Pasiryžusi patikėti savo gyvenimo istoriją knygai, viena ryškiausių lietuviškos estrados žvaigždžių Nelly Paltinienė kalbėjo lyg per išpažintį. Prisimindama, ką tiek metų nutylėjo, ir juokėsi, ir braukė ašaras. Pasakojo apie mažytės Nelly kovą dėl išlikimo karo mėsmalėje. Apie tai, kaip pati dar vaikas tapo mama. Apie beribę aistrą scenai ir šešiasdešimt ketverius jai atiduotus metus. Apie tai, kodėl per koncertą persirengdavo penkis ar šešis kartus. Apie vyrą, kurį nutarė padaryti laimingą. Apie skausmingą sprendimą išvykti gyventi į Vokietiją. Apie bisą po biso, glėbius gėlių ir gandus, ko gero, nenutilsiančius, kol gyvi jos gerbėjai.
Nelly pasakojimas papildytas dainininkės vyro Arvydo Paltino, jų bendražygių, bičiulių prisiminimais. Nuotraukomis gausiai iliustruotą knygą išleido BALTO leidybos namai, skelbiama pranešime žiniasklaidai.
Amžinybėn iškeliavusi 2020-ųjų vasario 29-ąją – dieną, kuri tebūna kartą per ketverius metus, lygiai prieš metus, birželio 23-iąją, ilgiausią metų dieną, Nelly Paltinienė atgulė amžinojo poilsio Menininkų kalnelyje Antakalnio kapinėse. Apie laiką be Nelly, knygos rašymą ir tai, ką joje galima rasti, – pokalbis su Irma Laužikaite.
Kaip Nelly Paltinienė pasiryžo išpažinčiai?
Knygos istorija prasidėjo nuo netikėto skambučio prieš dvejus metus – skambino vėlų vakarą, žvilgtelėjau – nepažįstamas numeris. Taip susipažinau su kunigu Kęstučiu Timofejavu, jis su kolega kunigu Karoliu Petravičiumi ne vienerius metus buvo artimi Nelly draugai. Tada iš Kęstučio išgirdau, kaip jie vis mėgino Nelly įtikinti savo gyvenimo istoriją patikėti knygai, tačiau ji griežtai atsisakydavo. Kol dvasininkai ją nustebino – įteikė Nelly ir Arvydui skirtą popiežiaus Pranciškaus palaiminimą. Žvelgdama į jį, Nelly garsiai suabejojo: o kodėl gi nepapasakojus, ką teko per gyvenimą patirti? Ir paminėjo mano vardą. Klausimą, ar nesvarsto apie knygą, jai buvau uždavusi prieš dešimtmetį, kai rengiau straipsnį žurnalui „Legendos“! Tąsyk išgirdau griežtą „ne“. Įkalbinti ją bandė ne vienas, bet ji nė neketino persigalvoti.
Koks apėmė jausmas, kai po dešimtmečio išgirdote netikėtą „taip“?
Prisipažinsiu, jog apsidžiaugiau, bet ir sunerimau – iš pradžių reikėjo išvaikyti abejones.
Paskutinius penkerius gyvenimo metus Nelly praleido tarp keturių sienų savo bute Manheime – ji sunkiai sirgo, vargino skausmai, jėgų tikrai nebuvo daug. Atsisakydavo duoti interviu, jau kelerius metus jos žodžius žurnalistams perduodavo tik bičiuliai, pati ji nekalbėjo... Niekam.
Jaunystėje Nelly mokėsi iš to meto kino filmų, viena mylimiausių jos žvaigždžių – Marlene Dietrich. Ir paskutiniais gyvenimo metais sekė jos pavyzdžiu – nuo scenos nulipusi ekrano žvaigždė keliolikai metų užsidarė apartamentuose Paryžiuje, jų duris galėjo praverti tik keletas artimiausių žmonių. Nelly pasielgė lygiai taip pat – telefonu bendravo su daugybe bičiulių, tačiau į namus Manheime įsileisdavo tik pačius artimiausius. Kodėl? Todėl, kad ji visą gyvenimą dovanojo džiaugsmą, nenorėjo, kad gerbėjai matytų ne tą švytinčią scenos ikoną, o skausmo varginamą moterį.
Tad iškart buvo aišku, jog bendrausime tik skaipu, – nerimavau, ar galima pajusti žmogų, kurio girdi tik balsą? Ne kartą buvau su Nelly bendravusi, rašiusi apie ją, bet juk knyga – labai rimtas įsipareigojimas... Ar įmanoma kalbėtis ne tik apie smagius, bet ir skaudžius dalykus, kai skiria daugybė kilometrų ir nematai veido? O kaip elgtis, kai iš pasikeitusio balso gali tik nuspėti, jog anoje pusėje jis ryja ašaras?
Paskambinau, išgirdau Nelly balsą ir supratau, kad negaliu pasakyti „ne“ – galiu tik dėkoti už tokią likimo dovaną. Mūsų pokalbiai prasidėjo 2019-ųjų balandį. Aš skambindavau sutartą valandą, Nelly laukdavo prie Arvydo įjungto kompiuterio. Iš pradžių kalbėjomės po keletą sykių per savaitę, rudenėjant pokalbiai ėmė retėti, ne kartą ji man paskambino ir atšaukė skambutį – jėgos vis seko. Kelios dienos po Nelly gimtadienio, 2020-ųjų vasario pabaigoje, sutarėme pavasarį vėl atnaujinti pokalbius, nes dar tiek galima prisiminti – vis ji kartojo... Kai vos po savaitės, vasario 29-ąją, telefone pamačiau Kęstučio numerį – jis taip ir liko įvestas „Paltinienės draugas“, – nutirpau, nes nujaučiau, ką išgirsiu... Po Nelly mirties suskaičiavau, jog turiu 39 mūsų pokalbių įrašus. Ir liko pažadas, kad jie turi sugulti į knygą.
Nelly Paltinienė nedažnai dalydavo interviu ir pernelyg neatviraudavo. Kaip jums pavyko pelnyti jos pasitikėjimą?
Į šį klausimą geriausiai atsakytų tik ji. Galiu spėlioti, jog Nelly jautė, kad bus su meile išklausyta, nebus iškraipyti jos žodžiai, o tai, kas neturėtų pasiekti svetimų ausų, nebus paviešinta. Įsikalbėjęs žmogus dažnai pasako ir tai, ko nebūtina žinoti kitiems, – žurnalistai žino, jog kartais turi elgtis kaip nuodėmklausiai: išklausyti ir pasilikti sau. Kartais reikia ne trimituoti, kad ir kokia sensacija tai kvepėtų, o patylėti. Kaip neskubame dalytis draugų patikėtomis paslaptimis. Juk tik taip užsimezga pasitikėjimas.
Nelly labai atidžiai rinko žodžius kalbėdama apie kitus žmones. Ji itin saugojo savo artimuosius, niekada neatviravo apie sūnų ir anūkus – nenorėjo, kad ir jiems tektų pajusti, ką reiškia gyventi lyg po didinamuoju stiklu.
„Knygai galima ir tai papasakoti“, – ne sykį girdėjau. „Apie tai nerašyk, bet tau pasakysiu, kad suprastum, kodėl taip pasielgiau“, – įspėdavo. Kaip minėjau, Nelly vis kartojo, jog norėtų, kad knyga pasirodytų po jos mirties, – man regis, ji kiek nerimavo dėl savo atvirumo, nenorėjo išgirsti apkalbų – jau ir taip visą gyvenimą ją lydėjo ir skaudino gandai, ir vėl pasijusti pavydelninkų – taip ji vis sakydavo – nardinama į purvą.
Sovietiniais metais lydėjo ir tiesiog absurdiškos kalbos...
Kvatojau balsu, kai Nelly papasakojo, kad rimtų rimčiausiai buvo kalbama, jog Klaipėdoje nenusipirksi pieno, tuščios parduotuvės, nes primadona – Nelly – sumanė pasilepinti... pieno vonia. Kiti tikino, kad jos grožio paslaptis – šampano vonios. Sunku net suvokti, kaip žmonės drįsdavo prašyti pačiupinėti jos plaukus, truktelėti už sruogos ir įsitikinti, ar vešlios garbanos nėra perukas.
Skamba juokingai, bet kaip gyventi su tokiu šleifu? Kaip jaustis, kai atsistojus į eilę mandarinų – išvydo praeidama pro šalį ir susigundė tuomet deficitine preke – iškart sustojo pro šalį važiuojantis automobilis, vairuotojas visą eilę sugėdino (!), nuėjo pas pardavėjas ir įteikė pasimetusiai dainininkei krepšelį taip visų geidžiamų vaisių. Kaip elgėsi Nelly? Priėmė dovaną, neatsisakė būti pavėžėta iki namų, bet visus mandarinus išdalijo kaimynystėje gyvenantiems vaikams – jai buvo taip gėda... „Nelly gaubė tokia šlovė, kad ji nebūtų galėjusi įlipti į paprastą autobusą pavažiuoti kelių stotelių – būtų sudraskę į gabaliukus ir pasilikę prisiminimui“, – sakė viena jos bičiulių, mačiusių, kaip atlikėja buvo garbinama.
Piktinausi kartu klausydamasi, kaip sykį į butą įsiveržė išsigandęs Arvydas, paskui jį atidundėjo ir Nelly dueto partneris Eugenijus Ivanauskas su žmona, nes jiems visiems kažkas paskambino ir pasakė, kad Nelly nušoko nuo tilto, nusižudė dėl nelaimingos meilės savo scenos draugui... O ji tądien ramiai tvarkėsi namuose... Kai kartą neatsargiai atidarydama konservų dėžutę persirėžė riešą ir turėjo kreiptis pagalbos į medikus, Klaipėda tiesiog ošė – Paltinienė ir vėl bandė nusižudyti.
Juk niekas net neabejojo, kad Nelly miršta iš meilės Eugenijui Ivanauskui! Iš tiesų?
Scenoje – taip. Nelly nuolat kartojo – kai ji dainuoja apie meilę, iš tiesų myli tą, kuris šalia! Tačiau tik ten – scenoje ir kol skamba daina. Juk šalia Nelly beveik šešiasdešimt metų buvo Arvydas Paltinas. Jis buvo didžiausias ramstis, tik jausdama begalinį palaikymą ji galėjo atsiduoti dainai visa širdimi.
Buvo labai sunku stebėti, kaip Arvydui nelengva gyventi po jos mirties. Jis laikėsi iš paskutiniųjų, kol po pirmojo karantino buvo atidarytos sienos ir urna su Nelly palaikais galėjo atkeliauti iki Lietuvos. Praėjus savaitei po laidotuvių, pateko į ligoninę – atrodė, jog neturi jėgų gyventi be jos. Esu dėkinga likimui, kad Arvydas palengva atsistojo ant kojų ir aš galėjau jam perskaityti knyga virtusius Nelly pasakojimus. Jis prisipažino, jog klausydamasis nubraukė ir ašarą – visus metus girdėjo mūsų pokalbius, o dabar galėjo dar kartą, paskutinį, išgirsti Nelly balsą... Ne sykį pagalvojau, kad tik troškimas paimti į rankas knygą jam suteikia jėgų gyventi be savo gyvenimo palydovės. Negaluodamas jis peržiūrėjo namuose saugomus nuotraukų albumus ir atsiuntė krūvas fotografijų, kuriose užfiksuotos brangiausios jų šeimai akimirkos. Arvydas jaunystėje daug fotografavo, nenuostabu, jog dažnai prieš jo objektyvą atsidurdavo Nelly. „Aš juk negalėjau neįamžinti tokio gamtos grožio“, – šmaikštavo paklaustas apie vieną Nelly jaunystės nuotrauką.
Paskutinį sykį su Arvydu kalbėjausi jau šių metų sausio pabaigoje, rūpėjo išgirsti jo nuomonę, ar knygai tiktų pavadinimas, kuris man ilgai sukosi galvoje, – „Tu ateik į pasimatymą“. Tai ir eilutė iš vienos populiariausių Nelly dainų, taip pat – kvietimas dar kartą susitikti su scenos legenda. „Tinka“, – po dienos apmąstymų palaimino mano sprendimą. Žinia, jog vasario 1-ąją Arvydas iškeliavo į amžinybę, mane sukrėtė – aš skubėjau rašyti, nes norėjau, kad jis spėtų atsiversti šią knygą. Man prireikė savaitės susikaupti ir į knygos tekstą įrašyti keletą sakinių apie netikėtą jo mirtį, o įsipareigojimas pabaigti knygą jau buvo dvigubas. Jaučiausi įsprausta į kampą – per metus neliko abiejų pagrindinių knygos herojų, abu juos palydėjau į amžinojo poilsio vietą Menininkų kalnelyje Antakalnio kapinėse, o pažadas, jog knyga pasirodys, juk liko...
Buvote ėmusi ne vieną interviu iš Nelly, kas jums pačiai buvo nauja, negirdėta, kas labiausiai sukrėtė?
Negali nejaudinti vaikystės prisiminimai – Nelly karo metų vaikas, likusi be pasitraukusio į frontą tėvo, pamotę žydę išsivedė naciai, ją ir jaunesnę seserį globojusi kaimynė dingo per eilinį bombardavimą. Sunku įsivaizduoti, kaip ji išgyveno vaikščiodama po Lenkijos kaimus ir miestus, už duonos kąsnį dirbdama įvairiausius darbus, dainuodama gatvėje ar netgi nugvelbdama kokią daržovę iš daržo ar patykojusi vištos, ką tik sudėjusios kiaušinį... Šiuos prisiminimus reikėjo traukti po žodį, Nelly buvo linkusi nutylėti, kokį siaubą išgyveno. Kodėl? Dėl paprastos priežasties – ji norėjo žmonėms dovanoti džiaugsmą, tai ir darė lipdama tiek metų ant scenos. Arvydas prisipažino, jog tik klausydamasis mūsų pokalbių sužinojo, ką Nelly teko patirti, apie tai ji nebuvo jam pasakojusi.
Iš tiesų per koncertą Nelly persirengdavo keturis, penkis ar net šešis kartus?
Taip, nes, kaip pati tvirtino, žengdama į sceną norėjo dovanoti žmonėms šventę! Nelly neabejotinai buvo to laikmečio stiliaus ikona, moterys ėjo į koncertus tikėdamosi, jog atlikėja ne kartą pakeis apdarą. Ji juto, kaip žmonės laukia ir koks salėje kyla šaršalas, kai iš užkulisių išbėgdavo persirengusi. Nelly negailėjo pinigų dainoms – juk reikėjo mokėti ir kompozitoriui, ir poetui, – ir drabužiams. Pirko audinius iš jūreivių, pati kūrė modelius, o sumanymus įgyvendindavo draugės mama. Svarbiausia, jog ši klaipėdietė siuvėja buvo jai ištikima ir nekartojo Nelly modelių, – prašančių pasiūti tokią pat suknelę nestigo.
Dalį knygos tiražo leidykla skyrė Vydmantų bažnyčios statybos lėšoms rinkti. Ar tai buvo Nelly pageidavimas?
Tokia idėja kilo savaime. Nelly bičiulis Karolis Petravičius – statomos Vydmantų Dievo Gailestingumo bažnyčios klebonas. Nelly ne kartą matė projektą, vis komentavo, ką, jos manymu, reikėtų daryti kitaip. Išvydusi pradinį variantą nusistebėjo, kaip bažnyčia gali neturėti į viršų besistiebiančio bokšto... Jis atsirado. Karolis sako, kai bažnyčia stovės, bus galima sakyti, kad kai kurias jos detales padiktavo Nelly.
Kai apie tokį sumanymą užsiminiau Arvydui, jis nusišypsojo ir santūriai pritarė: „Nelly tai būtų labai patikę.“ Nelly buvo labai tikinti, dar sovietiniais metais po koncertų dažnai nešdavo gėles į bažnyčias. Ji ne kartą man pasakojo apie Vydmantų bažnyčios statybas, apie vargus, su kuriais susiduria klebonas, ir išgyveno, kad negali paaukoti tam pinigų, nes nebedainuoja, negali surinkti aukų, – džiaugiuosi leidyklos sprendimu bent šiek tiek prisidėti. Net neabejoju, jog Nelly ir Arvydui tai būtų labai patikę.
Ar knyga bus įdomi tik gerbėjams?
Norėjau, kad pasakojimas sudomintų ir tuos, kurie nėra buvę nė viename Nelly koncerte ir negirdėję nė vienos jos dainos, – nors negaliu patikėti, jog Lietuvoje yra tokių žmonių. Viliuosi, kad Nelly gyvenimo istorija įtrauks ir tuos, kurių mamos ar močiutės (ir tėvai, ir seneliai – nereikia pamiršti ir vyrų gerbėjų) žavėjosi šia dainininke. Kartą Nelly nusijuokė ir pasvarstė, gal būtų galima ko nors dar prigalvoti ir pafantazuoti, kad būtų įdomiau skaityti knygą. „O kaip filmuose?“ – nusijuokė. Aš tik purčiau galvą – jai nieko nereikia prigalvoti: pagal jos gyvenimo istoriją galima sukurti ir romaną, ir serialą...
