Buvo rugsėjo vidurys. Didieji vasaros karsčiai jau traukėsi ir ruošėsi ilgam žiemos miegui, tačiau oras dar buvo maloniai šiltas. Žinoma, atėjus vakarui, jau reikėjo apsivilkti šiltesnį švarkelį, bet dienos metu galėjome patogiai jaustis ir su šortais bei maikutėmis trumpomis rankovėmis. Dažniausiai tokiu metu jau trindavome mokyklos suolus ir klausydavome, kaip mokytojai, lyg užsikirtusios patefono plokštelės, kartoja įkyrėjusią mokslo mantrą: mokytis, mokytis ir, dar kartą, mokytis. Taip buvo visuomet, bet ne šį rudenį. Tas laikas jau praėjo. Mes baigėme mokyklą.
Praėjo jau dvi savaitės, kai atsisveikinome su Reičel. Ji išvyko į Kauną, kur pradėjo medicinos studijas. Atsisveikinimas buvo graudus ir nemalonus mums abiem. Ji verkė padėjusi man galvą ant krūtinės, o aš stengiausi atrodyti vyriškai ir, glostydamas jos juodus kvepiančius plaukus, žadėjau, kad viskas bus gerai. Ar pats tuo tikėjau? Ne. Bet taip reikėjo.
