioje politinėje veikloje nedalyvavo. Man atrodo, kad Vilniuje yra labai daug įdomių pavyzdžių, kai kūrybiški, verslo žmonės savo karjera parodo, kad jie gali sutelkti bendraminčius bei inicijuoti pokytį. Aš manau, kad tie žmonės tikrai galėtų atsiliepti į šį mano kvietimą pasisakyti ir galbūt jie šitą raktą nuo merijos perimtų.
– Grįžkime prie jūsų partijos darbotvarkės. Laisvės partija palaiko reinvestuojamo pelno lengvatą verslui, tačiau koalicijos partneriai konservatoriai – ne, nes teigia, kad tuo pasinaudos stambusis verslas. Ar įmanoma sutarti šiuo klausimu ir pasiekti, jog būtų priimtas Laisvės partijos palaikomas variantas?
Tai yra viena iš turbūt įdomiausių mokesčių temų, kuri dabar Lietuvoje gali būti apskritai svarstoma. Aišku, kad dar įdomesnė ji tampa dar ir dėl to, jog europiniu ir pasauliniu mastu yra svarstoma bendra pelno mokesčio sistema, kuri leistų išvengti vadinamųjų mokesčių rojų ir kažkaip sąžiningiau įmones apmokestinti. Mano supratimu, estiškas ar dabar jau galima sakyti ir lenkiškas pelno mokesčio modelis leistų Lietuvos verslui daug greičiau atsinaujinti, investuojant į naujas technologijas bei naujas gamybos priemones, ir tai taip pat pakeltų darbo našumą, kuris, deja, vis dar gerokai atsilieka nuo ES vidurkio. Kalbėdamasis su Lenkijos Seimo pirmininke, kaip tik kalbėjomės, kokia yra jų vasaros darbotvarkė: ji sakė, kad iki rugpjūčio vidurio žada priimti įstatymus, kurie yra analogiški tam Estijoje galiojančiam reinvestuojamo pelno mokesčio nuliniam tarifui. Tai leistų jų pramonei regione tapti daug labiau našesnei ir efektyvesnei.
Man atrodo, kad tai būtų labai svarbus laimėjimas ir Lietuvai, tuo labiau, kad biudžeto netekimais tai atsispindėtų du-tris metus į priekį, bet tai leistų iškart pradėti patirti papildomą ekonomikos augimo efektą bendrojo vidaus produkto (BVP) atžvilgiu gal net po pusę procento kasmet. Tokie bent jau yra Ekonomikos ir inovacijų ministerijos skaičiavimai. Tai taip pat leistų padaryti mokesčių sistemą paprastesne – su pelno mokesčiu mes turime daugybę išimčių ir lengvatų, kurios yra gana skylėtos.
– Ar įmanoma rasti sutarimą, jeigu pagrindiniai koalicijos partneriai tuo abejoja?
– Aš nežinau dar, ką jie sako, nes daug diskusijų darbinių vyko – kada mokesčių sistemos darbo grupės rezultatai ateis į Seimą, aš manau, tada ir prasidės ta politinė diskusija. Dabar yra ekspertai, įvairios asocijuotos struktūros įtrauktos, tai laukiu tos grupės rezultatų su argumentais.
– Ne kartą paminėjote socialdemokratus, jų galimą paramą ir partijos naują lyderę. Vilija Blinkevičiūtė gana aktyviai kritikuoja Vyriausybę. Ar dedate daug vilčių į susikalbėjimą su socialdemokratais? Pati V. Blinkevičiūtė kartais būna kritikuojama dėl to, kad per daug aptakiai pasisako žmogaus teisių klausimais.
– Tai taps, man atrodo, artimiausio laikotarpio socialdemokratų iššūkiu. Mes Lietuvos parlamente, šalies politinėje sistemoje turime valstiečius-žaliuosius, kurie save bando dabar konstruoti kaip anti-žmogaus teisių darbotvarkę nešančią partiją, tuo tarpu ekonominiai klausimai atstovaujami keleto Seimo narių, bet ne taip aiškiai.
Tuo metu matome, kad V. Blinkevičiūtė imsis tos ekonominės politikos ir bandys galbūt pasakyti, jog pensijos didėja nepakankamai greit. Aš atskirų pozicijos ar opozicijos politinių partijų vadovų ar rinkiminių taktikų klausimų nenorėčiau niekaip vertinti – tegul tai daro politologai. Man atrodo, kad Seime būnant labai svarbu su kiekvienu atskirai ieškoti susitarimo, nepriklausomai, kurioje vietoje jis sėdi, ir bandyti pateikti tuos argumentus, kurie į jų protus bei širdis pataiko.
Labai tikiuosi, kad tos partijos, kurios turi pakankamai smegenų savyje sukaupę, o socialdemokratai, manau, kad turi ir istoriškai smegenų turėjo, žmogaus teisių darbotvarkės į šalį nepadės. Aš iš jų būtent ir buvau girdėjęs rinkiminės kampanijos metu, kad Laisvės partija iš jų paėmė žmogaus teisių darbotvarkę, tai labai aktyviai kviečiu ja dalintis – užteks visiems.
– Atsirado kita krizė – neteisėtų migrantų antplūdis. NSGK pirmininkas Laurynas Kasčiūnas teigia, kad iš esmės būtina naudotis įvairiausiomis priemonėmis tam, kad atgrasytume neteisėtus migrantus, o štai kiti kalba apie būtinybę patenkinti esminius žmogaus poreikius. Tai kelia visuomenėje aštrią diskusiją. Kaip jūs reaguojate į šią situaciją?
– Man atrodo, kad balansas yra įmanomas, jeigu žmonės, politikai galėtų komunikuoti sudėtiniais sakiniais ir iki galo pabaigti mintį, o žmonės iki galo perskaitytų, kas ten parašyta. Kad reikia apsaugoti Lietuvos sieną, tai neabejotinas klausimas – mes, kaip valstybė, dėl savo principingos ir, mano supratimu, visiškai teisingos užsienio politikos tapome Lukašenkos režimo, tikriausiai su Kremliaus režimo pagalba, taikiniais, pasinaudojant mūsų skylėta siena, kuri, be jokios abejonės, yra tiesiog apverktinai skylėta. Su Karaliaučiumi situacija geresnė, bet su Baltarusija, atrodytų, yra Šengeno siena, nors tai yra išorinė ES siena.
Tokį provokacijos būdą mes turime kuo greičiau pabaigti ir sieną kuo greičiau apsaugoti. Dabar yra migrantai, ateityje gali būti ir pavojingesni dalykai. (...) Tie žmonės, kurie migruoja per tą sieną, yra tikriausiai to režimo atskraidinti, atvežti link sienos, bet jie yra niekuo nenusikaltę Lietuvos valstybei kaip tokiai. Tikriausiai jie didele dalimi yra ekonominiai migrantai, galbūt kai kurie yra politiniai pabėgėliai – tą reikia operatyviai išsiaiškinti.
Aišku, kad tam tikros saugos priemonės Lietuvos viduje turi būti, bet mes čia turime pasinaudoti proga ir padaryti savo namų darbus, kurių ilgus metus nedarėme – pasirengti normalią migracijos politiką ir vis tik sugebėti su valstybinėmis institucijomis bei nevyriausybinėmis organizacijomis daug greičiau ir plačiau, nei mes buvome įpratę, užmegzti su jais kontaktą. Tuos žmones, kurie nori dirbti Lietuvoje, persikvalifikuoti ar dar kažką daryti, pakviesti tai daryti – jeigu jie iš tikrųjų nori čia pasilikti ir susitvarkyti reikalingus dokumentus, gauti leidimus ir panašiai.
Jeigu nenori to daryti, atsisako, tai pakviesti juos grįžti į namus, nes aš neatmesčiau galimybės, kad didelė dalis žmonių yra tiesiog suklaidinti ir jie čia atsirado tikėdamiesi kažko kito, nei čia gali objektyviai rasti.
Nėra mūsų kaltė, kad čia netrykšta aukso fontanai, bet reikia į juos žiūrėti kaip į žmones – kiekvieną atskirai su savo istoriją, kurią reikia permanyti, suprasti, užjausti ir tiek, kiek įmanoma bei logiška, padėti, bet kartu nusiųsti žinią, jog mes nesame ta vieta, kurioje gali per kiaurą sieną važiuoti bet kas, bet kada, bet kokiais skaičiais. Tai jau yra nesuderinama su tuo, kas yra Lietuvos valstybės išorinė siena ir jos tam tikri egzistuojantys apribojimai.
Tai sudėtinga užduotis, Lietuvoje su siena jau pajudėjome, tačiau reikia suprasti, kad ten yra žmonės, kuriems reikia ir galima padėti. Mano supratimu, ne tiek daug tai kainuotų: nusamdyti vertėjų, pakviesti įsitraukti žmones iš universitetų, pasitarti su darbo rinkos specialistais – galbūt yra įmanoma ten paieškoti sprendimų. Ne tiek daug kainuoja.
– Pakalbėjome apie pačius žmones. Ką reikia konkrečiai, jūsų nuomone, daryti, sprendžiant neteisėtų migrantų krizę?
– Čia labai svarbus klausimas, nes būdami tose platumose, kuriose esame Europoje, mes nuolat patiriame išbandymus mūsų skirtingais nepriklausomybės ar vertybių klausimais – anksčiau mus išbandė energetinės nepriklausomybės klausimu, dabar, paradoksalu, išbando, kaip veikia žmogaus teisių darbotvarkė Lietuvoje: kas atsitiks su valstybe, kuri anksčiau neturėjo tokio migrantų klausimo, nors ES kitoms valstybėms šie iššūkiai ne naujiena; kas atsitiks su Lietuva, kuri sakosi, jog yra ES valstybė (žiūrint iš Lukašenkos pozicijų), bet viduje turi visokių neatsakytų klausimų, nesuderintų mechanizmų, neišspręstų galvosūkių.
Aš įsivaizduoju, kad Lukašenkos ar Kremliaus planuose šis išbandymas gimė – pabandyti paieškoti, ar per šią krizę neatsiras žmonių, kurie, pamatę tai, kas vyksta, pasakys, jog patys vieni tvarkytis su migrantais mes negalime ir reikia pasibelsti į jo duris. Į jo duris belstis tikrai nereikėtų. Man atrodo, kad per šią krizę gali išryškėti, jog tie, kurie bandys belstis, visų pirma, manau, bus apgauti. (…) To daryti tikrai nereikia, nes tai yra tam tikras valstybės nepriklausomybės išbandymas.
Reikėtų tęsti, ką darome – kuo greičiau apsaugoti Lietuvos sieną, o su migrantais tvarkytis, tartis, šnekėtis, jų klausimus spręsti pakankamai greitai, kiek tai yra įmanoma, bet kartu ir su deramu orumu. Aš manau, kad jie čia yra taip pat šios situacijos tam tikros aukos. Didelė dalis jų nežinojo, kas tiksliai ir kaip su jais įvyks.
– Kai kurie politikos apžvalgininkai sako, kad Laisvės partijos darbotvarkė Lietuvai kol kas yra per progresyvi, – kad štai partnerystę ar dekriminalizavimą nesunkiai būtų galima priimti kitoje Seimo kadencijoje. Kaip vertinate tokias kalbas?
– Kaip komplimentą vertinu, vienareikšmiškai. Aišku, kad Laisvės partija, siūlydama žmogaus teisių klausimus, savotiškai daro gana sunkų darbą, gal net kartais rizikuoja, nes nėra malonu, kai tavo pasiūlytas įstatymo projektas nėra patvirtinamas Seime, natūralu. Tačiau aš nuoširdžiai tikiu, kad politikos esmė ir yra bandyti žiūrėti į ateitį bei bandyti ją nuspėti, jog galėtum geriau jai pasiruošti. Tas žiūrėjimas dešimt metų į priekį, jei tik protas išneša ir pavyksta, tai yra gerai. Jei bent penki metai – neblogai, bet galima pasistengti.
Man atrodo, kad Lietuvoje ir ne tik yra daug politikų, kurie žiūri į politiką, kaip į tam tikrą taktinių viešųjų ryšių įvykių, kuriuos daro kaskadininkai, seką. Gal tai kartais ir veikia, kai tokiam dideliam parlamente reikia sutelkti žmones, bet šiaip tai neužduoda jokios krypties Lietuvai.
Man atrodo, kad mes turime bandyti savo žvilgsnį mesti toliau į priekį arba giliau pažiūrėti į praeitį, ne tik dairytis aplink. Mes turime parašę pirmąją rašytinę Konstituciją Europoje, statutus esame parašę, apsibrėžę save, kad lietuvis yra tas, kuris myli laisvę ir gerbia statutą – esame padarę daugybę drąsių, įdomių veiksmų. Gediminas parašė laiškus, kuriais pakvietė amatininkus atvykti iš visos Europos ir, mano žiniomis, jokios „Vilmorus“ apklausos nedarė apie tai, ar bus pakankamai gerai nušviestas vidaus politikoje.
Man atrodo, kad tai yra sėkmingi pavyzdžiai, kuriuos geriau išanalizavę, mes patys drąsiau jaustumėmės dėl savo ateities sprendimų.
– Šioje sesijoje bet kokiais vertybiniais klausimais, kurių netrūko, aštri diskusija visada buvo ne tik su opozicija, bet ir dalimi koalicijos partnerių. Didžiausios opozicinės partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis sako, kad Vyriausybė gali griūti. Jūsų pagrindinės idėjos kol kas lieka neįgyvendintos – ar nesutarimai valdančiųjų gretose gali turėti įtakos koalicijos tvirtumui?
– Man atrodo, kad tai, kas skamba dabar viešumoje, yra ne tik pasekmė to, kad žmogaus teisių klausimai yra labai vertybiniai, įdomus ir daug diskutuoti, bet skamba dėl keleto objektyvių dalykų – dėl to paties karantininio pavargimo kai kurie dalykai skamba garsiau ir dėl to, kad mes dar nematėme iki galo kai kurių Vyriausybės būsimų reformų planų ant darbo stalo. Ką mes matėme, tai mūsų tuos pasiūlymus, kuriuos, kadangi jie įdomūs aptarinėti, tai patys suprantame, jog norime įgyvendinti kuo greičiau bei atverti likusioms temoms lauką diskusijoms.
Aš nuoširdžiai tikiuosi, kad tas fonas rudenį objektyviai gali atrodyti kitoks bei kad mes jau būsime šiek tiek susipažinę ir su tomis kontroversiškomis temomis – kai kurie politikai ras savyje stiprybės ir paspausti mygtuką „už“. Jau girdėjau tokių atsiliepimų, kad kai kuriems susilaikiusiems po šio balsavimo buvo gėda.
Kalbant apie koaliciją, tai nėra čia jokių stebuklų: man atrodo, kad mes esame koalicijoje ne iš kažkokios begalinės meilės vienas kitam, o dėl to, jog iš esmės labiausiai sutampa mūsų požiūris į ateitį ir bandymą nuspėti, kokios Lietuvai ateities reikia. Aš visgi manau, kad tarp koalicijos žmonių šnekantis, yra daugiau žmonių, kurie kažkaip vertina Lietuvos drąsą priimti sprendimus, kurie kartais nėra gal, apsižiūrėjus aplink, tokie patogūs ar vienareikšmiškai gerai vertinami, bet jie būtini tam, kad tai ateičiai mes geriau pasirengtume.
Čia paradoksas – konservatizmas lyg kalbėtų apie lėtą evoliuciją, bet šiuo atveju savo programomis, veiksmais ir tomis šnekomis, kurias mes turėjome tariantis dėl koalicijos, atrodo, kad tai yra patikimiausi sąjungininkai, kuriuos galime dabar išsirinkti. Matyt, kad tos dramos, kai koalicija šnekasi už uždarų durų ir visi laukia ilgai, su kokia žinia išeis tie žmonės pasišnekėję, artimoje ateityje gali ir nebūti, bet aš, kartu galiu ir už kai kuriuos Laisvės partijos narius pasakyti, jaučiamės labai ramiai siūlydami tai, ką siūlome. Nėra tai niekam staigmena, 153 puslapių programoje daug dalykų parašėme ir juos tikrai nešime į Lietuvos darbotvarkę.
– Kiek anksčiau paminėjote visuomenės apklausas. Atsiribokime nuo konkrečių skaičių, tačiau, kalbant apie reitingus, jie krito ne tik TS-LKD, bet ir jūsų partijos atžvilgiu. Ar nėra taip, kad dviem ryškioms valdančiosios koalicijos pusėms viešai diskutuojant ar net nesutariant kai kuriais vertybiniais klausimais, reitingų taškus susirenka trečioji – Liberalų sąjūdis?
– Liberalų sąjūdis strategiškai žiūrint gali turėti patogią poziciją – būti pakankamai progresyvūs, bet ne tokie radikalūs kaip Laisvės partija. Ne konservatoriai, progresyvesni, bet ne tokie radikalūs. Iš tikrųjų aš esu sutikęs nemažai žmonių, ypač regionuose, mažesniuose miesteliuose, kuriems dar nuo nepriklausomybės atkūrimo taip jau išėjo, kad su vienu ar kitu konservatoriumi buvo susipykę, bet save laiko dešiniaisiais – ir Landsbergį „užskaito“, ir kitus, ir jie tada renkasi Liberalų sąjūdį kaip priimtiną alternatyvą. Manau, kad tai, kas vyksta, yra objektyvu.
Dėl to, tiesą sakant, labai nesuku sau galvos. Puikiai žinau tą partiją iš vidaus, bet esu pasirinkęs dabar būti Laisvės partijoje ir tikiuosi, kad su šia partija pavyks iki galo išbūti, kiek tik mano politinės karjeros ambicija leis, o daugiau kažkokių kitų nesirinkti.
Visą laiką švaresnis vanduo yra geriau nei drungnesnis, šnekant apie vertybes. Liberalizmas pagal ideologiją yra labai aiškiai principinga ideologija – ji turi savo principus (…) ir man rodos, kad šių principų laikymasis, kuris kartais yra nepatogus ar pralenkiantis laiką, yra be galo prasmingas, jei tik pavyksta tai padaryti. Šiuo atveju čia yra mūsų pagrindinis skirtumas, kuriuo aš tai didžiuojuosi.
