Covid-19 mus paveikė kaip savitas prablaivinantis skambutis, ypač tuos, kurie turi kvėpavimo problemų. Dėvime kaukes ir nerimaujame, kad pašaliniai nekvėpuotų pernelyg arti mūsų, vis dėlto – ką iš tiesų žinome apie kvėpavimo mokslą ir kodėl tai, kaip kvėpuojame, yra šitaip svarbu?
KCRW radijo stoties laidų vedėjas Jonathanas Bastianas kalbina J. Nestorą apie jo knygą „Kvėpavimas: naujas mokslas apie užmirštą meną“ (angl. Breath: The New Science of a Lost Art).
Kvėpavimas – tai vienintelė iš žmogaus kūno automatinių funkcijų, kurią mes galime iš tiesų valdyti, tačiau dauguma mūsų tai daro retai. Netinkami kvėpavimo įpročiai paprastai paaštrina ištisą spektrą tokių chroninių negalavimų, kaip hipertenzija, astma ar pervargimas.
Nestoras paaiškina, kad kvėpavimui ilgą laiką buvo (ir yra) teikiamas išskirtinis dėmesys įvairiose kultūrinėse ir religinėse praktikose – ypač Graikijoje ar tarp budistų, induistų ir kai kuriose Amerikos čiabuvių gentyse – ir pabrėžia, kad bėgant amžiams kvėpavimo valdymo technikos ne tik pasitarnavo gilinant dvasinius ryšius, bet ir turėjo itin didelį bei svarbų poveikį mūsų kūnams.
Toliau pateikiamas sutrumpintas ir, didesnio aiškumo sumetimais, šiek tiek redaguotas interviu. (vert. past.)
– KCRW: Iš tiesų viskas prasidėjo nuo Jūsų asmeninių sveikatos reikalų. Kas nutiko ir kodėl taip susidomėjote šia tema?
– Jamesas Nestoras: Viskas prasidėjo prieš eilę metų. Maitinausi sveikai ir mankštindavausi, tačiau mane nuolat kamavo kvėpavimo bėdos – bronchitas, kuris kasmet vis peraugdavo į lengvą plaučių uždegimą. Gydytoja patarė pamėginti užsirašyti į kvėpavimo užsiėmimus.
Pamenu, kaip po savaitės įvadinių paskaitų sėdėjau klasėje sukryžiavęs kojas ir labai ritmiškai, pagal išaiškintą modelį, kvėpuodamas – atrodytų visiškai nieko ypatinga. Tačiau staiga mane ėmė pilte pilti prakaitas, plaukai permirko, marškinėlius galėjai tiesiog gręžti – iki tol nieko panašaus man niekada nebuvo nutikę. Aplinkiniai net suskubo klausti, ar man viskas gerai, nors iš tiesų aš jaučiausi puikiai.
Pasipasakojau apie tai savo gydytojai, apibūdinau jai tą itin keistą mane ištikusią patirtį, o ji pasakė, kad aš veikiausiai karščiavau, kad patalpa buvo pernelyg prikaitusi arba kad buvau per storai apsirengęs, tačiau nė vienas iš šių dalykų nebuvo tiesa.
Ji nė nenutuokė, kas man tąkart nutiko. Kadangi esu mokslo žurnalistas, mąsčiau apie tai, tačiau visus šiuos pasvarstymus nejučia atidėjau į šalį, ir prisiminiau jau po daugelio metų, kai susipažinau su laisvojo nardymo profesionalais. Šie žmonės man parodė kontekstą, kokia yra tikroji kvėpavimo galia, kaip pasitelkiant kvėpavimą galima ne tik išgauti didžiulę kūno šilumą, bet ir kaip jis iš tiesų gali padėti žmogui pagyti ar nuveikti kai kurių kitų, iš pažiūros, stačiai neįtikėtinų dalykų.
Vėliau sužinojau, kad tokie dalykai yra visiškai įprasti, tačiau niekas man negalėjo dorai jų paaiškinti ar pateikti bent kokį nors racionalesnį atsakymą. Mano uošvis yra pulmonologas, svainis – skubiosios medicinos gydytojas, ir abiem jiems mano pasakojimas skambėjo, švelniai tariant, keistai.
Kadangi sutikau ir kitų žmonių, patyrusių lygiai tokį patį dalyką, šis reiškinys atrodė tikrai sunkiai paaiškinamas – juk nepakanka pasakyti, kad tiesiog sėdėjau patalpoje, užsimerkęs, kvėpuodamas tam tikru būdu, kuris kažkiek hipnotizuoja, ir kad buvau susitelkęs vien tik į tai. Ir kad paskui, pats to nė nepastebėdamas, visas smarkiai išprakaitavau – taip, lyg būčiau bėgęs maratoną, tik prakaitas buvo kiek kitoks.
Žodžiu, pamažu išsiaiškinau, kad praktikos, kai kūno šiluma suintensyvinama tam tikru būdu kvėpuojant, yra atliekamos jau tūkstančius metų, be to, jas tiria ir Harvardo mokslininkai. Man, kaip žurnalistui, tai suteikė šiokios tokios paguodos – sužinojęs, kad tai nėra tiesiog kažkokia iš proto ribų iškrentanti keistenybė ir kad šis reiškinys yra netgi tiriamas moksliškai, aprimau.
Prieš du tūkstančius metų ankstyvieji budistai pasitelkdavo tam tikrą kvėpavimo sistemą, kad sušildytų savo kūnus. Žmonės yra smulkiai aprašę įspūdžius iš kelionių po Tibetą, kur vienuoliai gebėdavo prasėdėti lauke ant sniego ištisą naktį, ištirpdydami jį aplinkui save, o tada grįžti į vienuolyną ir jaustis visiškai gerai, lyg niekur nieko.
Niekas šiais pasakojimais iš tiesų netikėjo, kol praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio pradžioj Herbertas Bensonas iš Harvardo medicinos mokyklos apsilankė Dharamšaloje ir ten savo akimis pamatė vienuolius, darančius būtent tai.
– KCRW: Kaip mokslininkai aiškina tummo kvėpavimą ir faktą, kad žmogus gali sėdėti vidury apsnigto lauko ir aplinkui save ištirpdyti sniegą?
– Nestoras: Jei labai trumpai, tai jie vis dar to negali tiksliai paaiškinti. Tad kvėpavimo ir kūno sąryšis vis dar tebėra gaubiamas tam tikrų paslapčių, ir, mano galva, tai nuostabu. Mokslininkus tai, matyt, ne juokais erzina, tačiau žinome kol kas tiek: vienuoliai taiko švelnaus kvėpavimo metodą, kuris labiau paremtas dėmesio sutelkimu ir tam tikru kvėpavimo tempu, kai kvėpuojant su kiekvienu oro įtraukimu pilvas veikiau palaipsniui išpučiamas, o ne sutraukiamas.
Vien tik šitaip kvėpuodami minėti vienuoliai geba sumažinti savo metabolizmą iki 60 proc., o tai žemiausias rodiklis, su kokiu kas nors yra kada nors susidūręs.
Be to, yra dar ir kita tummo pusė – vadinamasis Wimo Hofo metodas, kuris stimuliuoja simpatinę nervų sistemą, kai kūnui tyčia sukeliamas stresas, bet rezultatas pasiekiamas toks pat. Wimas geba išsėdėti ant ledo luito kad ir dvi valandas, kvėpuodamas tam tikru būdu, ir normali jo kūno temperatūra nesumažėja, jo neištinka hipotermija ir jis sėkmingai išvengia nušalimų. Ir mokslininkai vis dar tebesikrapšto galvą, svarstydami ir neperprasdami, kaip tai įmanoma.
– KCRW: Minėjote, kad žmonės pamažu ir suvis praranda įgūdžius tinkamai kvėpuoti. Kodėl taip yra?
– Nestoras: Pirmą kartą šitai išgirdau iš vieno mokslininko, ir negalėjau tuo patikėti, bet tada atidžiau panagrinėjau duomenis. Maždaug ketvirtis populiacijos kenčia nuo miego apnėjos, pusė žmonių knarkia. 10 proc. amerikiečių serga astma. 10 proc. kenčia nuo lėtinės obstrukcinės plaučių ligos, o dauguma kitų turi kitokių kvėpavimo sutrikimų, šį sąrašą galima būtų tikrai tęsti.
Atrodytų – esame gyvi ir kvėpuojame – tad viskas puiku. Tačiau būti gyvam nėra visai tas pat, kas būti sveikam ir iš tiesų klestėti.
Bėgant amžiams įvyko svarbus pokytis: žmogaus veidas ir ypač burna – mažėjo. Gyvename milijonus metų ir mūsų kūnas nuolatos kinta, tačiau šie pokyčiai paprastai klostosi labai lėtai. Vis dėlto pokyčiai susiję su mūsų burna įvyko, palyginti, itin sparčiai.
Per pastaruosius 300 ar 400 metų – šis poveikis toks radikalus, kad mūsų dantys nebeišsitenka burnoje. Jie auga kreivi, dantis mums išrauna, ir visa tai taip paplitę, kad niekas jau nė nebeklausia, kodėl žmonių dantys kreivi? Gyvūnų dantys – tiesiog tobuli ir tobulai išsidėstę, mūsų protėvių dantys taip pat būdavo išsidėstę tobulai, tačiau dabar 90 proc. žmonių dantys išaugę kreivai, nes mūsų burnos yra sumažėjusios ir dantys jose tiesiog nebeišsitenka.
Pernelyg mažos burnos, lyginant su veidu, bėda ta, kad susiaurėja oro tiekimo kanalai, o tai savo ruožtu yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl šitaip išplitę chroniški kvėpavimo sutrikimai. Mes tiesiog susiduriame su sunkumais įkvėpdami ir iškvėpdami. Suprantu, kad skamba pašėlusiai, bet tai tiesa.
– KCRW: Kodėl mūsų burnos ir nosies šnervės siaurėja?
– Nestoras: Pakito mūsų mityba – vartojame vis mažiau natūralaus, neperdirbto maisto, kurį valgant reikėtų kur kas daugiau kramtyti. Mūsų protėviai per dieną maždaug keturias valandas kramtydavo, o kai šitiek daug kramtoma, tvirtėja veido kaulų ir raumenyno masė, burna pasidaro plati. Atėjus perdirbto maisto – miltų, ryžių, konservų – epochai, viskas suminkštėjo.
Net ir toks sveikas maistas, kaip glotnučiai, avokadai, jogurtai ir panašiai – visa tai yra minkšta, o žmonės vystėsi vartodami anaiptol ne minkštą maistą, štai dėl to mūsų burnos ir sumažėjo.
Moksliniai duomenys rodo, kad poveikio tam turėjo ir kai kurie kiti faktoriai, tarkim, „burnos laikysena“ – esant itin užterštai aplinkai, adenoidai ir tonzilės gali susidirginti, pasigauti uždegimą, ir žmogus ima kvėpuoti burna, o tai taip pat atneša žalos ir realiai pakeičia veido kaulų vaizdą, ypač jauname amžiuje.
Žindomi kūdikiai, kai užaugs, turės kur kas mažesnę tikimybę knarkti ar kentėti nuo miego apnėjos, nes žįsdamas kūdikis privalo įdėti išties milžiniškų pastangų – tai, savo ruožtu, labiau išgaubia veidą ir leidžia susiformuoti didesniam oro tiekimo keliui. O kai vaikui sukanka ketveri ar penkeri – t. y. dar visai jauname amžiuje – jam derėtų kuo daugiau kramtyti, vengti bet kokio perdirbto maisto, nes kramtymo nauda yra labai įvairialypė. Viena pagrindinių – jis gali pakeisti veido išvaizdą ir užtikrinti, kad suaugus kvėpavimo takai bus labiau vykę.
Aš patyriau ekstrakcijų, esu nešiojęs kabes, ortodontinius galvos apdangalus, turėjau kvėpavimo bėdų, tačiau visada yra būdų pagerinti kvėpavimą, kvėpavimo takus. Per vienerius metus man buvo atliktos dvi kompiuterinės tomografijos – prieš ir po kvėpavimo užsiėmimų, – siekėme išsiaiškinti, kokiu mastu suaugęs žmogus gali pagerinti savo kvėpavimo takus.
Paaiškėjo, kad mano kvėpavimo takai padidėjo maždaug 15–20 procentų, o tai yra milžiniškas rodiklis. Dabar kvėpuoju kur kas geriau nei kada nors anksčiau. To pasiekiau atlikdamas specialius burnos ir gerklės pratimus.
Mūsų liežuvis yra itin galingas raumuo, deramai jį mankštinant galima tonizuoti kvėpavimo takus, juos deramai atverti. Visa tai aiškiai pagrįsta mokslu – tam man pasitarnavo kramtymas ir tai, kad padidėjo mano burnos viršutinis gomurys.
– KCRW: Daug rašote apie kvėpavimo pirmiausia pro nosį svarbą. Ar tai iš tiesų svarbu?
– Nestoras: Jei pasidairytume po senovinę literatūrą – nuo Indijos iki Kinijos – aiškiai galėtume atkreipti dėmesį į septynias Dao knygas, kuriose kalbama apie kvėpavimą ir ypač pabrėžiama kvėpavimo pro nosį svarba. Tai yra vienas iš tų įstabių atvejų, kai modernusis mokslas iš tiesų įrodė, kad senovės žmonės buvo 100 proc. teisūs.
Kvėpuodami pro nosį mes palaikome normalų oro slėgį, jį sudrėkiname ir filtruojame. Tad orui nukakus mums į plaučius jis jau būna atitinkamos kondicijos ir gali būti kur kas lengviau absorbuojamas.
Į plaučius apskritai galima žvelgti kaip į išorės organą, nes juos veikia visa mūsų aplinka. Jei gyvenate didmiestyje, kaip aš, tikrai nemanau, kad norėtumėte į juos traukti absoliučiai viską, kas ore tvyro. Norėtume, kad įkvepiamas oras būtų filtruotas, o kaip tik tai nosis ir atlieka. Kvėpuodami pro burną tokios naudos anaiptol nepelnysite.
Todėl kvėpuodami pro nosį deguonies gauname vidutiniškai 20 proc. daugiau, negu gautume, jei kvėpuotume pro burną, o per parą šis skirtumas tampa nepaprastai reikšmingas.
Tai susiję su slėgiu ir laiko tarpu, per kurį oras yra įkvepiamas ir iškvepiamas. Kuo daugiau laiko tam skiriam, tuo dažniau mūsų plaučiai turi įsisavinti deguonį. Taip pat tai susiję su įstabiomis azoto oksido molekulėmis, atliekančiomis esminį vaidmenį vykstant vazodilacijai (kraujagyslių išsiplėtimui) ir dujų mainams. Kvėpuodami pro nosį azoto oksido gauname šešis kartus daugiau, nei gautume kvėpuodami pro burną.
Esama, regis, 14 skirtingų studijų, tiriančių azoto oksido panaudojimą gydant COVID ligonius, nes jis daro išties neįtikėtiną poveikį. Jis sąveikauja tiesiogiai su patogenais ir virusais. 1998-ųjų Nobelio premijos medicinos srityje laureatas Louisas Ignarro laikosi nuomonės, kad vien tik kvėpuodami pro nosį galime sėkmingiau apsiginti nuo virusų ir galbūt net nuo COVID – ir tai teigiu ne aš, taip teigia jis. Azoto oksido molekulės išskiriamos ir išgėrus „Viagros“, tad jos fantastiškai geba išplėsti kraujagysles ir mūsų kūnams daro smarkų apytakinį poveikį.
Vertimo nuoroda: www.kcrw.com
