„Vikingai“ (angl. „Vikings“), 2013 – 2020 m.
Sulaukęs visų populiaraus 2013 metais prasidėjusio ir 2020 finišavusio su šeštuoju sezonu serialo „Vikingai“ (angl. „Vikings“) epizodų, nusprendžiau peržiūrėti šią istoriją, nes itin mėgstu vikingų epochą ir patį tamsiųjų viduramžių laikotarpį. O ir tokie televiziniai projektai, kaip tikrais istoriniais įvykiais įkvėptas „Paskutinioji karalystė“ (angl. „The Last Kingdom“) ar didelės George‘o R.R. Martino fantazijos vaisiumi tapęs „HBO“ hitas „Sostų karai“ (angl. „Game of Thrones“), padarė labai gerą įspūdį. Dėl to ir pasiryžau ne tik praleisti ilgus vakarus su šiuo skandinaviškomis legendomis paremtu pasakojimu, bet dar ir įsigyti iš „Amazono“ į kolekciją penkių sezonų rinkinį. Šešto kol kas nėra, bet kai tik bus, būtinai nusipirksiu.
Serialo istorija prasideda 793 metais ir sukasi apie didįjį skandinavų karį ir vadą Ragnarą Lodbroką, kuris vieną dieną kartu su savo ištikimais bendražygiais nusprendžia iškeliauti į vakarus, kad pasiektų naujas, dar neužkariautas žemes. Ir jam tai pavyksta padaryti. Atplaukęs laivu į paslaptingus kraštus, Ragnaras net nenutuokė, jog išsilaipino Anglijoje. Taip prasidėjo ilgametė vikingų invazija į Britanijos salą, taip prasidėjo legenda apie Ragnarą.
Retai pasitaiko serialų, kurie nuo pirmos serijos įtraukia ir nepaleidžia. Nes tas pats minėtas „HBO“ serialas „Sostų karai“ įtraukė mane (kaip ir daugelį) tik besibaigiant pirmam sezonui. Ir čia yra itin dažna problema su istoriniais ar istorinį laikotarpį vaizduojančiais pasakojimais, kurių pradžioje yra ganėtinai ilgai ir kartais nuobodžiai pristatomi pagrindiniai personažai bei ryškinama pati mintis, kuri vėliau ir lydi žiūrovus per visus sezonus. O su „Vikingais“ viskas yra kitaip. Nuo pat pradžių esame įtraukiami į istoriją, kuri su kiekvienu nauju epizodu darosi vis patrauklesnė ir patrauklesnė.
Peržiūros metu žiūrovas pamato ne tik pakankamai kruopščiai pateiktą laikotarpį, kuriame siautėjo iš Skandinavijos į Angliją įsiveržę vikingai, bet ir neblogai išvystytą pačių vikingų mitologiją. Dėl to peržiūra įgauna savotišką mitinį atspalvį. Kodėl? Nes tai, ką mums šiame seriale vaizduoja jo kūrėjai, yra glaudžiai susieta su įvairiomis skandinavų legendomis bei su tikrais faktais. Visgi išlikusios informacijos apie rodomą laikotarpį nėra pernelyg daug, o ir ji nelabai patikima, jei atsižvelgsime į tam tikrus su istorija susijusius niuansus. Kas tikra – tai data, kada vikingai užpuolė Angliją ir nusiaubė pirmąją bažnyčią. Bet tai nekeičia fakto, kad serialas savo siužetiniais sprendimais yra priartintas prie tikrovės. O ir stereotipai apie vikingus ir jų tradicijas tapo pakankamai svarbiu įrankiu kuriant šį pasakojimą.
Herojai seriale labai charizmatiški, todėl beveik visi iki vieno išsiskyrė, o ir jų siužetinės linijos gali sukelti nuostabą. Viskas dėl puikiai parašytų dialogų ir tam tikrų scenarijaus aspektų. Tiesa, kalbant apie išvaizdą, tai jau kitas aspektas, nes patys vikingai, ypač pagrindiniai, pateikti iš ganėtinai „gražios“ pozicijos. Kartais atrodė, kad prieš mus – modeliai. O ir kitu esminiu momentu tampa vikingų pateikimas. Visgi serialas apie juos, todėl kūrėjai nusprendė parodyti itin romantizuotą jų portretą, nors kas domisi istoriją ir yra pasikaustęs šioje srityje, puikiai žino, jog jie tokie tikrai nebuvo.
Jeigu kalbėsime apie sezonus, tai pirmasis. nors ir buvo puikus, visgi matėsi, kad kūrėjai dar ieško kelio. Antrajame sezone tą kelią pamatėme visu gražumu, nes viskas pavirto į žymiai brutalesnį ir tuo pačiu intrigų nestokojantį siužetą, kuriuo tiesiog neįmanoma nesimėgauti. Jame netrūko įtampos, nežinomybės jausmo, makabriškumo bei specifinio humoro.
Aišku, ne apie visą šį serialą galima taip sakyti, nes, manau, kad jis turėjo užsibaigti po ketvirtojo sezono pasirodymo ir įvykio, kuris ir suteikė man tokias mintis. Tiesa, ne tik tas įvykis prie to prisidėjo, bet ir užtemptas pasakojimas, kuris įpusėjus penktam sezonui nuoširdžiai pabosta. Serialo finalas visiškai neišlaikė įtampos bei intrigos, kuri lydėjo ankstesnius. Gerai tiek, kad ties juo ir užbaigė šią istoriją.
Iš techninių niuansų, serialas atrodo labai prabangiai. Matyti, kad prie šio projekto dirbo savo darbą išmanantys žmonės. Dekoracijos, grimas, kostiumai, šukuosenos – idealus meninio apipavidalinimo atspindys ekrane. Taip pat ir pats produkcijos dizainas kelia itin malonius jausmus. Kameros darbas, muzika, scenografija, garso ir vaizdo montažas puikūs.
O dabar apie aktorius. Manau, kad daug kalbėti apie juos nereikia, nes visi iki vieno vaidino tvarkingai ir įtikinamai, todėl paminėsiu tuos, kurie asmeniškai man padarė didžiausią įspūdį. O jais tapo Travisas Fimmelis, įkūnijęs Ragnarą, Katheryn Winnick, pasirodžiusi Lagertos amplua, Gustafas Skarsgardas, atlikęs Flokio vaidmenį, ir Clive‘as Standenas kaip Rolas. Būtent jie ir tapo mano favoritais šiame seriale.
Nors, aišku paminėti verta ir Alexanderį Ludwigą, Georgia Hirst, George‘ą Blagdeną, Linusą Roache‘ą, Jonathaną Rhysą Meyersą, Ray‘ų Stevensoną, Danilą Kozlovkį ir Maude Hirst.
Apibendrinant šį trumpą atsiliepimą, nes galima čia buvo prirašyti su „spoileriais“ šimtą kartų ilgesnį tekstą, manau, kad serialas „Vikingai“ – itin įtraukiantis ir dėmesio iki ketvirtojo sezono finalo vertas televizinis projektas, kuris pabaigoje šiek tiek nusibosta, bet visumoje, dėka produkcijos dizaino, meninio apipavidalinimo, brutalumo ir charizmos nestokojančių aktorių, atrodo puikiai.
Pasiekiamas: „NETFLIX“
„Halstonas“ (angl. „Halston“), 2021 m.
Birželis civilizuotose pasaulio šalyse minimas kaip LGBTQ+ lygiateisiškumo mėnuo, todėl daugelyje populiariausių platformų yra pristatomi įvairūs su šia tema susiję projektai. Tarp jų yra ir „NETFLIX“ platforma, kurioje nuo gegužės 14 dienos žiūrovai gali mėgautis nauju biografiniu mini serialu „Halstonas“ (angl. „Halston“). Vienas iš serialo kūrėjų – Ryanas Murphy‘is, kuris kiekvienais metais mus lepina su įdomiais, LGBTQ+ temas gvildenančiais bei akis kerinčiais projektais.
Šiame, iš penkių serijų susidedančiame mini seriale, veiksmas rutuliojasi septintojo, aštuntojo ir devintojo dešimtmečių laikotarpyje apie vieną ekscentriškiausių bei talentingiausių Niujorko mados dizainerių – Roy‘jų Halstoną Frowicką, kurio ekscentriškas gyvenimas, lydintys skandalai, atsitiktiniai ryšiai su vyrais ir prabangos demonstravimas tapo jo neatsiejama vizitine kortele. Tačiau kokiu jis buvo iš tiesų ir kas slėpėsi už visos tos pompastikos? Į šiuos klausimus kaip tik ir bandoma atsakyti šiame pasakojime.
Kaip jau minėjau pačioje pirmoje pastraipoje, serialas yra skirtas birželio mėnesiui. Ir tai nenuostabu, nes Ryanas Murphy‘is beveik visuose savo projektuose bando gvildenti LGBTQ+ temas. Tai jis daro tikrai meistriškai, todėl jo filmai ar serialai atrodo taip natūraliai ir įkvepiančiai. Ne išimtis ir „Halstonas“, kuriame visas dėmesys yra skirtas dviem temom – pačiam dizaineriui bei aukštajai rodomo laikotarpio madai. Tiek su viena, tiek ir su kita tematika kūrėjai pasidarbavo iš peties, tad mes, žiūrovai, galime tik mėgautis.
Jeigu kalbėsime apie patį Halstono gyvenimą, tai jis nebuvo rožėmis klotas. Dėl to buvo sukurta itin stipri dramaturgija, kurios dėka mes galime pamatyti šio mados dizainerio gyvenimo užkulisius. O užkulisiai buvo papuošti vaikystėje patirtomis psichologinėmis traumomis, besaikiais santykiais su vyrais, darbo specifika, priklausomybe nuo narkotikų ir draugyste su nepakartojama Liza Minnelli. Visa tai leido be problemų susitapatinti su Halstonu ir suvokti jį kaip asmenybę, o tuo pačiupamatyti šį žmogų iš įvairiausių perspektyvų. Ir kas svarbiausia – pakankamai atviru būdu.
Taip pat seriale labai daug dėmesio skiriama ir pačiai madai bei rodomo laikotarpio tendencijoms, kurios gyvavo ne tik Niujorke, bet ir visame vakarų pasaulyje. Čia yra demonstruojami ne vien apdarai ar tai, kas tada buvo madinga, bet ir pristatomi kiti dizaineriai, tokie kaip Yvesas Saint Laurentas, Calvinas Kleinas, Oscaras De La Rentas ir kiti. Be to, siužetas apie mados užkulisius papildytas žvilgsniu į patį verslą, kuris kaip ir kiekvienas kitas verslas turi itin milžinišką konkurenciją.
Tiesa, siužetas vystosi ganėtinai lėtai, todėl jeigu tikitės pramogos, teks apie ją pamiršti. Na, o kas nenori praleisti keturių valandų prie šio mini serialo, visada galima pasižiūrėti 2019 metų dokumentinį filmą „Halstonas: Šlovės ir nuopuolio istorija“ (angl. „Halston“), kuriame prabėgom yra pristatomas šio žmogaus gyvenimas.
Techniškai serialas atrodo puikiai. Vien ko vertas meninis apipavidalinimas su stilingais kostiumais priešaky. Tiesiog pasaka mados gurmanams ir tiems, kam rūpi estetika bei vizualus grožis. Muzika, garso ir vaizdo montažas bei operatoriaus darbas irgi verti dėmesio, nes jų dėka visuma atrodo patraukliai ir tuo pačiu itin maloniai įtraukia į siužetinę liniją.
Iš visų serialo aktorių išskirčiau du – pagrindinio vaidmens atlikėją Evaną McGregorą, kuris tiesiog idealiai įsikūnijo į Halstono vaidmenį, bei mano nuomone stipriausiu moterišku vaidmeniu galinčia pasigirti Krysta Rodriguez, kuriai atiteko legendinės Lizos Minnelli vaidmuo. Ji atrodė kaip du vandens lašai Liza. Kas liečia kitus aktorius, tai jie vaidino tikrai gerai, bet ne taip ryškiai kaip mano paminėti.
Apibendrinus, mini serialas „Halstonas“ – stilingas, malonus akims ir įdomią žymaus mados dizainerio istoriją pateikiantis serialas, kuriame žiūrovai gali akimirksniu atsidurti praeito amžiaus septintojo ir aštuntojo dešimtmečių sankirtoje. O ten galima išvysti aukštosios mados tendencijas, ekscentriškus kūrėjus ir mados verslo užkulisius. Visa tai yra pagardinama nuostabia aktorių vaidyba bei techniniais sprendimais, nuo kurių neįmanoma atitraukti akių. Tad jeigu patinka tokio pobūdžio projektai, šis mini serialas skirtas kaip tik Jums.
Pasiekiamas: „NETFLIX“
„Matyti“ (angl. „See“), 2019 m.
Kai gauni nemokamą prieigą prie naujos platformos, kuria man tapo „Apple TV+“, reikia peržiūrėti kuo daugiau visokių serialų ir filmų. Ypač jeigu jų koncepcija atrodo išties daug žadanti. Tad antru šios platformos projektu po skandalingo „Rytinio šou“ (angl. „The Morning Show“) man tapo 2019 metų aštuonias pirmojo sezono serijas skaičiuojantis post-apokaliptinis epas „Matyti“ (angl. „See“), kuriuo didžiausiu koziriu tapo charizmos nestokojantis brutalusis Jasonas Momoa.
Serialo istorija sukasi aplink viruso nuniokotą Žemės planetą, kurioje išliko vos du milijonai gyventojų. Ir tie, kuriems pasisekė išgyventi, neteko vieno svarbiausio pojūčio – regėjimo. Tie žmonės buvo priversti sukurti naują pasaulį bei prisitaikyti prie nepalankios jiems situacijos. Tačiau, kol vieni bandė gyventi taikoje ir ieškoti būdų pagerinti savo gyvenimą, kiti nusprendė panaudoti jėgą siekiant įgyvendinti savo tikslus.
Šio serialo idėja – tikras aukso grynuolis, nes būtent tokios utopijos post-apokaliptinio pasaulio rėmuose yra ganėtinai retas reiškinys tiek kine, tiek ir televizijoje. Nesakau, kad tokių projektų nėra. Bet dauguma iš jų, kurie dar ir retai pasirodo, yra labai nuviliantys dėl neišnaudotų galimybių. O gaila. Tema tokia plati, tereikia tik noro sukurti kažką vertingo. Tik ar šis serialas yra labai vertingas? Drįsčiau suabejoti. Kaip jau rašiau – idėja yra tikrai pagirtina, bet jos įgyvendinimas, kaip bebūtų gaila, tikrai ne toks.
Pirmosios serijos, kuriomis serialo kūrėjai mus bandė supažindinti su šiuo pasauliu, įtraukdavo nuo pirmų akimirkų ir sukeldavo įtampą, nes buvo smalsu, kaip gi pasisuks pagrindinių personažų siužetinės linijos ir kaip jie bus pristatyti toliau. Tačiau įpusėjus visa intriga kažkur dingo ir pamačiau tipinį pasakojimą apie išlikimą sunkiomis sąlygomis suniokotame ateities pasaulyje.
Visa ta valdymo struktūra, kuri pradžioje buvo pristatoma lėtai ir paslaptingai, pavirto į tipinį suskaldymą tarp socialinių sluoksnių. Žiūri ir matai tą patį, kas buvo pavaizduota kokiame „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ (angl. „Mad Max: Fury Road“). Todėl jokio originalumo šiame seriale nėra.
Tačiau gerai yra tai, jog pati mintis apie pasaulio žlugimą ir modernios Žemės transformaciją į nykią dykumą, kurios metu žmonės buvo nukelti į savotišką akmens amžių, buvo įgyvendinta pakankamai išraiškingai. Čia matome tas pasekmes, kurias ir sukėlė lengvabūdiškas gyvenimas, nesantaika ir karo troškimas. Gal kažkiek ir primityviai, bet tai nesukelia jokio diskomforto, nes pati mintis pasiekia žiūrovą.
Personažai man tikrai patiko. Nors jie ir nebuvo iki galo atskleisti, bet simpatijų sulaukė. Kalbu apie žiauriąją karalienę Kainę ir galingąjį Babą Vosą, kurie tapo ryškiausiais šio pasakojimo dalyviais. Tai skirtingi, bet tuo pačiu labai artimi sau personažai, ties kuriais ir vystosi patys įdomiausiai įvykiai. Kiti herojai šabloniški ir tokie neišsiskiriantys iš minios, jog ganėtinai greitai galima apie juos pamiršti.
Smurto ir veiksmo seriale yra. Gal ne tiek, kiek to norėtųsi, bet kai yra rodomos kokios nors brutalios ir judrios scenos, nuobodžiauti tikrai nereikia. Tiesa, daugelis iš jų yra pakankamai nelogiškos, bet ir be veiksmo sunkiai įtikinamų aspektų serialas turi nemažai.
Vizualiai serialas atrodo puikiai. Neveltui kiekviena serija kainavo po 15 milijonų dolerių, kas yra tikrai daug televizinio šou epizodui. Visas produkcijos dizainas ir meninis apipavidalinimas priverčia mėgautis vizualiais kūrėjų sprendimais. O ir kameros darbas, epiškus skambesius pateikiantis garso takelis ir vaizdo montažas irgi nesukelia jokio nemalonaus jausmo peržiūros metu.
Kaip jau rašiau, didžiausias šio serialo koziris – aktorius Jasonas Momoa. Ir tai tikra tiesa, nes jis ir vėl dovanoja brutalų ir itin griežtą vyruką, kuris niekuo nenusileidžia Kalui Drogo. Be jo, čia galima pamatyti neblogai vaidinančius Sylvia Hoeks, Hera Hilmas bei Christianą Camargo.
Apibendrinus – neblogas ir neprailgstantis, tačiau ne toks geras kaip buvo galima tikėtis pasižiūrėjus anonsą ir pirmas kelias serijas, projektas, kuris, man regis, įsivažiuos tik antrame sezone. Bent jau pati pabaiga tą žada. Tad laikom kumščius už tai, kad sekantis sezonas būtų ne tik geresnis savo istorija, bet ir epiškesnis veiksmu ir brutaliais elementais.
Pasiekiamas: „APPLE TV+“
„Merė iš Istauno“ (angl. „Mare of Easttown“), 2021 m.
„HBO“ – bene geriausiomis detektyvinėmis istorijomis per pastaruosius kelis dešimtmečius pasižymintis JAV kabelinės televizijos tinklas. Todėl su nekantrumu laukiu kiekvieno jų mano paminėto žanro projekto, nes žinau, kad yra labai maži šansai patirti nusivylimą. Ir vienu iš mano pačių laukiamiausių 2021 metų pirmojo pusmečio serialų tapo balandžio mėnesį atkeliavęs iš septynių serijų susidedantis Brado Ingelsby‘io projektas „Merė iš Istauno“ (angl. „Mare of Easttown“).
Serialo istorija sukasi apie gyvenimo nuvargintą detektyvę Merę, kuri stengiasi diena iš dienos palaikyti tvarką mažame Pensilvanijos valstijos pakraštyje įsikūrusiame miestelyje. Vieną vakarą miestelyje įvykdomas kraupus nusikaltimas – nužudoma paauglė. Netrukus paaiškėja, kad už viso to galimai stovi vietinė chuliganė Briana. Bet ar tikrai mergina yra kalta? O gal ją kažkas nori pakišti? Į tai atsakymus turi rasti Merė, kurios padėtis miestelyje po šios įvykusios tragedijos apsiverčia aukštyn kojomis.
Ką galima pasakyti apie šį serialą? Ogi tai, kad „HBO“ dėka buvo suteikta puiki galimybė pasinerti į painų ir itin kokybiškai sukaltą detektyvinį pasakojimą, kuris įtraukia nuo pirmos serijos ir nepaleidžia iki finalinės. Ir viskas todėl, kad ekrane be įtampos ir intrigą keliančios istorijos, kūrėjai nusprendė įterpti labai gyvenimišką vienos moters dramą. Dramą, kuri sukelia nemažai emocijų.
Visas dėmesys čia yra sutelktas į pagrindinę veikėją Merę. Moteris to nenorėdama atsiduria kryžkelėje, kuri veda ją į niekur. Vienoje pusėje atsiduria jos asmeninės problemos ir gyvenimiška drama, kuri diena iš dienos ją vis labiau palaužia, o iš kitos – darbas, kuriame jai tenka blaiviai mąstyti. Ji yra priskiriama kraupiai bylai, kurią turi ištirti per tam tikrą laiką, nes kitaip spaudimas iš miestelio gyventojų gali turėti rimtų pasekmių.
Viskas yra pateikta kuo puikiausiai, žiūrovui yra su kiekvienu nauju epizodu atskleidžiamos paslaptys ne tik apie ją, bet ir apie žmones, kurie ją supa. Dėl to mes turime idealią galimybę pasimėgauti mažo miestelio ir jo gyventojų užkulisiais ir tuo pačiu suvokti visų jų pasaulėžiūrą vienu ar kitu klausimu. Ir patikėkite, tų klausimų čia tikrai pakaks, kad mes suvoktume, kokioje nedraugiškoje visuomenėje tenka gyventi.
Kalbant apie detektyvinę serialo dalį, galiu tik pasakyti, jog byla, kurią tiria Merė, yra ne tik paini, bet ir sugebanti laikyti nežinioje iki pat finalo, dėl ko nuobodžiauti neteks. Bent jau man tos šešios valandos žiūrint šią istoriją prabėgo akimirksniu. O ir kaip pridera „HBO, seriale netrūko atviresnių scenų ir brutalesnių akimirkų, kurios irgi leido pasinerti į šio pasakojimo niūrumą.
Iš techninių sprendimų man labiausiai patiko kameros darbas ir itin idiliškai atrodantis meninis apipavidalinimas, kuris akimirksniu privertė pasinerti į mažo JAV miestelio atmosferą. Muzika, garso ir vaizdo montažas bei, žinoma, kai kurie produkcijos dizaino momentai taip pat nenuvilia, o tik dar labiau sustiprina bendrą šios istorijos efektą.
Pagrindiniuose vaidmenyse aibė nuostabių aktorių, tarp kurių „Oskaro“ laureatė Kate Winslet, įkūnijusi Merę. Tai vienareikšmiškai jai skirtas vaidmuo, kuriuo neįmanoma nesimėgauti. Be puikios Kate vaidybos, turime progą pamatyti ir Guy‘ų Pearce‘ą, Jean Smart, Davidą Denmaną, Johną Douglasą Thompsoną, Evaną Petersą ir kitus. Visi nepasišiukšlino ir surengė dėmesio vertus pasirodymus.
Apibendrinant, serialas „Merė iš Istauno“ – tai nenuspėjamas, puikią intrigą išlaikantis, lėtai, bet užtikrintai vystomas ir nuostabius aktorių pasirodymus dovanojantis detektyvinis pasakojimas, kuris asmeniškai man kol kas šiais metais patenka į pirmą geriausių matytų serialų sąrašo vietą. Nepraleiskite, nes jis vertas kiekvienos minutės.
Pasiekiamas: „HBO“
„Aš žinau, kad tai tiesa“ (angl. „I Know This Much Is True“), 2018 m.
Ieškodamas sau kokio nors gero ir ne itin ilgo serialo, užtaikiau ant 2018 metais išleisto „HBO“ iš šešių serijų susidedančio projekto „Aš žinau, kad tai tiesa“ (angl. „I Know This Much Is True“), kurį sukūrė mano itin mylimas dėl juostų „Mano liūdna meilės istorija“ (angl. „My Blue Valentine“) ir „Niujorko šešėlyje“(angl. „The Place Beyond the Pines“) režisierius Derekas Cianfrance‘as.
Šio mini serialo istorija rutuliojasi Trua Rivjeras miestelyje. Dėmesio centre – du vidutinio amžiaus dvyniai broliai Dominikas ir Tomas. Pastarajam yra diagnozuota paranoidinė šizofrenija, dėl ko Dominikui tenka juo rūpintis. Tačiau vieną dieną Tomas padaro kai ką, dėl ko jis yra pasiunčiamas už grotų. Nenorėdamas, kad brolis kankintųsi kalėjime, Dominikas nusprendžia jį iš ten ištraukti.
Pasižiūrėjus šį mini serialą nuo pradžios iki galo dar kartą įsitikinau, jog „HBO“ – tai kokybės garantija. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie režisierių Dereką Cianfrance‘ą, kurio kuruojami projektai sugeba pradžiuginti. Ir čia aišku galėčiau užbaigti šį trumpą atsiliepimą, bet labai noriu pabrėžti kelis niuansus, kurie man leido tiesiog kaifuoti peržiūros metu.
Iš karto perspėju – tai pakankamai lėtai vystomos siužetinės linijos pasakojimas. Todėl jeigu Jums nelabai patinka tokio pobūdžio serialai, galbūt pasirinkite kažką žvalesnio. Bent jau toks įspūdis Jums tikrai susidarys po pirmos serijos, kuri yra flegmatiška ir nesukurianti jokios didesnės intrigos. Tačiau, bent jau man, viskas pasikeičia įpusėjus antrajai serijai, nes istorija pagaliau įgauna reikiamą formą ir pristato esminius šio serialo bruožus, kurie akimirksniu paperka. Nesakau, kad siužetas pagreitėja, nes tai būtų melas, bet yra sukuriama intriga, kuri laikosi iki pat finalinės serijos.
Pagrindiniu šios istorijos koziriu tampa dviejų skirtingų, bet tuo pačiu labai artimų sau brolių dvynių ryšys ir jų gyvenimas, kuris nuo pat vaikystės nebuvo rožėmis klotas. Matome itin aiškią ir tuo pačiu be galo tikrovišką bei liūdesiu papuoštą judviejų realybę, kurioje beveik nebuvo vietos šviesiai akimirkai. Ir tai, mano nuomone, puikiai prisidėjo prie bendro šio pasakojimo efekto, kuris leido žiūrovui susitapatinti su herojais ir jų gyvenimo idile.
Įdomiausia, kad žiūrovams niekas nerodo baisybių per vizualią perspektyvą. Viskas yra pateikiama dėka dialogų. Tad jeigu viskas gerai su vaizduote ir jis sugeba mintyse pamatyti tai, apie ką šneka vienas ar kitas personažas, bus be galo nemalonu. Čia aš neatskleisiu apie ką kalbu, nes manau, kad patys turite patirti tai savo kailiu.
Personažai seriale atskleisti nuostabiai. Ir kalbu aš ne vien apie brolius, kuriais neįmanoma nesižavėti dėl jų itin puikiai išdirbtų asmenybių, bet ir apie antraplanius veikėjus, kurie taip pat puikiai prisidėjo prie stipriausios šio pasakojimo dramaturgijos dalies.
Iš techninių sprendimų labiausiai išsiskyrė garso takelis, kurio dainos tiesiog nepriekaištingai sukūrė reikiamą atmosferą ekrane. Tad žiūrint šį pasakojimą ne tik buvo lengva įsijausti į rodomą visumą dėka atsakingai parinktų kūrinių, bet dar ir pasimėgauti jais. Pats produkcijos dizainas ir meninis apipavidalinimas irgi buvo aukštumoje dėl detalių ir savotiško šio pasakojimo individualumo. Kameros darbas bei garso ir vaizdo montažas tvarkingi.
Laikas aptarti aktorius. Markas Ruffalo yra nuostabus aktorius, kuris savo talentą demonstruoją būtent tokio pobūdžio projektuose, o užsidirba „Marvel“ kino filmuose. Ir, mano nuomone, čia buvo vienas ryškiausių ir geriausių jo karjeros pasirodymų, už kurį jis gavo „Auksinį gaublį“. Na, nes suvaidinti du skirtingus ir itin charizmatiškus personažus vienu metu nėra labai lengva užduotis.
Jam šiame seriale talkino ir taip pat įtikinamai pasirodė tokie ekrano veteranai kaip Juliette Lewis, Melissa Leo, Imogen Poots, Bruce‘as Greenwoodas, Rosie O‘Donnell, Kathryn Hahn ir daugelis kitų.
Bendrai, šis „HBO“ mini serialas „Aš žinau, kad tai tiesa“ – tai tikrovišką ir be galo dramatišką dviejų brolių gyvenimą nupaveikslavęs pasakojimas, kurio lėtumas ir pesimistiškai gvildenamos temos leidžia pasinerti į tikrą bei nenuspalvintą realybę, kuri yra būdinga daugeliui iš mūsų. Rimtų ir prasmingų dramų gerbėjams – rekomenduojama.
Pasiekiamas: „HBO“
