Lygiai prieš metus, kalbėdamas su Latvijos televizija, jis visiems netikėtai pareiškė, kad „Putinas dirba Rygai“, Latvijos sprendimai – „Rusijos interesai“, o Vilnius – „pusė Lietuvos“. Tokiais teiginiais tuomet opozicijai priklausantis parlamentaras vertino Latvijos veiksmus Baltijos šalims derantis dėl Astravo elektros boikoto.
Politikos ekspertai Ž. Pavilionio teiginius vertino kaip pernelyg radikalius. Kadangi opozicijai atstovaujantis parlamentaras jokių reikšmingesnių postų neužėmė ir daugiau žalos nei siekia jo liežuvis padaryti negalėjo, visi pasistengė tą apmaudžią situaciją kiek įmanoma greičiau pamiršti, o valdantiesiems už opozicionierių teko atsiprašyti kaimyninės valstybės. Pats nesusiprato. Tuo Latvijos istorija ir baigėsi.
Paskui buvo Ž. Pavilionio demaršas Sakartvele. Maksimalią įtampą pasiekusių Sakartvelo opozicijos ir pozicijos taikinimo misija sužlugo, kai Lietuvos Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas įsijautęs ėmėsi Sakartvelo opozicijos advokato, o ne taikintojo, kam ir buvo siųstas, vaidmens.
Kovojančias šalis dar labiau sukiršinusio „taikintojo“ Lietuvoje laikė šaltas dušas. Prezidentūra konstatavo, kad su parlamento patikėta diplomatine misija užsienio reikalų komiteto pirmininkas nesusitvarkė. „Taikintojas“ iš karto buvo pakviestas į Seimo valdybą pasiaiškinti. Seimo Pirmininkė kartojo, kad Ž. Pavilioniui vizito į Sakartvelą metu reikėjo būti ypač diplomatiškam, nes bet kuris neatsargus pareiškimas „nedraugiškų jėgų“ bus panaudotas siekiant pakenkti Lietuvos ir Sakartvelo santykiams. Pranašiška, ypač žinant, kas nutiko vėliau.
Neatpažindamas, su kuo kalbasi, užsienio reikalų komiteto pirmininkas netruko apdalinti patarimais du Rusijos trolius ir... iškoneveikė valstybės vadovą. Lyg to būtų negana, netrukus sekė Ž. Pavilionio komandiruotė į Vokietiją, kuria pasinaudota asmeniniams tikslams: komiteto pirmininkas ir susituokti nuvyko ne už savus, o už valstybės pinigus.
Bet kartą įpratus meluoti, šiandien tiesai į akis pažiūrėti ir priimti garbingą sprendimą pačiam atsistatydinti po šitiek žygių yra sudėtinga. Atsiprašyti taip pat. Kad ir „Romuvos“ bendruomenės, kuri, Žygiui išėjus į kryžiaus žygį, buvo jo visaip išvadinta ir apkaltinta sąsajomis net su KGB.
Tiesa, paskui keli aukščiausi teismai, pradedant Lietuvos Vyriausiuoju administraciniu teismu ir baigiant Europos Žmogaus Teisių Teismu, konstatavo, kad „Teismo vertinimu, tokiems [Žygimanto Pavilionio] pareiškimams akivaizdžiai trūksta faktinio pagrindo, jie išsakyti peržengiant žodžio laisvės ribas.“
Europos Žmogaus Teisių Teismas dar pridūrė, kad užsipuolant romuvių bendruomenę atskirų parlamentarų veiksmus sąlygojo politinis kerštas vienam iš tuometinės valdančiosios koalicijos lyderių. Kam – atspėti nėra sunku. Tik gaila, kad per norą sumenkinti, pažeminti ir suvesti sąskaitas kenčia niekuo dėti žmonės, kurie, Europos Žmogaus Teisių Teismo vertinimu, buvo tokių keršytojų diskriminuojami dėl savo religijos.
Nekalbu jau apie tai, kaip Ž. Pavilionio pasisakymų dėka Lietuvos politikai įsiamžino Europos Žmogaus Teisių Teismo jursprudencijoje. Politinis kerštas, lėmęs žmogaus teisių pažeidimą, paminėtas pirmą kartą teismo istorijoje.
Tad stebint metų trukmės Ž. Pavilionio odisėją, norisi paklausti, o gal jau gana Žygio žygių prieš visus?