Nieko nekurianti, o tik vartojanti mažuma savo nuodėmingą gyvenimą galėtų atpirkti sudarydama geras/geresnes sąlygas daugumai, o ne sau. Jeigu ne — galas valstybei numatytas. Nes kryptis, gaires, strategijas ir investicines linijas brėžianti mažuma senokai naikina įvardį „mes“, tad valstybė sparčiai liaunasi buvusi bendru visų reikalu.
Valstybė tampa nevalstybine mažumos orientacija. Bet mūsų tema kita.
Mūsų tema — metinis Lietuvos prezidento pranešimas, kuris vasaros pradžioje perskaitomas Seime. Perskaitytas ir šią savaitę. Jau antrus metus Gitano Nausėdos pranešimai primena kunigo pamokslus. Antrus metus prezidentas kalba apie Dievo karalystės siekinį, t.y. „gerovės valstybę“, kuri nežinia kas yra.
Prezidento kalbose gerovė yra metafora. Toje metaforoje nėra jokių valstybės gelbėjimo svertų — nei jaunų šeimų gausinanimo politikos, nei vilčių smulkiam ir viduriniam verslui, pagaliau net Nacionaliniam bankui. Ką jau ką, bet liaudis/tauta tikėjosi, jos prezidentas-bankininkas tikrai įkurs tokį banką.
Per dvejus metus galėjo jau daug padaryti. O dabar kas, ponuliai, gaunasi? Ir toliau lobsta skandinavų bankai iš valstybės politikai naudojamų pinigų apyvartos.
Geras kunigas yra reikalingas. Bet mes matome mitinį Markizą Karabasą, kuriam „priklauso“ visa, kas jam nepriklauso. O svarbiausia, nieko nereikia daryti — tik pasakyti gražią kalbą ir vėl laukti kitų metų metinio pranešimo.
Taigi, praėjo „pranešimo metai“ ir mažuma atsiduso — prezidentas uždėjo antspaudą ant jos darbų. Seimas atsiduso ir visa „in corpore“ Vyriausybė išgirdo, kad visi toliau gali melžti valstybę kaip paliegusią karvę. Ir toliau riedėti nykstančios valstybės keliu. Gelbėsime Baltarusiją, Ukrainą, Moldovą ir, žinoma, Gruziją, kurios labui padarėme daugiausia — drąsiai pavadinome ją Sakartvelu. Padarėme kalbinį triuką, kurio nė artimiausi siela ir kūnu latviai nesuprato: jiems Gruzija ir yra Gruzija. Tuo labiau, kad pasauliui toji šalis prisistato tik „Georgia“.
Kitados Just. Marcinkevičius pasakė: "Pasaulis už mus, prieš mus tik mes patys“. Deja, laikai pasikeitė, pasaulis jau nebe už mus, nes mes -- jau prieš save patys… Seimo komitetus ir ministrų postus šiandien užėmę tokios „asabos“, kad nors bėk ir rėk; tokių juodų šventakuprių niekada nebuvę tokiuose postuose. Buvę tik Lietuvą užplūdus svetimų satrapams, ir tik 1944-1956 metais. Dabar „pasaulinės revoliucijos“ pragaras jau skamba ne viename Seimo komitete, o ypač Užsienio reikalų komiteto pirmininko lūpomis.
Kleboniško pranešimo Seime adresu Žygimantas Pavilionis pareiškė, kas jam yra pranešimo autorius. Pasakė tiesiai šviesiai, į TV ekraną, ir net rusų kalba, iš Rusijos pabėgusiam piliečiui: esą Lietuvos prezidentas — tai niekas, visiškas niekas, nereikia kreipti į jį jokio dėmesio. Prezidentas nieko nebegali, o štai jis, tai yra „aš“ (t.y. Ž. Pavilionis) ir jo šaika (būtent „mano šaika“) žino ir gali viską — žino kartu su Amerikos ir Europos kietuoliais, kietesniais už B. Obamą ir D. Trampą. Ogi reikia sunaikinti Rusiją=Putiną. Naikinama bus šaltojo karo ginklais, pasitelkiant ypač didelius pinigus. Lietuvai nėra nieko svarbiau už šią kovą, šį karą, šioje pinigų kombinacijoje. Tai mūsų „chebros“ gyvenimo uždavinys — skirkitės marios, atplaukiame! Mes — flagmanas.
Cituoti šio mažumos atstovo nesąmones — per didelė garbė jam. Bet cituoti reikės ir, matyt, tai darys studentai, rašydami kursinius darbus apie idiotų valdžioje Lietuvoje idiotizmą.
Šiaip ar taip piemens kalba kalba buvęs Lietuvos pasiuntinys JAV (!), URM šulas, mus integruojantis į ES, o dabar itin svarbus Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas. Jis dar ir dvigubos/daugybinės pilietybių aistruolis, lietuvių kalbos išvalstybinimo herojus. Įvairiaspalvis tipažas, apsikarstęs „vakarietiškos Lietuvos“ vėliavėlėmis.
Kol šis valstybei pavojingas pajacas tenkins Seimo pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen ir premjerę, bus blogai, tikrai blogai, broliai ir sesės. Kol kas tenkina. Abi valdžios galių moterys, išviešinus užsienio speco apreiškimus, pareiškė, kad nemato pamato reikalauti Ž. Pavilionio atstatydinimo. Tai tau. Vadinasi, ir jos kojomis žemės neliečia. Tai gailestingosios moterų valdžios galia! Širdys savos partijos pajacui atlaidžios, juk vyksta puota maro metu! Tokioje puotoje būtinas stančikas, kitaip sakant, juokdarys. Nors labai pavojingas juokdarys. Apie tokius tikras pasaulio humoristas pasakė: sunku juoktis iš beždžionės su kulkosvaidžiu. Juk visko gali nutikti.
Ar prezidentas Gitanas Nausėda dar ką nors pasakys? Metinis pranešimas padarytas, Seimo ir politikų mažuma kleboniškai užganėdinta. Be to, prezidentas labai gražiai visus pakvietė atsisakyti „galios žaidimų, cinizmo, arogancijos ir pretenzijų į tiesos monopolį“.
Gražu.