Nutiko tai prieš 12 metų, studijų laikais. Nusprendėm, kaip normalūs studentai, vieną pavasario savaitgalį paminėti draugo gimtadienį. Vietą išsirinkom šalia Molėtų, draugo (ar jo tėvų) sodybą. Normaliai nuvažiavom, susipirkom ko reikia, mėsytės pakepimui, daržovių, užkandžių ir dar patys suprantat, ko.
Atvažiavom, pasidėjom daiktus, įsikūrėm, tik prieš baliavojant nusprendėm nuvažiuoti paimti draugo merginos, kuri buvo nelabai toli nuo tos vietos, kitoj sodyboj, kadangi ten gyveno jos tėvai ar seneliai – žodžiu, sutapo gražiai, kad labai toli nereikėjo važiuoti.
Visgi, gabaliukas buvo. Nusprendėm, kad aš pavešiu. Kad būtų linksmiau, važiavom ne dviese, bet į galą įsisodinom dar vieną draugą ir jo merginą. Turėjau tais laikais visai smagią mašinytę, dabar daug kam atrodytų jau senas laužas, bet tada dar visai normaliai važiavo: tai buvo „Passat“, B5 kartos, su 2,8 benzininiu varikliuku.
Na, ir mes sau važiuojame. Prieky matau kalnelį – tiksliau tariant, ten visas tramplinas, o ne kalnelis. Mačiau įspėjamąjį ženklą – šauktuką (tokie statomi ne šiaip sau). Bet taip pat patiko per kalnelius važiuot, kai staigiai pakyli ir leidiesi. Geras jausmas, kaip aš vadinu „linksmieji kalneliai“.
Taigi, nusprendžiau visiem „gerą jausmą“ sukurti. Ogi sukūriau atvirkščiai – baimės jausmą. Kas nutiko? Įsibėgėjau neblogai, kad būtent, būtų linksmieji kalneliai (tas jaučiama greičiau įveikiant kalnelį). O pasirodo, tokio greičio ten visiškai nereikia, tada tik supratau, kam tas šauktuko ženklas ten. Taigi, kalnelis – op ir mes ore.
Taip, tai buvo ne linksmieji kalneliai, kaip visada, o „take off'as“, mes išskridom į orą. Keleiviai, ko gero, padarė gamtinius reikalus į kelnes, pradėjo rėkt. Visa laimė, kad automobilio nosis nesmigo žemyn, galas – taip pat, tai yra, išsilaikėm horizontalioj padėty net būdami ore. Nusileidom jau kitoj eismo juostoj, kažkaip sugebėjau posūkį įveikti ir iš kelio nei išskridom, nei išvažiavom, tiesiog įskridom į priešingą eismo juostą, o tada grįžom į savąją.
Bet labiausiai pasisekė, kad toje priešingoje juostoje buvo visiškai tuščia, nevažiavo jokie automobiliai. Jei būtų važiavę, kaip sakiau, ko gero neberašyčiau daugiau.
Visi pasijutom kaip naujai gimę. Atgal jau važiavau daug lėčiau ir saugiau. Noriu visiems patarti: jei nepažįstat kelio, įsižiūrėkit į ženklus ir atsižvelkite, jie ne veltui statomi.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „NežVairuok“. Siųskite savo istoriją adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite „iPhone 11“ telefoną bei ERGO draudimą metams! Konkurso taisykles rasite paspaudę štai čia.
