– Jūs jau kurį laiką siekiate, kad seksualinį smurtą patyrusioms moterims būtų suteikiama visokeriopa pagalba, sukurta sistema. Kaip vertintumėte šiandien pasistūmėjimą šioje srityje?
– Viską pradėjom turbūt jau prieš dešimt metų, bet net neįsivaizdavau, koks tai yra didžiulis biurokratinis mechanizmas. Atrodytų, lyg ir viskas aišku, ką ir kaip turime daryti, bet lėti tempai tiesiog varo į neviltį.
Prieš karantiną pagaliau buvo pradėtas ir karantino metu baigtas kurti teisės aktas, dalyvaujant įvairių sričių profesionalams, kuris vėliau buvo siųstas peržiūrai ir pasiūlymams teikti potencialiems kompleksinės medicininės paslaugos tiekėjams. Tolesnio jo kelio nežinau. Labai laukiu šio dokumento, nes jis pagaliau reglamentuotų pagalbą nuo lytinio smurto nukentėjusiems ir suteiktų jiems saugumo. Ko gero, šiuo klausimu dar kartą reikėtų kreiptis į sveikatos apsaugos ministeriją, bet tikiu, kad viskas juda pirmyn. Vis tik, įstatyminės bazės vis dar nėra, veikiančių ir teisiškai reglamentuotą kompleksinę medicininę ir kitą reikalingą pagalbą teikiančių centrų – taip pat. Turime tik puikiai veikiantį centrą Vilniuje, nukentėjusiems nuo lytinio smurto vaikams, ir kone iš idėjos gyvenančias nevyriausybines organizacijas su itin tam darbui pasišventusiais žmonėmis.
– Jei moteris patyrė seksualinį smurtą, kokie tolimesni žingsniai jos laukia, susiję su ginekologine apžiūra? Įrodymais? Kokios yra procedūros?
– Tai labai priklauso nuo laiko po įvykusio smurto ir nuo pačios moters tolesnių veiksmų: siekio pamiršti ir slėptis savyje ar noro siekti teisingumo. Jei smurtinis įvykis užfiksuojamas iš karto, kai informuojama policija, teismo medicinos ekspertai, tada kelias yra vienas. Jei moteris kreipiasi vėliau, dažniausiai pagalbos ji jau ieško pas specialistus dėl vienų ar kitų nusiskundimų ar profilaktinių tyrimų. Bet kokiu atveju, kelias, kurį jos dabar turi nukeliauti, jei nori siekti teisingumo, yra katastrofiškai sunkus ir klampus. Ne kiekviena ryžtasi jį pradėti. O ginekologinė pagalba labai priklauso nuo specialisto žinių. Tikrai ne visi mes jas turim, kai kalbame apie pagalbą nuo smurto nukentėjusioms.
– Ar tai kainuoja?
– Šiandien nukentėjusiems vis dar kainuoja visi tyrimai, kai siekiame ištirti dėl lytiškai plintančių infekcijų, atlikti jų profilaktiką ar gydyti diagnozavus. Nėštumo prevencija taip pat kainuoja. Turbūt tik vakcinacija nuo stabligės, jei tokios reikėtų, nieko nekainuoja. Jei būtų patvirtintas teisės aktas, reglamentuojantis pagalbą, tikėtina, visa tai nukentėjusiems nekainuotų. Ir aš čia kalbu tik apie medicininius klinikinius aspektus. Psichologinė pagalba vėliau gali būti reikalinga ir visą likusį gyvenimą su didesnėmis ar mažesnėmis pertraukomis.
– Kaip elgiasi tos moterys? Ko vengia, ko bijo?
– Viešumo. Visuomenės, kurioje gyvena, ir valstybinių institucijų, kuriose nėra jokios galimybės viską atlikti tyliai ir diskretiškai. Dar smurtautojo, kuris gali keršyti. Visi nukentėję saugo ne tik save, bet ir savo artimuosius, vaikus.
Kai visuomenei iš karto esi „pati ar pats kaltas“, kai dėl nutikusios nelaimės viešai ar internetiniuose komentaruose replikuojama ne tik aukai, bet ir jos artimiesiems, kaži kiek čia mūsų būtų tokių tvirtų viską atlaikyti, ypač, kai po tokio įvykio pats esi psichologiškai itin trapus. Vien faktas, kad medicininė dokumentacija, kai tiriama dėl seksualinio smurto, gali būti matoma visiems, turintiems galimybę prisijungti prie sistemos specialistams, t.y. nėra užrakinta, kaip tai yra, pavyzdžiui, psichikos ligų atvejais, daug lemia moters sprendimuose. O jei medicininėje įstaigoje dar dirba ir kokia smalsi kaimynė, kuri tavo istoriją papasakoja visiems namo kaimynams, pagalbos paieškos kelias dar greičiau užsidaro.
– Jei moteris neprisipažįsta patyrusi seksualinį smurtą, kas jums, kaip medikei, galimai išduoda apie patirtą prievartą?
– Ženklų yra labai daug, bet juos reikia mokėti pamatyti. Tam visas atskiras mokslas yra. Jie net ir skirstomi į psichologinius, medicininius ar elgesio.
Kita vertus, kai nežinai, ką su ta informacija vėliau daryti, gal kartais patogiau ir „nepamatyti“ tų ženklų. Bet matau, kad kolegos šioje srityje jau tampa drąsesni ir tai teikia vilties.
Stengiamės kolegoms palengvinti darbą: jau turime ir metodines rekomendacijas, ir vadovėlį, šiuo metu darbuojamės prie specializuotų mokymų.
– Jūs paruošėte atmintinę, seksualinį smurtą patyrusioms moterims, gal galite išskirti pagrindinius akcentus, kuriuos reikia žinoti kiekvienai?
– Pirmiausia – saugi aplinka ir kvalifikuota pagalba. Dar būtų labai gerai nesunaikinti visų įkalčių. Gali atrodyti keistai, bet iki pasiekiant specializuotą pagalbą netgi rekomenduojama nesiprausti, negerti, nevalgyti, nevalyti dantų, neplauti drabužių, neatlikti jokių fiziologinių poreikių, net ir čiaudint ar kosint nereikėtų prisidengti tais pačiais drabužiais, ant kurių gali būti įkalčių, kad neužterštų jų savo DNR. Drabužius rekomenduojama sudėti į atskirus popierinius maišelius, ne plastikinius. Tų patarimų yra labai daug, bet aš visada pirmiausia akcentuoju saugumą. Eikite ten, skambinkite tiems, kuriais pasitikite ir kurie jums padės.
– Dažna moteris nesupranta, ar patyrė seksualinį smurtą artimoje aplinkoje, ar ne. Kaip jūs apibūdintumėte šią smurto rūšį?
– Tai yra turbūt plačiausiai paplitusi smurto rūšis. Vyras neturi versti moters mylėtis prieš jos valią, lytinių santykių metu versti daryti tai, kas nepriimtina, meluoti, kad naudojamos apsaugos priemonės, kai jos nenaudojamos arba grasinti, kad padarys ką nors negero, jei moteris nesutiks mylėtis ir taip toliau. Tokį patį smurtą gali taikyti ir moteris vyrui. Kiekvienas turi žinoti ir suprasti žodžio „ne“ reikšmę. Beje, seksualinį smurtą šeimoje dažnai lydi ir kitos smurto rūšys: ekonominis, psichologinis ir (ar) fizinis.
– Kaip galima atpažinti iš moters elgesio, kad ji patyrė seksualinį smurtą?
– Pasikartosiu, tai labai priklauso ne tik nuo situacijos ir aplinkybių, bet ir nuo laiko, praėjusio nuo smurto. Jausmai gali persidengti, sekti vienas po kito, kažkuris dominuoti. Bejėgiškumas, baimė, kaltė, gėda, pyktis – visa tai gali būti ir matoma, ir nematoma, užslėpta. Jei smurtas nuolat patiriamas artimoje aplinkoje, tokie asmenys yra žemos savivertės, neretai prisiima atsakomybę už smurtautojo veiksmus, išsako daug psichofiziologinių skundų, o siekdami numalšinti tiek psichologinį, tiek ir fizinį skausmą, gali pradėti piktnaudžiauti psichoaktyviomis medžiagomis. Nėra vienodų moterų, vyrų, nėra ir vieno elgesio šablono. Bet bendros tendencijos yra panašios.
– Kaip dažnai nebūna jokių įrodymų apie patirtą seksualinį smurtą? Ką tokiu atveju turėtų daryti auka?
– Labai dažnai. Tyrimų duomenimis, vaikams net 95 proc. atvejų neįrodomas seksualinis smurtas, nebent yra akivaizdžių smurto įrodymų, tokių kaip sperma ant kūno ar kūno ertmėse, nėštumas, naujai diagnozuojamos lytiškai plintančios infekcijos arba yra aiškūs makšties ar išangės sužalojimai. Lytinį gyvenimą gyvenančioms moterims akivaizdžių įrodymų ratas dar labiau susiaurėja. Net jei tiriama iš karto po smurto, aiškių akivaizdžių smurto požymių galima aptikti tik iki 40 proc. mergaičių ir moterų. Jei kreipiamasi vėliau, jų galima neaptikti visu 100 proc. atvejų. Vis tik, sužalojimo požymių nebuvimas nepaneigia smurtinių lytinių santykių galimybės. Mergystės plėvė, makštis yra elastingas organas, kuris labai greitai gyja. Net ir išangės sužalojimai galimi ne visada.
– Kaip dažnai moterys pastoja po seksualinio smurto ir kokių dažniausiai tolimesnių veiksmų imasi?
– Po seksualinio smurto pastoja iki 5 proc. vaisingo amžiaus moterų, jei nuolat smurtauja lytinis partneris, neplanuotai pastoja iki 20 proc. moterų. Skubioji kontracepcija turi būti pasiūlyta visoms vaisingo amžiaus moterims, neatsižvelgiant į jų mėnesinių ciklo dieną ar galimą ovuliacijos laiką.
– Kaip dėl infekcinių ligų, kokia yra rizika užsikrėsti, patyrus seksualinį smurtą?
– Lytiškai plintančių infekcijų dažnis priklauso nuo to, kiek šalyje ar regione yra paplitusi viena ar kita lytiškai plintanti infekcija. Labai svarbu ir patirto seksualinio smurto tipas. Skiepytoje populiacijoje tikimybė užsikrėsti hepatito B infekcija yra maža, tačiau tokios infekcijos kaip chlamidijozė, gonorėja, gali būti diagnozuojamos iki 12-16 proc. patyrusių smurtą
– Dėl kokių lytiniu keliu plintančių ligų patartumėte išsitirti, patyrus seksualinę prievartą
– Tyrimai atliekami etapais, nes pirmos patikros metu ne visas galimas infekcijas gali būti įmanoma aptikti. Kad diagnozuotume kai kurias lytiškai plintančias infekcijas, gali prireikti ir kelių mėnesių, ir kartais metų, kad jos pasireikštų kliniškai arba būtų diagnozuotos atsitiktinai. Bet kokiu atveju, reikėtų pagalvoti apie visas infekcijas: trichomonozę, chlamidijozę, gonorėją, ŽIV, sifilį, hepatitą B ir C, visada pravartu nepamiršti ir apie žmogaus papilomos viruso infekciją.
– Ką patartumėte moterims, patyrusioms ar patiriančioms seksualinį smurtą? Kaip žengti tą pirmąjį žingsnį?
– Vieną kartą patirtas lytinis smurtas yra ne tas pats kas nuolat patiriamas lytinis smurtas, nors smurto rūšis ir ta pati. Todėl ir tolesni veiksmai skiriasi. Bet pirmas žingsnis, pasikartosiu, yra toks pats: reikia susisiekti su draugu, šeimos nariu ar su kitu asmeniu, kuriuo pasitikima ir kuris gali padėti, t.y. reikia rasti saugią vietą sau. Vienam iš tos situacijos išbristi yra labai sunku, gal net ir neįmanoma.
