Laisvalaikis – (ne)karantinas. Kokius filmus ir knygas rekomenduoja Agnė Gintalaitė?

„Man sunku kalbėti apie laisvalaikį, nes nesu nusibrėžusi aiškių ribų – kur darbas, o kur laikas sau. Rašau tekstus ir kultūrinei spaudai, ir populiariam žurnalui, ir savo blogui (agnegintalaite.lt), iliustruoju knygas, kuriu meno projektus. Vaikščiodama po kalnus renku medžiagą, į diktofoną įkalbu kilusias idėjas, kad nepamirščiau“, – kalbėjo menininkė Agnė Gintalaitė, paklausta apie „kultūrinimąsi“.

Darbas, laisvalaikis ar atostogos?

„Kartais meno kūrimas būna kaip laisvalaikio pramoga, kuri dar ir brangiai kainuoja. Kartais – sunkus, varginantis procesas – galgi tai darbas? Kai parduodu paveikslą, tuomet tai tikrai tampa darbu, nes uždirbu pinigus“, – samprotavo A. Gintalaitė, kuriai, panašu, itin pritinka ta sena kaip pasaulis Konfucijaus frazė: pasirink mėgstamą darbą ir tau gyvenime nė vienos dienos nereikės dirbti.

Kaip tai nutiko? „Prieš kokius septynerius metus, po ilgų atostogų, prieš grįžtant į darbus Vilniuje pasijutau labai blogai – taip nenorėjau grįžti, kad nusprendžiau geriau jau niekada daugiau neatostogauti! Pasikalbėjome su Rimu (A. Gintalaitės sutuoktinis dailininkas Rimas Valeikis – aut. past.), jis jautėsi panašiai. Tuomet nusprendėme pamažu pertvarkyti savo gyvenimą taip, kad nebūtų aišku, kada darbas, o kada – laisvalaikis, kada atostogos. Tai nebuvo lengva, užtruko. Kiekvienas gyvenimo sprendimas ne tik duoda kažką naujo, bet ir atima. Teko atsisakyti tam tikrų darbų ir jų teikiamų privilegijų, buto Vilniaus centre... Kartais atrodo, kad mes tiesiog pavirtom į darboholikus, o kartais – jaučiamės tarsi mūsų gyvenimas būtų nesibaigiantis nuotykis“, – kalbėjo menininkė.

Meninė kūryba A. Gintalaitei tapo ir gyvenimo būdu, ir darbu, ir metodu mąstyti, suprasti pasaulį. „Priemonės, medija, rodos, pačios mane pasirenka, pagal tai, apie ką galvoju, kokia kūrinio idėja. Tapyba – toks lėtas, nemažai laiko ir investicijų reikalaujantis užsiėmimas, tačiau man tikrai gerai sekasi“ – tikino visai neseniai galerijoje „The Room“ eksponuotos tapybos darbų parodos „Čiurlionis. Drive“ autorė.

Šiuos tapybos darbus A. Gintalaitė pasakojo sukūrusi gyvendama Fuerteventūroje, Ispanijai priklausančioje saloje netoli Afrikos.

„Tokioje vietoje, kur beveik kasdien šviečia saulė, o dangus ryškiai mėlynas aš pamačiau vaizdus, peizažus, kurie buvo įsispaudę mano galvoje nuo vaikystėje matytų parodų ir aplankytų menininkų dirbtuvių, vartytų albumų, menotyros studijų Vilniaus dailės akademijoje (VDA). Tai tamsus XX a. antrosios pusės lietuvių tapytojų koloritas ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio peizažų simpoetika, kai ne tu į juos žiūri, o jie į tave. Paroda sulaukė dėmesio ir iš mėgėjų, ir profesionalų“, – pasidžiaugė A. Gintalaitė.

Per karantiną menininkė pasvarstė turbūt keliavusi netgi daugiau nei įprastai, tačiau tai, anot jos, nebuvęs pramoginis keliavimas.

„O gal bet koks keliavimas yra pramoginis? Su vyru ir šunimis du kartus pervažiavome visą Europą automobiliu, tada plaukėme laivu per Atlantą. Turime namus Fuerteventūros saloje ir čia, Lietuvoje – gyvename kaip migruojantys paukščiai“, – šypsodamasi kalbėjo pašnekovė.

Rekomendacijų ieško draugų ir pažįstamų rate

Kalbėdama apie kultūrinio turinio paiešką, A. Gintalaitė tikino pirmiausia ieškanti rekomendacijų savo draugų ir pažįstamų rate. „Jie įdomūs žmonės ir tikrai turi ką parekomenduoti. Be abejo, ir aš visuomet turiu ką jiems pasiūlyti. Esu truputį snobė – grožinę literatūrą renkuosi iš žinomų prizų nominantų sąrašų – long ir short list’ų. Pavyzdžiui tarptautinio Bukerio premijos (the Man Booker International Prize) sąrašuose atradau dabar jau ir Lietuvoje gerai žinomą Olgą Tokarczuk“, – pasakojo ji.

Kartą per savaitę Agnė sakėsi peržvelgianti gaunamas „The Guardian“ literatūros apžvalgas. „Mėgstu skaityti recenzijas, naršyti po kultūrinę spaudą. Popierinių žurnalų neprenumeruoju, net ir knygas daugiausiai skaitau elektroniniame formate. Geriausias filmų ir serialų rekomendacijas esu gavusi iš studentų, kai dėsčiau Vilniaus dizaino kolegijoje (VDK), todėl jei tik būna proga, ir dabar klausiu dvidešimtmečių, ką žiūri, ką klauso“, – dalijosi atradimais A. Gintalaitė.

Menininkė prisipažino vienu metu skaitanti net keletą knygų. Ką tik baigė skaityti 2020 metų Bukerio premijos laureatės Marieke Lucas Rijneveld romaną „The Discomfort of Evening“.

„Atmosferiška, poetiška, atvira, tarsi autorė būtų rašiusi be jokios savicenzūros. Knygoje pasakojama liūdna šeimos, netekusios vaiko istorija – iš kito vaiko, 10 metų mergaitės perspektyvos. Ir toji perspektyva šiurpina savo tikroviškumu – nors kuriami ryšiai tarp objektų fantastiniai, tačiau vaikas pastebi ir domisi būtent tais dalykais, apie kuriuos dažniausiai tėvai ar kiti suaugusieji bijo su vaiku kalbėti. Tos temos – tai seksas ir mirtis“, – konstatavo A. Gintalaitė.

Neskaito savipagalbos, populiariosios psichologijos knygų

A. Gintalaitei patinka įvairūs literatūros žanrai, išskyrus „įvairias gyvenimo filosofijas“. „Neskaitau savipagalbos knygų ir populiariosios psichologijos. Pasitikiu neuro mokslais ir neobiheiviorizmu, manau, kad esame labiau biocheminiai algoritmai negu sielos, todėl galime save tik geriau pažinti ir geriausiu atveju, mėginti perprogramuoti, o ne atrasti“, – įsitikinusi ji.

Savo malonumui menininkė skaito šiuolaikinę grožinę literatūrą, taip pat domisi įvairiomis autobiografijomis – nuo mistifikuojančio išminčiaus Karlo Gustavo Jungo iki linksmo šiuolaikiško Niujorko gėjaus Augusteno Burroughso.

„Gaila, kad jo neverčia į lietuvių kalbą. Nors tai nėra aukštoji literatūra, tačiau jis rašo talentingai, reflektyviai ir labai juokingai – jis toks Bridget Jones (iš knygos ar filmo Bridžitos Džouns dienoraštis), tik vyras. Augustenas Burroughsas yra parašęs gal 5 knygas, visos jos – autobiografijos. Esu tikra, jei bent viena jo knyga būtų išleista lietuviškai, ji ne tik taptų populiari, bet Seimas jau būtų priėmęs partnerystės įstatymą. Perskaičius jo knygą, tiesiog nekiltų ranka balsuoti prieš“, – neabejojo kūrėja.

Be pramoginių knygų, tam, kad suprastų, kas vyksta aplink, A. Gintalaitė sakėsi skaitanti mokslines knygas, straipsnius – socialinių mokslų, kultūros teorijos, antropologijos, filosofijos, psichologijos veikalus ir ...vadovėlius.

„Man patinka susidaryti kažkokį bendrą disciplinos vaizdą, todėl kai kuo nors susidomiu, perskaitau tos srities studentams skirtą vadovėlį. Pavyzdžiui, dabar domiuosi antropologija, todėl ką tik perskaičiau antropologijos vadovėlį, pristatantį svarbiausias teorijas, parašytą Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriaus Vyčio Čiubrinsko“, – apie pomėgį gilintis į įvairias temas prakalbo A. Gintalaitė.

Feministinė knyga suformavo esmines vertybes

Pokalbiui pasisukus apie naujoves literatūroje, A. Gintalaitė negalėjo nepastebėti, kad vis dažniau literatūroje pagrindiniu lyriniu herojumi tampa kitos rasės žmogus, moteris, vaikas, net gyvūnas.

„Beje, ši tendencija ryški visame mene, taip pat ir filmuose, ne tik literatūroje. Skaitytojui vyrui tikriausiai tai didelis iššūkis – išmokti tapatintis su kita „rūšimi“, tačiau atėjo laikas treniruotis, nes visą literatūrą, parašyta iš kitos nei įprasta pozicijos, įgrūsti į lentyną „moterų literatūra“ ar panašiai, tampa paprasčiausiai nebepadoru“, – nusijuokė Agnė.

Prie neužmirštamų kūrinių A. Gintalaitė priskyrė Astridos Lindgren knygą „Ronja plėšiko duktė“.
„Pirmoji skaityta feministinė knyga, kuri suformavo esmines vertybes – meilę gamtai, pagarbą kitokiems šio pasaulio gyventojams, suvokimą, kad teisėta ir teisinga yra skirtingi dalykai“, – vardijo iš knygos gautas naudas Agnė.

Tarp savo spaudą palikusių knygų – Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. „Jos skaitymas, nors paliko gilų įspūdį, bet nesuformavo iš manęs mazochistės, siekiančios aukotis dėl vyro kūrėjo, kaip kad nutiko daliai pažįstamų, gal todėl, kad ją skaičiau dar būdama vaikas ir tapatinausi ne su Margarita, o su katinu“, – kitonišką požiūrį atskleidė pašnekovė.

Yra ir daugiau knygų, kurias A. Gintalaitė skaitė daugiau nei du kartus – tai ir Haruki Murakami „Dansu Dansu Dansu“, ir Viktoro Pelevino „Didžioji Vilkolakio knyga“, ir Gabrielio García Marquezzo bei K. G. Jungo autobiografijos.

„Iš neseniai skaitytų didelį įspūdį paliko O. Tokarzcuk „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ – esu įsitikinus, kad ši knyga buvo per mažai pastebėta ir kritikų, ir skaitytojų. Manau, šis kūrinys turėjo gauti Nobelio premiją, o ne „Bėgūnai“. Deja, kritikai jos nepastebėjo tikriausiai todėl, kad nežinojo kaip interpretuoti posthumanistinę moralę, kuomet gyvūno gyvybė tampa ne mažiau svarbi nei žmogaus. O skaitytojus tikriausiai atgrasė keistas knygos pavadinimas. Tačiau garantuoju, kiekvienam, kuriam suspaudžia krūtinę matant kertamą mišką ir galybes medžiotojų bokštelių, ši knyga suteiks ir malonumą, ir tam tikrą, nepadoriai malonų palengvėjimą. Beje, labai tingintiems skaityti, o trokštantiems to minėto palengvėjimo, siūlau susirasti to paties pavadinimo lenkų režisierės Agnieszkos Holland filmą. Tiesa, knyga stipresnė už filmą“, – pažymėjo A. Gintalaitė.

Pradžiugina virtualios konferencijos

Į teatrą ar koncertus menininkė prisipažino ir prieš karantiną ėjusi retokai. „Tiesa, vaikystėje ir studentaudama labai mėgau teatrą, esu mačiusi tikriausiai visus a.a. Eimunto Nekrošiaus spektaklius. Taip pat patiko jaunasis Oskaras Koršunovas su „Ten būti čia“ ir „Shoping and Fucking“. Rodos, net rašiau apie šį spektaklį recenziją. O šiandien teatro srityje esu profanė, tikrai nedrįsčiau nieko rekomenduoti“, – į kalbas apie teatrines programas nesileido pašnekovė.

Su muzika, A. Gintalaitė tikino, esą dar blogiau nei su teatru. „Nieko neišmanau apie muziką. Į koncertus einu, kai mane vedasi muziką suprantantys draugai arba kai jie patys koncertuoja. Tuomet tiesiog jais pasitikiu, priimu tą renginį kaip išbandymą, kaip būdą suprasti ir patirti kažką naujo. Stengiuosi nevertinti. Bet man tai sunku, esu išmokusi nuo vaikystės iš savo giminaičių kaime žiūrėti į ką nors, ko nesuprantu, per televizorių ir juoktis, šaipytis. Bet tik nevertinant įmanoma patirti kažką, kas praturtintų“, – įsitikinusi menininkė.

Kartą pakviesta į klasikinės muzikos koncertą bažnyčioje A. Gintalaitė manė mirsianti iš nuobodulio, tačiau patirtis buvo visai kitokia, nei ji tikėjosi.

„Muzika tiesiog išnešė sąmonę kažkur į kitas dimensijas. Tiesa, esu patekusi ir į tokius koncertus, kur jaučiausi tikrai nelabai gerai – vienas jų buvo minimalizmo grupės koncertas Šiuolaikiniame meno centre (ŠMC), po kurio skaudėjo galvą visą dieną. Dažniausiai savo iniciatyva einu į dukterėčios Miglės Vilčiauskaitės – Migloko koncertus. Puiki atlikėja ir menininkė, kiekvienas jos koncertas yra ir performansas“, – negailėjo gražių žodžių giminaitei A. Gintalaitė.

Iš virtualių renginių, kurie A. Gintalaitę tikrai pradžiugina – įvairios konferencijos. „Per pastarąjį mėnesį sėdėdama prie stalo ir piešdama „pabuvojau“ net trejose konferencijose – menotyrininkų, filosofų ir antropologų. Taip pat klausau ne vieną podcastą – vaikščiodama su šunimis ar tvarkydamasi namuose, visuomet, kaip koks robotas esu „prijungta“ prie garso šaltinio“, – savęs pašiepti nebijojo ji.

Po darboholizmo priepuolio

Filmai ir serialai, anot A. Gintalaitės, kuo puikiausiai tinka pramogai, pavargus „po darboholizmo priepuolio“.

„Patinka scenaristės ir aktorės Phoebe Waller-Bridge kūryba – tragikomedija „Fleabag“ (ji ir vaidina), groteskas apie stilingą žudikę psichopatę „Killing Eve“ (scenarijaus autorė ir prodiuserė). Abu serialai BBC, bet rodomi ir per Netflix“, – vardijo pašnekovė.

Geram laisvalaikiui ji rekomendavo Amazon juodo humoro serialą apie superherojus „The Boys“. „Ten superherojai yra būtent tokie, kokius juos seniai įtariau esant“, – trumpai pakomentavo ji.

Norint praplėsti akiratį ir leisti, kad kultūra duotų kažko naujo, A. Gintalaitės manymu, tinka Meksikos režisieriaus Alfonso Cuarón’s filmas „Roma“ – nespalvotas, jautrus, antropologiškai giliai tiriantis ir rekonstruojantis 70-ųjų realybę Meksike.

„Jame pasakojama apie skirtingų klasių moterų, tarnaitės ir šeimininkės kasdienybę, jų buitį, būtį, dramas ir tarpusavio santykių subtilumus“, – filmo esmę nusakė ji.

Kitas A. Gintalaitės išskirtas kūrinys taip pat tyrinėja moters vaidmenis visuomenėje, tačiau visai kitaip.

„Veiksmas vyksta šiais laikais, šiuolaikinio meno bendruomenėje – kas būtų, jei mūza taptų ne moteris vyrui, o vyras moteriai? Būtų stipru – apie tai stogą raunantis serialas „I love Dick“ (Amazon) su Kevinu Baconu pagrindiniame vaidmenyje. Šis serialas sukurtas 2016 metais buvo nesuprastas ir netapo garsus, tikriausiai būčiau jo nepamačiusi, todėl esu labai dėkinga už rekomendaciją režisierei Yanai Ross, su kuria suvedė keliai saloje“, – sakė menininkė.

A. Gintalaitę nuliūdino, kad šiemet negalėjo pasinaudoti virtualiomis populiarių kino festivalių platformomis.

Pašnekovės teigimu, nei prie „Kino pavasario“, nei „Scanoramos “ iš užsienio nebuvo galima prisijungti: „Deja, kai vyko šie festivaliai, buvau ne Lietuvoje, išties labai nuliūdau. Paprastai, jei tik esu čia, visuomet lankausi šiuose festivaliuose.“

Po ilgojo karantino užsidarymo A. Gintalaitė pasakojo apsilankiusi Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) eksponuojamoje Aleksandros Kasubos parodoje. „Džiugu, kad vis daugiau „atrandame“ moterų kūrėjų. A. Kasuba – tikrai verta atrasti, tiesiog dėl bendro išsilavinimo“, – pažymėjo menininkė.